Fotografija kaip laiko mašina
– Kodėl „Nelankytinos vietos“, juk, pripažinkim, visi veržiasi savo akimis pamatyti tai, ką jau regėjo kiti. Iš kur kilo būtent toks priėjimas prie temos?
– Galbūt todėl, nes, kaip jūs ir sakote – visi veržiasi. Kam man daryti tai, ką daro visi? Nutariau pažvelgti į kitą pusę – retus įvykius, nieko neveikimą. Dažnas nuobodžiautų, o aš bandau įsiklausyti į nebylią, kasdienišką, įprastą aplinką, ieškoti tenai kažko įdomaus.
– Pažvelgėte į miestą tarsi „iš nugaros“? Koks miestas šiuo rakursu, koks jo siluetas, kas jame patinka / nepatinka?
– Labiausiai patinka miesto margumas. Yra ir labai naujų, blizgių paviršių, ir senų. Fotografija kaip laiko mašina. Parodoje yra keletas kadrų, fotografuotų prieš dvejus metus, bet jie atrodo taip, lyg būtų prieš keliasdešimt metų fotografuoti.
Šis momentas ypač įdomus. Vieni laiką prilygina spiralei, tačiau fotografijos praktika man siūlo mintį, kad jis visgi turi daug sluoksnių – amžiai nepradingsta į praeitį, o klojasi vienas ant kito. Gerai paieškojus rakurso, matosi daug daug tų sluoksnių.
– Išties, fotografija turi tą fenomeną, galbūt jį būtų galima pavadinti atsikartojamumo, déjà vu jausmu?
Viename kadre – kontrastai
– Jūsų tyrinėjimų objektu, kiek teko pastebėti, dažniausiai tampa Vilnius.
– Taip, esu gimęs ir užaugęs Vilniuje, čia dirbu. Kai kokie nors reikalai nubloškia į kitus miestus, irgi stengiuosi atrasti laisvo laiko, pasivaikščioti, pafotografuoti. Na, o Vilniuje stengiuosi eiti į tokias vietas, kur dar niekada nesu buvęs – kokius nors pramoninius rajonus, miesto pakraščius...
Einu be jokio tikslo, esu viskam atviras, įsiklausau į aplinką.
– Vilnius turbūt tuo ir įdomus, kad jame kaskart gali atrasti kažką naujo. Didžiausia keistenybė, juk metropolių mastu žvelgiant, tai yra gan mažas miestas.
– Vilnius labai judrus, greitai besikeičiantis miestas. Labai įdomu, kad ne visos jo dalys vienodu greičiu keičiasi, kažkurie rajonai labai modernūs, o kiti – kaip koks muziejus.
– Ryškiausias ir unikaliausias to pavyzdys, ko gero, Šnipiškės? Nuolat stebimasi, kaip šis rajonas savyje sutalpina archajinę ir moderniąją pusę.
– Taip, Šnipiškės labai ryškus pavyzdys, ten viename kadre telpa mediniai mažučiai nameliai, galbūt net ir XIX a., ir nauji dangoraižiai.
Viename kadre – matosi visas kontrastas. Bet yra ir kitų įdomių rajonėlių Vilniuje – Naujamiestis, Naujininkai, ten kartais pasivaikštau. Markučiai laukia, kol juos atrasiu...
Fotografuoju jau seniai, apie dvidešimt metų. Anksčiau eidavau ir ieškodavau ryškaus, atpažįstamo objekto ar kokio nors įvykio.
Būdavo, vaikštai visą sekmadienį, bet taip nieko ir nenutinka – viskas ramu, žmonių gatvėse nedaug – nusivildavau. Vėliau pradėjau galvoti, kad galbūt visai nereikia tikėtis kažko ypatingo, verčiau kitaip pažvelgti.
Patiria stebuklo momentą
– Esate klasikinės, vadinamosios analoginės fotografijos atstovas. Šiuo klausimu yra įvairių nuomonių... Neva, technologijos pažengusios toli į priekį, galima ir paprastesnėmis priemonėmis išgauti kuo geriausios kokybės vaizdą, kam tas vargas... Kokie būtų kontrargumentai?
