– Prieš „Miego brolio“ premjerą Jaunimo teatre minėjai, jog nemėgsti statyti pjesių, nes jų tekstai neretai riboja tavo kaip režisieriaus saviraišką, o savo darbo su kitais tekstais nesi linkęs vadinti inscenizacija, nes jais labiau remiesi, pasiduodi įkvepiamas. Šį kartą žengei žingsnį toliau ir minties remtis literatūra atsisakei visai. Kokia buvo tokio sprendimo motyvacija?
– Jau ilgą laiką man nedavė ramybės naivi ir nebrandi mintis: kodėl galima niekuo nesiremiant parašyti eilėraštį, nutapyti paveikslą, sukurti dainą, bet negalima pastatyti spektaklio? Kodėl beveik be išimties reikia prieš tai parašyti pjesę, inscenizaciją, ar surinkti kažkokią kitą tekstinę medžiagą? Juk teatro ir literatūros prigimtys tokios skirtingos. Ar nėra taip, kad visuomet remdamiesi literatūra – kokia ji bebūtų, net jei tai dokumentiniai pasakojimai – mes neleidžiame teatro prigimčiai pilnai atsiskleisti, apribojame ją? Tai buvo stipriausia motyvacija – smalsumas, noras pažiūrėti, į ką gali išaugti spektaklis, neribojamas literatūros. Kita motyvacija buvo asmeninė – norėjau iš naujo įsimylėti teatrą, pabandyti kažką sau pačiam naujo, nežinomo [pauzė], norėjau leisti sau klysti.
– Tarp premjeroje vaidinsiančių aktorių – Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė, su kuriais kartu dirbi ne pirmą kartą. Kaip idėją visai atsisakyti literatūros kūrinio priėmė trupė ir kuo galbūt išskirtinis buvo šio sceninio užmanymo įgyvendinimas kalbant apie repeticijas su aktoriais?
– Akistata su baltu lapu, arba mūsų atveju – su tuščia juoda erdve, yra vienas baisiausių dalykų menininkui. Pirmąjį repeticijų mėnesį labai ryškiai pajutau, kaip svarbu ir kartu nelengva iš tikrųjų pasiekti tą tašką, kai galiausiai nebežinai, kas bus toliau. Nes įmanoma ir apgauti save, tiktai imituoti nežinojimą, nejučia pasąmoningai ir toliau ieškant saugių ir pažįstamų kelių. A. Matisas sakė, kad kažkas tikro mene atsiranda tik tada, kai nebesupranti, ką darai ir ką sugebi daryti, tačiau nepaisant to jauti jėgą, kuri auga kaskart susidūrus su sunkumais. Todėl reikia pamiršti tai, ką jau esi išmokęs, išsaugant vien meninių instinktų šviežumą. Stengėmės vadovautis šiais žodžiais. O toks žingsnis reikalauja daug drąsos ir pasitikėjimo vieni kitais, todėl esu ypač dėkingas visiems aktoriams, kūrybinei komandai. Darbo procesas buvo be analogų, su daug sunkių akimirkų, tačiau tiek pat daug kūrybinio džiaugsmo ir netikėtų meninių proveržių. Iš visų spektaklių būtent šiojo kūrìmo procesas man buvo turbūt pats smagiausias. Tikiuosi, tai pajus ir žiūrovai.
– Kaip spektaklio pavadinimą ir konceptą apibendrinantį įvaizdį pasirinkai greit džiūstantį dažą guašą, dažnai naudojamą dailės pamokose, taip akcentuodamas akimirksniškumą, improvizaciją, kartu kurdamas ir paralelę su vaidyba. Kas, jei ne literatūra, tapo šio spektaklio medžiaga?
– Teisingiausia būtų atsakyti vienu žodžiu – VAIZDUOTĖ. Ir dar, kai manęs kuris draugas paklausia „tai apie ką bus spektaklis?“, aš atsakau „o apie ką būna dainos be žodžių?“
– Kokia reikšmę bendrai savo darbuose teiki intermedialumui, muzikai ir dailei teatre?
– Iš pradžių verta atsakyti, kuo teatras nuo jų skiriasi. Iki dvyliktos klasės nevaikščiojau į teatrą, nes jis man atrodė nuobodus ir nebūtinas. Kam eiti į teatrą, jei gali eiti į kiną ar paklausyti muzikos? Manau, kad į šį paauglišką klausimą reikia pažiūrėti labai rimtai. Jeigu teatras prašo iš žiūrovo pinigų už bilietą ir kelių valandų dėmesio – jis netgi privalo turėti šiam klausimui stiprų atsakymą. Aš savo atsakymo ieškau tokiu būdu: lyginu teatrą su muzika, su daile, su literatūra ir bandau pamatyti, kuo teatras ypatingas, ką jis tokio gali pasiūlyti žmogui. Prisimenu pirmąjį kartą, kai tikrai susižavėjau teatru. Viskas, ką mačiau prieš akis, buvo tikra – tikri žmonės, daiktai, tačiau visa, ką jie darė, kaip jie veikė – išgalvota. Stiprus jausmas – fejerverkai, kylantys iš nuožmaus realybės ir fikcijos susidūrimo, vykstančio prieš mano akis. Tuo teatras man yra ypatingas. Ne veltui jis dažnai lyginamas su sapnu: taip tikra, bet taip netikra vienu metu.
