Raganystės ritualus tyrinėjanti Karolina Ūla Valentaitė: kai kurių dalykų dabartinis mokslas negali paaiškinti

„Raganų dienoraščiai“ – šitaip užvadinta Karolinos Ūlos Valentaitės darbų paroda. Prieš pat jos atidarymą pakalbinta menininkė atviravo, kad tik dabar ėmusis galvoti, kaip apskritai raganystė atėjusi į jos gyvenimą. „Niekaip negalėjau atsekti to kertinio taško! Visą laiką turėjau ypač glaudų ryšį su gamta, užaugau kaime, mačiau, kaip mama gamina valgyti, augina visokius augalus. Ir paauglystėje – eidavau į laukus tiesiog pabūti. Turbūt tai manyje užsifiksavę“, – samprotavo K. Ū. Valentaitė.

Nesi pats sau organizmas

Dabar K. Ū. Valentaitė studijuoja Skulptūros magistrantūroje, jos tyrimo tema – raganystės ir burtai šiuolaikinėje kultūroje.

„Man atrodo, kad dabar kaip tik labai populiarėja grįžimas prie gamtos, mokymasis būti su ja kartu, o ne atskirai. Atsigręžimas į tą, galbūt natūralesnį gyvenimą, kurį mes jau truputėlį pamiršę su visa kapitalistine kultūra, pametę iš esmės. Netgi esame praradę santykį su savimi, nebėra to sąryšio tarp gamtos ir mūsų“, – sakė menininkė.

K. Ū. Valentaitė yra baigusi menotyros bakalaurą, tad tiesiog negalėjusi nepastebėti, kad apie gamtą kalba labai daug menininkų. „Santykis su gamta – kiekvienam žmogui svarbus. Pandemija tai parodė – visi išeidavome į miškus. Atėjo supratimas, kad tu nesi pats sau organizmas. Amerikiečių mokslininkas Timothy Morton savo knygoje „The Ecological Thought“ rašo, kad nesibaigiame vien tik kūnu, bet kad ir mūsų visos ląstelės nusėda ant baldų, DNR baigiasi abstrakčiomis formomis. Mes negalime atskirti savęs kaip žmogaus ir gamtos, kaip kito objekto, tai yra ganėtinai susiję“, – apie tamprius žmogaus ir gamtos ryšius kalbėjo menininkė.

Pati raganystė, anot K. Ū. Valentaitės, gan abstraktus dalykas, anot jos, tai labiau darbas su savimi, įsileidimas tokių procesų, kurių negali paaiškinti.

„Kai kurių dalykų dabartinis mokslas negali paaiškinti, taip pat, kaip ir anksčiau negalėjo pagrįsti meditacijos naudos. Apie raganystę yra daug keistos, „išpūstos“ informacijos, bet iš tiesų tai yra darbas su savimi, kai atseki tai, kas tau yra svarbu, tada manifestuoji, užmezgi santykį su savo sąmone, ir kažkokia bendra sąmone, vyraujančia mūsų planetoje“, – pasakojo menininkė.

Kai kalbama apie raganystę – iškyla visokiausių įsivaizdavimų: burtai, užkerėjimai, paranormalūs reiškiniai... Tačiau, pasak K. Ū. Valentaitės, visa tai tik atrodo magiška, o išties... placebo efektas visiems yra žinomas.

„Man atrodo, kad labai panašu. Įtikime, kad kažko labai norime, ir padarome burtą, užkeikimą, manifestaciją, kad ir kaip tai pavadintume – mūsų sąmonėje įsirėžia tai, mums lengviau. Kai žinai, ko nori, lengviau siekti įgyvendinimo“, – įsitikinusi ji.

Toks žinojimas, ko gero, kiekvieną mūsų paverčia ragana / raganiumi? „Kalbinau raganas, trys iš jų gyvena Berlyne, o kitos trys – Lietuvoje. Ragana iš Berlyno sakė, kad mes visi esame raganos ir raganiai, tik vieni tai labiau įsileidžia, kiti – mažiau. Kiekvienas mūsų turime šitą bendražmogišką dovaną, kuri suteikia mistinės galios. Atrodytų, kad galbūt jos neturi, bet ji yra tavyje. Gera tai pajusti! Kai moterys kalba apie raganavimą – jos akcentuoja išlaisvėjimą nuo stereotipinio mąstymo, vaizdinių kultūros“, – pažymėjo K. Ū. Valentaitė.

