– Sezono atidarymo išvakarėse – jūsų gimtadienis, tądien intensyviai repetuosite. Dažnai tenka taip švęsti?

– Taip nutiks ne pirmą ir ne dešimtą kartą. Kiekvienais metais per savo gimtadienį repetuoju. Tai būna Vilniuje arba Sankt Galene – tuo laiku paprastai ruošiu koncertų sezono atidarymo programas, tad „Happy Birthday“ melodijos sulaukiu viename arba kitame Europos krašte. Smagu, bet – tikrai ne esminis dalykas. Tiesiog dar vienas nuplėštas kalendoriaus lapelis, suskaičiuotas dar vienas gyvybės ratas.

– Orkestras turėjo darbingą vasarą. Koks laukia pirmasis koncertų pusmetis?

– Vasara išties labai darbinga: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras dalyvavo net keturiuose regionų festivaliuose, dabar intensyviai rengiamės sezonui, žadame įspūdingą jo pradžią – svečiuose turėsime pasaulinės šlovės sulaukusį violončelininką, tikrą tarptautinę žvaigždę Istváną Várdai su čia negirdėtu Koncertu violončelei, kuris visiems bus atradimas. Orkestras tarp kitų kūrinių publikai padovanos ir ugningąjį Ravelio „Bolero“.

Ne tik šis koncertas, visas sezonas bus kupinas gražių muzikinių įvykių. Su orkestru pasirodys publikos pamėgti dirigentai – Robertas Šervenikas, Martynas Stakionis, Vilmantas Kaliūnas, Modestas Barkauskas, solistai – Onutė Gražinytė, ansamblis NIKO ir kiti. Nacionalinė filharmonija netrukus taps „Gaidos“ festivalio placdarmu: dvi savaites čia skambės šiuolaikinė, moderni aktualioji muzika. Ir labai įdomios solistų pavardės. Šįkart festivalis turi seserystės ir brolystės ženklą. Pirmame koncerte gros žymiųjų seserų Katios ir Marielle Labèque duetas, antrajame matysime ir girdėsime žaviuosius broliukus iš Olandijos Arthurą ir Lucasą Jussenus.

– Pats taip pat dirbote ne viename festivalyje. Suspėjote pasiilsėti?

– Pirmas savaites einant į darbą tradiciškai apėmė egzistencinis nerimas, kad staiga vėl atostogos nutolo metams į priekį, kad vėl devynis mėnesius teks arti ragais žemę, kol pasieksiu tą Eldoradą – vasaros atgaivą, kai kūnas išsitempia ant smėlio pajūryje. Kita vertus, jei turi tokį darbą kaip mano, atostogos atrodo visai nebūtinos. Pavyzdžiui, festivalis „Midsummer Vilnius“: pats vasaros įkarštis, baigęs dirbti tuoj pat gali pavaikščioti po žavų ištuštėjusį miestą, kurio restoranai, barai – pilni pasiūlymų, vanduo aplinkiniuose ežeruose šiltas, tad nereikia ilgai ieškoti, kaip atsigauti, pailsėti. Kitas vasaros darbas – Klaipėdos muzikinio teatro „Skrajojančio olando“ pastatymas. Spektaklis šįmet jau paskutinįkart išplaukė į didžiuosius vandenis, kitais metais projektas nebebus atnaujinamas. Su šeima ilsėjomės prie jūros, vakarais vykdavau į repeticijas, tad darbinis, poilsinis ir pažintinis ekskursinis laikas gražiai suderėjo. Spėjome viską – ir Jūrų muziejų aplankyti. Retrospektyviai vertindamas šį vasaros etapą, galiu pavadinti jį geromis atostogomis, nors tikrai ir dirbau.

B. Domarkaitė, M. Pitrėnas, I. Prudnikovaitė

Jau susidėliojau ir apmąsčiau etapus bei bangas, kurias teks pasitikti šį sezoną. Pirmiausia – Lietuvos nacionalinės filharmonijos projektai ir koncertinės programos, po to – trumpesni ar ilgesni išvykimai į Šveicariją, kur tebesu ir dar kurį laiką būsiu Sankt Galeno operos teatro ir simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Rudenį daugiau dirbsiu Vilniuje, pavasaris mano šeimai ir sostinės publikai bus kiek keblesnis, nes čia pasirodysiu rečiau. Bet pauzių reikia visiems (šypsosi).