Grįžtant prie tavo klausimo – muzika ir dailė teatre man yra neišsemiama tema. „Miego brolį“ statėme su klausimu „kokie muzikinių dėsnių atitikmenys scenoje?“, o šio spektaklio procesas prasidėjo nuo klausimo „ar įmanomas kubizmas scenoje?“ Darbo eigoje kilo daug kitų klausimų ir kubizmą atidėjome kitam spektakliui, bet, kai iškildavo sunkumų, atsigręždavome į dailę ir ten ieškodavome analogų. Paradoksalu, tačiau tikiu, jog taip yra – teatro savastis geriausiai atsiskleidžia santykyje su kitais menais, ieškant ir skirtumų, ir panašumų. Dar šio proceso metu daug dėmesio skyriau šokiui, atsigręždamas į šokio spektaklius, tapusius pavyzdžiu, kaip kurti teatrą, laisvą nuo literatūros. Mokiausi iš jų savotiškos logikos, jų pasaulio dėsnių. Supratau, kad kažkada noriu pastatyti grynai šokio ar judesio spektaklį.
– Mokykla žymi svarbų žmogaus brandos etapą. Jei gerai suprantu, pirmiausia mokyklą aktualizuoji kaip socialinę terpę, kuri tarsi stalo žaidimas: žaidėjai renkasi savo kelią žyminčią figūrėlę pagal jos spalvą, formą, pagal su ja tenkantį vaidmenį. Žaidėjai keičiasi, bet taisykles nurodančios kortelės lieka, kaip ir figūrėlės, nors ir pasirodo tam tikrų versijų, papildymų. Kas paskatino atsigręžti į mokyklą, joje egzistuojančius vaidmenis?
– Tavo palyginimas su stalo žaidimu man atrodo teisingas. Mokyklą pasirinkau, nes nė karto nemačiau jos įdomiai pavaizduotos teatro scenoje. Norėjau kartu su žiūrovais sugrįžti į tą vietą ir pasižiūrėti į ją nauju žvilgsniu, sumaišyti įprastus vaidmenis. Tegu mokytojai virsta mokiniais, o mokiniai mokytojais, tegu ant lentų bus šokama, kėdės spardomos, o kreida iš šachtos nešama luitais.
– Neišvengiamame susidūrime su mokyklos terpe kyla laisvos valios, vaiko pasirinkimo periferijos klausimas. Kiek tau svarbi maišto problematika?
– Maištas – labai svarbus dalykas. Tai bandymas atsakyti į esminius klausimus: kas aš esu, kas noriu būti, bet iš išvirkščios pusės – kas aš NESU, kuo NENORIU būti. Juk kartais taip atsakyti paprasčiau. Maištas turi labai įvairių formų ir atsisakyti literatūros galbūt buvo mano savotiškas, privatus, teatrinis maištas.
– Ar spektaklis krypsta į socialinę problematiką? Narpliosite šių (socialinių) vaidmenų, kaukių, kuriuos įkūnys aktoriai, dėsnius?
– Jeigu atvirai, tai nėra viskas taip rimta. Nesiruošiu spręsti socialinių problemų, net nelaikau savęs tam pakankamai kvalifikuotu. Pasakysiu gal neteisingai, bet paskutiniu metu teatras taip įnikęs į sudėtingų temų analizę, socialinių ir istorinių problemų sprendimą, jog man norėjosi atskleisti kitą, šiek tiek užleistą jo pusę – lengvesnę, spalvingesnę, sapniškesnę, vaikiškesnę. Tebūnie tai žaidimas. Juk taip įdomu stebėti, kaip žaidžia vaikai, ypač jei nesupranti, kokios žaidimo taisyklės.
– Visai neseniai „Teatro žurnale“ skaičiau interviu su dramaturge Gabriele Labanauskaite, kur ji mini jaučiamą artumą su Bertoldu Brechtu, „savo pjesėmis siekusiam žadinti žmonių protą, ne širdis“. Koks tavo teatrinio judesio tikslas – emocinis paveikumas, diskusijai palankios terpės kūrimas..?
– Pakeisiu klausimą į kiek platesnį – kam išvis reikalingas menas? Koks meno tikslas? Kad atsakyčiau, galvoju apie meno kūrinius, kurie man yra svarbūs. Ką jie man davė? Kam man tas eilėraštis, ta daina, tas paveikslas? Atsakymas glūdi žmogaus santykyje su jį supančiu pasauliu. Man atrodo košmariška gyventi pasaulyje, kuriame viskas aišku, kuriame nelikę nieko naujo ar paslaptingo. Prisimenu, kaip daiktai, reiškiniai atrodė vaikystėje – fantastiški, nuostabūs, neaprėpiami. Pasaulis juk toks iš tikrųjų ir yra, tik žmogus užauga ir nebemoka jo matyti tikrame pavidale. Iš dvasinės tinginystės paslepiame jį po pažįstamumo šarvais. Sakome „žinau, kas tai yra“ ir taip žudome savo smalsumą. Menas – tai kalavijas, kertantis šiuos šarvus, iškeliantis į paviršių mus supančio pasaulio keistumą ir nepaprastumą.
O jei trumpai, reziumuojant – pasaulis yra nutapytas mūsų gyvenimo spalvomis. Menas tegali duoti žmogui naujų spalvų. O žmogus tapo...
– Ačiū.
