Prisėdame kabinete, kuriame dirba restauratorė Virgilija Guogienė. Ore tvyro specifinis kvapas, o per langą matyti vienas iš Vilniaus universiteto kiemelių, ant stalo – žemėlapiai ir atlasai, rankraštiniai žemių planai ir brėžiniai, kuriuos nekantrauju pamatyti. Todėl nieko nelaukdamos pradedame pokalbį, kaip ir priklauso – nuo pradžių.
– Studijavote istoriją, archeologiją, dirbote muziejuje. Kaip išmokote dokumentų restauravimo?
– Nors restauratoriaus darbas glaudžiai susijęs su istorija, tai yra amatas, kurio reikia ilgai mokytis. Dokumentų restauratorių Lietuvos aukštosios mokyklos niekada neruošė, todėl restauravimo mokiausi ir mokausi iš patyrusių kolegų. Mokymosi procesas buvo labai panašus į viduramžišką– stebi patyrusį kolegą ir mokaisi. O jis, žingsnelis po žingsnelio, perduoda savo patirtį, rodo, aiškina, stebi, ir, pradžioje, kontroliuoja tavo darbą. Darbai darėsi vis sudėtingesni, kaupėsi patirtis, perskaičiau gausybę literatūros, dalyvavau konferencijose, seminaruose, stažuotėse, kol savo žiniomis ir darbais įrodžiau, kad jau galiu dirbti savarankiškai. Tai patvirtino Kilnojamų kultūros vertybių restauratorių atestacinė komisija, suteikdama kvalifikacinę kategoriją.
– Susitikome tam, kad pakalbėtume apie Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose saugomus gausius kartografijos rinkinius ir jų restauravimą. Kam turime būti dėkingi už tokią išskirtinę kolekciją?
– Mūsų biblioteka nuo pat įkūrimo kaupė įvairius kartografijos leidinius, todėl dabar jos fonduose saugomas turtingiausias Lietuvoje senosios kartografijos rinkinys. Ir nors praėję šimtmečiai jiems buvo labai negailestingi, atsirasdavo išskirtinių žmonių – mecenatų, kurie nuo negandų nukentėjusius fondus papildydavo. Toks išskirtinis žmogus buvo Joachimas Lelevelis – istorikas, kartografas, knygotyrininkas, kultūros mecenatas, studijavęs mūsų universitete, vėliau čia dėstęs. Prasidėjus filomatų judėjimui, jis buvo pašalintas iš universiteto. Išvykęs į Varšuvą, J. Lelevelis aktyviai įsitraukė į 1830–31 m. sukilimą. Jį pralaimėjus, emigravo į Paryžių, vėliau į Briuselį.
J. Lelevelis buvo unikalus žmogus – šeimos neturėjo, o savo gyvenimą paskyrė mokslui ir knygų bei žemėlapių kolekcionavimui ir tyrinėjimui. Žemėlapiai jam buvo būtini tyrimams, todėl kolekciją kaupė labai kryptingai, tiksliai žinojo, kokius egzempliorius pirkti, o neradęs pirkti, juos persipiešdavo. Kad galėtų tai atlikti profesionaliai, J. Lelevelis studijavo piešimą pas to meto garsiausius dailininkus, dėsčiusius Vilniaus universitete: P. Smuglevičių, J. Rustemą. Todėl jo rankraštiniai žemėlapiai, ypač seniausieji, turi neįkainojamą vertę. Pinigų J. Lelevelis turėjo nedaug, didžiąją dalį jų išleisdavo knygoms ir žemėlapiams. Pasakojama, kad gyvendamas Paryžiuje pirkdavo daug duonos ir ja šerdavo peles – kad negraužtų jo žemėlapių ir knygų. J. Lelevelis testamentu Vilniaus universiteto bibliotekai paliko apie 5000 knygų ir visą savo surinktą kartografijos kolekciją. 70 proc. VU bibliotekos fonduose saugomų senųjų žemėlapių ir atlasų yra būtent J. Lelevelio palikimas.