– Grynų atostogų Eldorado, kai leidote sau visai negalvoti apie darbą, teturėjote tris dienas su šeima Paryžiuje?

– Keletą dienų iki Paryžiaus visa šeima pailsėjome sodyboje – ir pamirkome ežere, ir pasideginome, ir pažaidėme. Vasaros dulkes pavyko gražiai gamtoje nuplauti. Į Paryžių išlėkėme jau prasidėjus orkestro darbui, ištaikėme kelias dienas, kai pas mus viešėjo kiti dirigentai.

– Pats diriguojate ne vienam orkestrui, jūsiškio pultą taip pat vis perima kiti kolegos. Kaip šis savotiškas svetimavimas paveikia kolektyvus, dirigentus?

– Mūsų atveju ši nuodėmė – labai geidautina. Ji net, sakyčiau, privaloma, siekiant, kad kolektyvas liktų sveikas ir normaliai, sėkmingai funkcionuotų. Tai vienodai svarbu ir dirigentui, nes jis užsistovi, užsibūna orkestre, ir kolektyvui, kuris prie pulto nori matyti ir kažką kitą, ne tik savo šefą. Viskas kaip gamtoje, kur ilgai užsistovėjęs vanduo tampa nebevartotinas ir net ima skleisti kvapą. Todėl kiekvienam dirigentui svarbu pasitikrinti stojus prieš kitus kolektyvus – kažkur išvykstant, gaunant patirčių. Judėjimas, pokyčiai svarbūs ir simfoninio orkestro muzikantams – gerai, jei jie ne tik kasdien ateina į darbą, bet turi erdvės ir kamerinei muzikai, ansambliams, kitų orkestrų kvietimams pasidarbuoti kokiai nors programai. Kitaip sakant, mūsų profesijos žmonėms sveika pakeisti namų kolektyvą į kitą. Tai gal labiau vyksta Vakarų šalyse, kur stinga muzikantų, o orkestrai nėra griežtai apriboti vadinamaisiais etatais, kaip pas mus, tad kone į kiekvieną programą jie kviečiasi žmonių iš kitur. Mano galva, tai yra neblogas dalykas ir atlikėjui, ir kolektyvui, į kurį ateina idėjų ir energijos kupinas, įkvėpti galintis muzikantas. Gal net geriau, jei jis atvyksta iš toliau – savame krašte pranašu nebūsi. Kai atvykęs dirigentas pradeda kalbėti sava, ne mūsų kalba, tai irgi inspiruoja įsiklausyti, kitaip girdėti pastabas, kad ir tas pačias, kurias sako kiti dirigentai. Kito žmogaus žodžiai skamba jau kitaip ir tai kolektyvą labai skatina augti. Žinoma, jei tas atvykstantis muzikantas ar dirigentas turi ką pasakyti.

Modestas Pitrėnas

– Vadinasi, šitai profesijai tokia migracija – į naudą?

– Tikrai taip. Žinoma, stabilumas, kai muzikantai vienas kitą pažįsta, iš pusės garso, pusės natos gali reaguoti vienas į kitą, taip pat yra gerai. Tai sukuria labai gerą, greitą ir kūrybingą kolektyvo reakciją į muzikinius įvykius. Šis privalumas – didelis. Bet šalia viso to orkestre turėti kažką naujo – iš svetur atvykstantį balsą, veidą – taip pat praturtinanti patirtis.

– Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras sezoną pasitinka smarkiai atsinaujinęs?

– Ir taip, ir ne. Išvengėme didelių kolektyvo pasikeitimų, bet jau galime anonsuoti, kad, porą sezonų gyvenęs su dviem koncertmeisterėmis, nuo šiol orkestras turi vieną. Tai – smuikininkė Rasa Vosyliūtė. Rasos kolegei pasitraukus dėl šeiminių aplinkybių, savotiška dvipatystė baigėsi. Nuo šiol bus dar daugiau stabilumo, atstovaujant muzikantams visais meniniais klausimais, nes koncertmeisterio vaidmuo kolektyve labai svarbus. Geras koncertmeisteris – didelis ramstis bet kuriam dirigentui. Žiūrėdamas iš savo varpinės, labai džiaugiuosi, kad mes su Rasa puikiai sutariame ir turime tapatų požiūrį į muziką. Man malonu tai pabrėžti. Šią kandidatūrą remia ir orkestras, todėl, manau, mūsų visų laukia nauja graži kelionė.

M. Pitrėnas, R. Vosyliūtė
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją