Kas nutinka, kai netyčia nužudomas vienas žmogus, du tūkstančiai svečių atskuba į vestuves, o tris Indonezijos kinų kartas lydi prakeiksmas? Į pagalbą atskuba keturios tetulės, be kurių – nė iš vietos!
Kai Medelina Čan atsitiktinai užmuša aklo pasimatymo partnerį, jos visur besikišanti motina į pagalbą pasikviečia dar įkyresnes seseris. Deja, užduotis atsikratyti lavono pasirodo sudėtingesnė, nei kas galėtų pagalvoti, nes numirėlis per klaidą išgabenamas į prabangų kurortą Kalifornijos pakrantės saloje, kur Medė su mama ir tetomis ruošia be galo prabangias milijardierių vestuves. Tai kol kas didžiausias šio šeimos verslo užsakymas ir niekas, net nemalonumai dėl lavono, joms nesutrukdys. „Kaip bus, taip gerai? Čanai padarys tobulai!“
Tačiau nemalonumai virsta tikra kankyne, kai vestuvių šurmulyje dar atsiranda ir didžioji Medės koledžo laikų meilė, jos didžiausias širdies skausmas. Ar įmanoma per vieną savaitgalį išsisukti nuo kaltinimų žmogžudyste, susigrąžinti buvusįjį ir surengti stulbinamas vestuves?
„Skambink tetoms“ – linksma romantinė komedija, apipinta atsitiktinės žmogžudystės narpliojimo istorija. Šiame tragikomiškame siužete netrūksta atsitiktinumų, nesusipratimų ir paprasčiausio nesusikalbėjimo dėl kalbų skirtumų. Laužyta kalba, kurią vartoja kelios tetulės, ir jų nuolatiniai ginčai ne kartą privers šyptelėti, o gal net balsu nusijuokti. Tačiau jokie erzinantys nesutarimai nepajėgūs sugriauti Čanų šeimos moterų tarpusavio ryšio. Ištikus bėdai, jos nė negalvodamos stoja viena už kitą, pasiryžusios padėti bet kokia kaina.
Štai kodėl Medė jautėsi priklausoma nuo savo mamos ir tetų, bijojo jas įskaudinti ar nuvilti ir net įsitraukė į šeimos verslą, nors pati troško visai kitų dalykų. Perteikdama Azijos bendruomenei būdingus glaudžius šeimos santykius bei nuolatinį kišimąsi į artimųjų reikalus, J. Q. Sutanto leidžia pajusti ir tą begalinę meilę, kuria tėvai apgaubia net suaugusius vaikus.
Autorė šią knygą skiria savo didžiulei bei keliskart emigravusiai šeimai, o ištikimiems skaitytojams turi puikią naujieną – prekyboje neseniai pasirodė ir šios istorijos tęsinys anglų kalba.
Knygą „Skambink tetoms“ iš anglų kalbos vertė Ieva Driukienė.
Atrodo, kad garaže praleidau jau kelias valandas svarstydama, kaip, velniai griebtų, gyvenimas taip išsprūdo man iš rankų. Ir ką, po galais, aš išvis čia veikiu? Kodėl esu namie, užuot važiavusi į policiją? Gal dar bus ne vėlu. Turbūt vis dar galiu nuvykti į policiją ir viską paaiškinti. Jie bus man palankūs, gal. Bet kai pagalvoju, kad reikės vėl užvesti variklį ir išvažiuoti iš garažo, netenku paskutinių jėgų. Sukniumbu ant vairo, tarsi neturėčiau jokių kaulų. Dar truputį pabūsiu čia. Sukaupsiu pakankamai drąsos. Sugalvosiu, ką sakyti policijai.
Kažkas garsiai pabeldžia į langą. Pašoku ir galva atsitrenkiu į mašinos lubas. Dabar suprantu, ką reiškia posakis „širdis iššoko“.
– Ką čia darai? Tu girta? Aduh, vairavai girta? – šaukia mama indonezietiškai per stiklą, vos girdžiu.