Vis dėlto, raganystė apipinta pačiais įvairiausiais mitais, galima sakyti, kad į tai netgi yra žvelgiama su baimės, pagarbos jausmu. K. Ū. Valentaitės manymu, taip yra todėl, nes iki šiol yra galvojama, kad raganos gali prakeikti žmogų, jeigu to labai nori. „<...> Geriau nejuokauti su šitais dalykais, nežinome, kaip mūsų sąmonė pasisuks, kas ten pasiliks“, – įspėjo menininkė.

Raganavimas tarsi meno šaka

Vienas dalykas raganavimas, o kitas – meninė to išraiška. Paklausta, kaip raganystės praktiką pavyko sudėti į meninius kūrinius, piešinius ir nuotraukas, K. Ū. Valentaitė sakė, kad raganavimas savo vizualiniais kontekstais pats yra tarsi meno šaka.

„Parodoje yra tekstų, kur aš pasakoju apie savo vaikystę, kaip ją matau dabartinėmis akimis. Varčiau albumus, žiūrėjau, kaip atrodė mūsų giminės moterys. Mama, močiutė, prosenelė – visos labai stiprios, su daug tvirtybės savyje. Taip atsirado nuotraukos. Tačiau jose nėra užfiksuota, kaip mama džiovindavo žoleles. Bet išliko ryškūs atsiminimai – dėl to piešiniai yra padaryti ant kombučios grybo lapų“, – benagrinėdama šeimos istoriją, ritualo požymių įžvelgė menininkė.

Kombučios grybą, ant kurio ir atsirado dienoraštiniai fragmentai, piešiniai ir nuotraukos, K. Ū. Valentaitė pasakojo gavusi dovanų iš vienos raganos. Grybo audinys, menininkė palygino, tapo lyg odos tąsa.

„Pradėjau tą grybą auginti. Su kursioku netgi juokavome, kad jis pasidarė tarsi koks mano augintinis, turintis sąryšį su manimi, nes nuolat eidavau prižiūrėti, maitinti, žiūrėjau, kaip auga. Taip atsirado odos analogija“, – prisiminė kūrėja.

Esi ragana, ar ne?

Parodoje galima pamatyti ir videomeno. Autorės užfiksuotame audiovizualiniame vyksme – šešių moterų–raganų bendra istorija imant iš jų interviu.

„Moterys dalijosi mintimis, kas joms yra raganystė, kaip jos ją atrado, kaip tai joms padeda gyventi šiuolaikinėje kultūroje. Pati filmo idėja kilo bendraujant su ragana, kuri kilusi iš Sakartvelo. Ji pasakojo apie savo praktikas, sąryšį su savo mama – pamačiau tą pačią giją, kurią turėjau savyje. Nusprendžiau paklausinėti daugiau moterų, kas joms yra raganystė. Tai sunku įvardinti vienu ar keliais sakiniais. Kaip ir minėjau, tai yra žinių atradimas, kurios nėra paaiškinamos. Ryšio tarp savęs ir gamtos suradimas“, – kalbėjo menininkė.

Na, ir abejojantiems, ar nepriklauso raganų luomui, K. Ū. Valentaitė sukūrė darbą, su saviironijos gaidele: „Sukūriau tekstuką, kad būtų lengviau nuspręsti – esi ragana, ar ne? Manęs mama niekada nemokė raganysčių praktikų, o kai jos paklausiu, ar esi ragana, ar ne – ji nusijuokia. Šeimoje pajuokaujame, kad esame raganos. Mano mama daro užpilus, yra linkusi į mediciną, tačiau užkeikimais niekada neužsiėmė. Bet medicininė išmintis, ryšys su gamta – perduodamas iš kartos į kartą. Mano mama visada puoselėdavo augalus, turėdavo ryšį – tarp gamtos ir savęs. Ir močiutė, kiek žinau... Ji mirė, kai man buvo aštuoneri, tad neišlikęs ryškus santykis, bet dabar, per mamos pasakojimus jis užsimezga, nors močiutės tarp mūsų ir nebėra.“

K. Ū. Valentaitės paroda „Raganų dienoraščiai“ VDA galerijoje „5 malūnai“ dalyvauja Vilniaus galerijų savaitgalio, vyksiančio rugsėjo 8–11 dienomis, programoje. Rugsėjo 9 d., penktadienį galerijos erdvėse vyks Taro kortų skaitymai. Spalio 7 dieną galerija dalyvaus „Art After Hours“ galerijų festivalyje.

Kuratorės: Marija Martinaitytė ir Monika Pakerytė.

K. Ū. Valentaitės paroda „Raganų dienoraščiai“ VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5 ) veiks iki spalio 8 d.