– Namuose turiu laboratoriją, viską spausdinu pats, prie raudonos lempelės, tamsiame kambaryje.
Nors, kaip ir minėjau, užsiimu tuo seniai, kiekvieną kartą vis iš naujo patiriu tą stebuklo momentą.
Apšvieti popierių, meti jį į vonelę, atsiranda vaizdas... Rankų manipuliacijomis galima pareguliuoti tonus – burtų momentas.
– Visgi, kad ir kokią technologiją pasitelktum, fotografijos linkusios „augti“. Kaip atsirenkate vertingiausias?
<...> Taip, fotografijos po truputį kaupiasi. Vieną savaitę fotografuoji, kitą, atrodytų, nieko ypatingo, bet po metų susikaupia nemaža krūvelė, jos pradeda viena su kita „kalbėtis“ – rasti ryšius, sietis. Generuojasi naujos prasmės.
Mano parodoje, dabar iškabintoje, rodomos fotografijos iš pastarųjų penkerių metų, kai kurios – ir penkiolikos metų senumo. Tiesiog tie seni kadrai gulėjo stalčiuje, neatrodė verti rodymo, bet bevartant naujus darbus – prisiminiau senus, man jie susirimavo.
Fotografijų atsirinkimas labai svarbi darbo dalis, gan sunki... Tačiau, kaip vienas mano draugas sako, geriausia mūza – deadline'as (juokiasi.)
Gyvenime – nuolatinė kaita
– Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigėte skulptūros studijas, sklinda gandai, kad ir muzikuojate. Kurios kūrybos sritys nuėjo į antrą planą, o kurias įvardintumėte pirmu numeriu?
– Gal ne visai muzikantas... didžėjus. Taip, esu skulptorius, baigiau skulptūrą VDA. Labai persipynusios veiklos, jei užsiimčiau tik kokia nors siaura sritimi, greitai išsisemčiau, norisi persijungti į kitus darbus. Įvairiai būna, fazėmis tas gyvenimas vyksta – nuolatinė kaita.
– Kokie ateities planai?
Paroda „Nelankytinos vietos“ neilgai kabės, nes su kolegomis rengiame Vilniaus analoginės fotografijos ir kino festivalį. Iškart po šios parodos – kabinsime kitą, tai bus didžiulė, grupinė ekspozicija.
Konkrečių planų dėl kitos savo personalinės parodos dar nėra, bet matau, kad turiu medžiagos. Tikriausiai tęsiu „Nelankytinų vietų“ temą, dar jos neišsėmiau, dar neaplankiau visų Vilniaus kampelių, yra kuo nustebti, ką parodyti.
Tai mano debiutinė, pirmoji personalinė paroda, man tai toks pakankamai ryškus įvykis. Pats budžiu parodoje, priimu lankytojus. Jų ateina visai nemažai, domisi, klausinėja, ne taip, kad užbėgę tyliai užmestų akį, bet prisėda, varto albumą. Smagu pajusti grįžtamąjį ryšį.
– Ar teko sulaukti klausimų, privertusių suklusti, keliančių įkvėpimą?
– Šeštadienį buvo užsukęs vienas prancūzas. Parodoje dalis fotografijų kabo ant sienų, taip pat yra padėtas albumas pavartymui. Panaudojau seną albumą, tokį, į kurį anksčiau būdavo su kampučiais klijuojamos šeimos fotografijos. Pačios fotografijos irgi atrodo senos, popierius pageltęs. Tai tas prancūzas, vartydamas albumą (jam jisai labai patiko, sakė, kad dar įspūdingiau atrodo, negu ant sienos, nes gali paliesti) paragino atkreipti dėmesį į popierių, jeigu leisiu knygą. Dėl knygos planų jokių nebuvo, bet po šitų žodžių, ko gero, būtų galima apie tai pagalvoti.
– Lauksime.
– Kai tik bus – pranešiu garsiai.
T. Malinausko paroda „Nelankytinos vietos“ (Bokšto g. 4, Vilnius) vyks iki rugpjūčio 29 d.