Atidarau vairuotojo dureles, o širdis daužosi kaip pašėlusi.
– Ma, išgąsdinai mane!
– Kas yra, Mede? – susirūpina Ma. – Kas atsitiko?
Neplanavau jai apie tai pasakoti. Žinoma, kad ne. Mažiausiai norėčiau, kad sužinotų Ma. Ji nesumos nei ką daryti, nei ką sakyti, nei…
– Ma, aš jį užmušiau.
Kai išgirdau save tariant šiuos žodžius, iš akių pasipylė ašaros. Aš jį užmušiau. Kiek dar kartų turėsiu tai kartoti?
– Ma, aš užmušiau jį. Džeiką. Tą vaikiną, su kuriuo sutarei pasimatymą!
Ir dabar galiausiai jau leidžiu sau verkti, taip baisu tarti jo vardą. Tai ne šiaip kažkoks kūnas mano bagažinėje, jis buvo žmogus.
Ma netenka amo. Jos burna susičiaupia ir kurį laiką ji tik spokso į mane. Paskui prabyla kapota anglų kalba:
– Tai tas pats, kaip jūs su Selena mėgstate sakyti? Jūs, mergaitės, visada sakot: „O, tu jį nužudei!“ Juk taip, ar ne?
– Ne! – sušunku. – Aš jį užmušiau tikrąja šio žodžio prasme, Ma!
Nesumodama, ką daugiau daryti, ištraukiu mašinos raktelį ir paspaudžiu mygtuką. Bagažinė atsidarydama pokšteli ir mūsų mažyčiame garaže nuskamba kaip šūvis. Visus garsus staiga imu girdėti smarkiau; girdžiu savo širdies plakimą ir kaip giliai įkvepia Ma.
– Mede, – ji sušnabžda, – tai pokštas, taip? Tu tik juokauji?
– Ne, Ma, tai ne pokštas.
Mama bando susijuokti, tada papurto galvą.
– Oi, jūs, vaikai, manot, kad tai labai juokinga, – pagrūmoja man pirštu ir vis dar purtydama galvą nueina prie mašinos galo.
– Mano dukra tokia juokdarė, to… Dieve mano! – ji atšlyja atgal ir užsidengia rankomis burną.
Aš susigūžiu.
– Mede, – šnypščia ji. – Mede! Tai nejuokinga.
Jos žvilgsnis šokinėja nuo manęs prie bagažinės.
– Ar ten netikros kojos? Kaip tas vadinasi – mani-kinas?
Papurtau galvą, o akys vėl priplūsta ašarų.
– Ne, Ma, čia ne manekenas. Čia tikras Džeikas, prisiekiu.
Ji lyg sukaukia, lyg suinkščia, tada minutėlę stabteli ir pasilenkia bagažinės link. Pamačiusi visą kūną, vėl suinkščia. Įsivaizduoju, kad pirmiausia ji išvydo batus, – įsispiriamus vyriškus batus, jis juos avi be kojinių, – tada kojas, torsą ir galiausiai džemperį, dengiantį jo veidą.
– Kodėl uždengei veidą? – paklausia. – Ar jam nutiko kas nors baisaus? – ją nukrečia šiurpas. – Kas nors įsmigę į akį? Aiya, nė nesakyk, nenoriu apie tai žinoti, – raukosi. – Jo akyje įsmigusi stiklo šukė? – suploja.
– Ne, Ma. Jo akys sveikos. Aš tik pamaniau, kad taip bus, na, žinai, pagarbiau.
– A, – linkteli ji. – Taip, tu teisi, pagarbiau.
Paplekšnoja man per skruostą ir sako:
– Gerai tave išauklėjau.
Gomuriu ima kilti isterija, nuryju ją atgal. Tikėti, kad Ma didžiuojasi mano etiketu, kai aš ką tik jai parodžiau savo bagažinę su vaikino, kurį pati užmušiau, lavonu.
– Aš ką tik užmušiau žmogų, tai nežinau, ar tikrai gerai mane išauklėjai.
– O, jis turbūt to nusipelnė.
Prikandu lūpą, kad vėl neapsipilčiau ašaromis. Esu tokia dėkinga, kad nereikia jai aiškintis.
– Gerai! – taria Ma pasitempdama, staiga susiruošusi viską perimti į savo rankas. Jos ir kvėpavimas nurimęs. Akys sužiba kaip savaitę prieš kinų Naujuosius metus, kai ji visiškai pasiunta ir nuodugniai valo namus lyg kokia turbo Mari Kondo.
– Tu. Vidun. Dabar, – ji uždaro bagažinę ir nusivaro mane namo per užpakalines duris.
Liepia sėstis prie virtuvės darbastalio. Paklūstu, nes visai neturiu jėgų ginčytis. Nors nenoriu to pripažinti, džiaugiuosi jos iniciatyva, nes aš nežinau, kaip, po galais, elgtis šioje situacijoje. Todėl sukniumbu ant kėdės, pasidedu alkūnes ant darbastalio ir užsidengiu rankomis veidą. Prašau leisti man pabusti ir suprasti, kad tai buvo tik košmariškas sapnas. Aš noriu pabusti.
Priešais mane atsiranda garuojantis puodelis arbatos.
– Kiniški vaistai, – sako Ma. – Tu gerk dabar. Tu per daug „yang“, tavo viduje daug karščio. Tu labai smirdi iš burnos, – priduria ir iššlepsi iš virtuvės.
Žvelgiu į jos tolstančią nugarą. Tradicinė kinų medicina, rimtai? Kas tokiu metu galvotų apie prastą burnos kvapą? Bet gurkšteliu, o žolelių arbata lyg eliksyras maloniai sušildo visą mano kūną ir sustirusias rankas. Gurkšteliu dar, paskui dar ir netrukus jau baigiu visą puodelį. Dabar iš tiesų jaučiuosi kiek geriau.
Ma grįžta į virtuvę.
– Gerai, jau paskambinti Vyriausiajai tetai. Atvyks po kelių minučių.
– KĄ? – iššoku iš kėdės. – Ma, o Dieve, negaliu patikėti. Ką tu darai?
Minutėlę Ma atrodo visiškai sutrikusi, bet paskui jos veidas pragiedrėja, ji mosteli ir nusijuokia.
– Ak, ne, nesijaudink, visas kitas pakvies ji, gerai? Tu nesijaudink, atvažiuos ne tik Vyriausioji teta, bet ir visos kitos.
– KĄ?? – sušunku. Atlošiu galvą ir įsispoksau į lubas. To negali būti. – Mama, tai… Nereikia visiems apie tai pasakoti!
Ma susiraukia.
– Ne visiems. Tik tavo tetoms.
– Tai ir yra visi!
– Mede, – pykteli ji. – Jos yra šeima. Tai visai kas kita.
– Tai žmogžudystė! – sušunku. – Ar ne, ne žmogžudystė, labiau savigyna, bet vis tiek. Ma, mano mašinoje negyvėlis. Apie tai visiems nepasakoji, net jeigu jie tavo šeima.
– Būtent tokius dalykus ir pasakoji, jeigu jie tavo šeima, – sako Ma.
– Ką turi omeny? Kokias dar šiurpenas jūs pasakojatės tarpusavyje?
Ma mosteli ranka ir taria:
– Eikš, padėk man supjaustyti mangą. Jeigu nepasiūlysim tetoms jokio maisto, bus labai negerai.
– Rimtai, Ma? Tau dabar rūpi išsaugoti veidą? Man atrodo, apie tai mažiausiai reikėtų galvoti.
Ji dėbteli į mane, paskui pasilenkusi atsidaro šaldytuvo vaisių stalčių.
– Mede, kaip gali taip sakyti? Atvažiuoja tetos, taip vėlai, padės atsikratyti lavono, o mes net nepasiūlysim jokio maisto? Kaip galima? O, turime kertuočių, kaip gerai, kaip gerai. Vyriausiosios tetos mėgstamiausias. Wa, turim ir kriaušių. Labai gerai. Padėk nulupti, nebūk tokia nemandagi su tetomis, atneši gėdą.
– O, taip, jei neturėsim vaisių, bus gėda, o kad mašinoj negyvėlis…
Bet nepraeina nė minutė ir aš stoviu prie virtuvės salos, vienoje rankoje laikau skustuką, o kitoje – didžiulę korėjietišką kriaušę. Galvoje vis sukasi mintis: „Baaa, visiškas absurdas. Mano mašinoje negyvėlis, o aš stoviu čia ir lupu kriaušę!“ Nulupu ir supjaustau. O kodėl ne? Vis tiek nesugalvoju, kuo geriau užsiimti.
Vos baigiu pjaustyti tą kriaušę, suskamba durų skambutis.
– Atidaryk, – taria Ma. Ji dar skuba supjaustyti paskutinio kertuočio.
Vis dar būdama tokios „turbūt sapnuoju“ būsenos, nueinu prie durų. Net nežinau, ką sakyti tetoms. Ačiū, kad padėsit sugalvoti, ką daryti su tuo mano užmuštu vyruku?
Bet man nereikia nieko sakyti, nes vos tik atveriu duris, Vyriausioji teta paplekšnoja man per skruostą ir indonezietiškai taria:
– Mieloji mano Mede, viskas gerai, nesijaudink. Prisėsk, – tada praeina pro mane.
Įeina Antroji ir Ketvirtoji tetos, kiekviena pameilikaudama:
– Nesijaudink, mes jau čia, nebeverk.
– Aš neverkiu…
Antroji teta cakteli liežuviu, lyg specialiai būčiau sausomis akimis, kad ją įžeisčiau, o tada nueina paskui kitas į virtuvę. Ten ima lietis emocijos, bet ne tokios kaip: „O Dieve, ką Medė padarė?“ Labiau panašu į tokias kalbas: „Wa, kertuotis! Aduh, nereikėjo nieko ruošti!“ Girdžiu, kaip Ma traukia kėdes iš už stalo ir linksmai kviečia tetas ragauti mangų.
– A-Guanas buvo Indonezijoje ir parvežė man jų visą dėžę. Visą dėžę!
Giliai įkvėpusi įsliūkinu į virtuvę.
– Mede! – sušunka Vyriausioji teta.
O Dieve, dabar tai bus. Dabar jos pradės bodėtis negyvėliu.
– Ar tu valgei? – paklausia Vyriausioji teta. – Ateik! Ateik, sėskis, oi, kokia tu išblyškusi, – atsistoja ji nuo savo kėdės.
Lyg kas būtų mane perjungęs, aš tuoj pat pribėgu ir sodinu ją atgal sakydama:
– Teta, nesivarginkite. Aš rasiu kėdę. Sėdėkit, valgykit, gerai? Gal dar kažko norėtumėt?
Akies kampučiu pastebiu pritariančią Ma ir dėl to man norisi garsiai nusijuokti IR pravirkti. Juk rimtai, aš ką tik užmušiau žmogų, o mamai vis tiek rūpi, kad mandagiai elgčiausi su vyresniaisiais.
Vyriausioji teta atsipjauna gabalėlį mango ir pasigardžiuodama įsideda į burną.
– Wa, kaip skanu. – Paima dar gabalėlį ir atsidūsta: – Nieko nėra geriau už indonezietiškus mangus.
– Taip, indonezietiški mangai patys saldžiausi, – pritaria Ma. – Gal kam žolelių arbatos? Ruošiau Medei, bet dar liko.
Ketvirtoji teta cakteli liežuviu.
– Ne, ačiū, netikiu tom senoviškom kinų medicinos nesąmonėm, – purkšteli.
Ma rūsčiai ją nužvelgia ir taria:
– Tradicinė kinų medicina yra tikroji medicina! – Tada pradeda savo įprastą tiradą apie tai, kad klinikiniais tyrimais patvirtinta, jog tradicinė kinų medicina yra veiksminga ir daug geresnė nei vakarietiškoji ir taip toliau, ir panašiai.
Mano košmaras niekaip nesibaigia. Tikrai. Gal man kontūzija po avarijos? Gal iš tikrųjų aš guliu komos būklės, o šitą beprotišką scenarijų kuria mano sukrėstos smegenys, nes ar gali būti, kad iš tiesų sėdėčiau virtuvėje ir žiūrėčiau, kaip mano vyresniosios tetos valgo mangus, o Ma su Ketvirtąja teta ginčijasi, kai tuo metu Džeiko kūnas vėsta mano mašinos bagažinėje? Aš tuoj imsiu klykti, bet kaip tik tada Vyriausioji teta padeda šakutę, specialiai barkšteldama ja į stalą.
Visos sutelkia dėmesį.
– Taigi, – taria ji, atsisukdama į mane ir pereidama prie anglų kalbos. Matau mielas raukšles, kurias taip gerai pažįstu, kad nupieščiau per miegus, bet kartu ir aštrų kaip erelio žvilgsnį.
– Papasakok Vyriausiajai tetai, kas atsitiko. Pradėk nuo pradžių.
Pradedu nedelsdama. Vyriausiajai tetai būdinga tokia griežto valdingumo ir motiniškos šilumos kombinacija, kuriai niekas negali atsispirti. Jaučiu didelę kaltę, kad jos turėjo čia atvažiuoti vidury nakties, – ir, be abejo, padėti man dėl negyvėlio, – todėl pradedu istoriją dėstyti indonezietiškai. Bet nespėju baigti nė pirmo sakinio, kai Antroji teta ima skųstis, jog mano siaubinga indoneziečių kalba jai kelia galvos skausmą, ir liepia man tęsti angliškai. Su šiokiu tokiu palengvėjimu papasakoju joms apie pasimatymą su Džeiku, apie tai, kaip jis primygtinai reikalavo parvežti mane namo ir kokius dalykus man kalbėjo.
Tetos ir Ma iš siaubo užsidengia burnas ir purto galvas.
– Kaip tu galėjai išsiųsti Medę su tokiu mulkiu? – mesteli Ketvirtoji teta mamai.
Ma veidas išrausta kaip labutinų padai.
– Internete jis buvo toks mielas! Tobulas džentelmenas, net pasisiūlė man paruošti terong. Oi, Medei…
– Ką indonezietiškai reiškia terong? Fermentuota krevečių užtepėlė? – paklausiu.
Ma cakteli liežuviu.
– Ne, – atsako angliškai. – Krevečių užtepėlė yra terasi. O terong – tai baklažanas.
– Jis pasisiūlė paruošti man baklažaną? – suklūstu. – Labai keista, kad būtent baklažaną.
Ma ima įnirtingai linksėti.
– Todėl ir pagalvojau, wa, šis vaikinas tikrai tau skirtas. Jis net žino, ką tu labiausiai mėgsti.
– Man būtinai reikia paskaityti tas žinutes.
Ma išsitraukia telefoną iš kišenės, o visos tetos pasiruošia akinius. Ma tiesia telefoną man, bet jį nučiumpa Ketvirtoji teta.
– Ei! – sušunka Ma.
Ketvirtoji teta nekreipia dėmesio ir ima sklaidyti žinutes. Jos antakiai taip šauna į viršų, kad veik pranyksta ties plaukų linija, ir ji ima isteriškai kvatotis.
– Ko juokiesi? Kas ten juokingo? – pykteli Ma.
Vis dar kvatodamasi taip, kad net užima kvapą, Ketvirtoji teta įgrūda telefoną man į rankas. Aš peržvelgiu žinutes ir… O-Die-ve. Daug blogiau, nei maniau.