Be J. Lelevelio kolekcijos biblioteka yra gavusi ir daugiau labai vertingų dovanų iš savo mecenatų. Vienas iš tokių – Vaclovas Dargužas. V. Dargužas su žmona ilgą laiką gyveno Šveicarijoje, Berno universitete apsigynė daktaro disertaciją ir dėstytojavo, vėliau dirbo veterinarijos gydytoju ir visą gyvenimą kolekcionavo LDK ir ART kartografiją. V. Dargužas visą savo kolekciją (133 žemėlapius ir 3 atlasus) padovanojo mūsų bibliotekai. Bibliotekoje saugoma ir ilgamečio Italijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininko kunigo Vinco Mincevičiaus surinkta labai vertinga pasaulio žemėlapių kolekcija.
– Rinkiniai išties dideli ir įspūdingi, todėl kyla klausimas, kaip atsirenkate objektus restauravimui?
– Paprastai fondų saugotojai atrenka tuos objektus, kurie nyksta, yra pažeisti pelėsio, todėl juos reikia gelbėti, prioritetas skiriamas patiems vertingiausiems. Neretai dalis vertingiausių objektų į mūsų rankas patenka rengiantis parodoms arba kai leidinio prireikia moksliniams tyrimams, knygų leidybai ir t. t. Labai džiugu, kad šioje srityje jaučiamas didžiulis postūmis – turime modernią skaitmeninimo aparatūrą ir galime nemažai leidinių perkelti į skaitmeninį formatą. Tačiau, norint tai padaryti, objektus reikia išvalyti, atskirti sulipusius lapus, sutvirtinti, ištiesinti ir pan.
– Kaip darbas vyksta tada, kai jau turite prieš save restauruojamą objektą?
– Pirmiausia atliekami įvairūs morfologiniai, mikrobiologiniai ir cheminiai tyrimai, pavyzdžiui, imami mėginiai ir laboratorijoje tiriama, ar objektas neužkrėstas pelėsio sporomis. Jei reikia, dezinfekuojame – turime modernią Pietų Korėjoje pagamintą dezinfekcijos kamerą, kurioje dezinfekuojame eteriniais aliejais. Vienu metu galime dezinfekuoti daug objektų, jų nereikia ardyti. Po tyrimų ir, jei reikia, po dezinfekcijos, restauruojamas objektas vėl patenka pas restauratorių ant stalo, restauratorius sudaro restauravimo darbų programą, ją pristato Restauravimo tarybai ir patvirtinus programą, prasideda restauravimas.
– Kiek laiko užtrunka restauravimas, ir ką darote baigę darbą?
– Čia turite G. Merkatoriaus atlasą, kurį restauravote prieš dešimtmetį.
– Tai – vieno žymiausių, o gal ir pačio žymiausio pasaulio kartografo Gerardo Merkatoriaus 1595 m. sudarytas atlasas „Atlas sive Cosmographiea...“ iš J. Lelevelio kolekcijos. G. Merkatorius (1512–1594 m.) išsprendė šimtametę kartorafijos problemą – sukūrė metodą, leidusį plokščiame popieriaus paviršiuje pavaizduoti žemės gaubtumą, todėl žemėlapiai tapo žymiai tikslesni ir patogesni. Be to, G. Merkatorius pirmasis panaudojo mums įprastą terminą „atlasas“ ir sukūrė visai naują žemėlapių rinkinio rengimo principą – atlase žemėlapiai turėjo būti ne tik kartu įrišti, bet juos turėjo sieti bendra idėja, turinys, mastelis, kartografinė projekcija ir apipavidalinimas.
Žemėlapiai mano restauruotame G. Merkatoriaus atlase yra spausdinti ir spalvinti ranka. Kiekvienas žemėlapis jame yra išskirtinis meno kūrinys. Ypač gražūs ir meniški jame esantys kartušai − puošniai įrėmintos plokštumos su įrašu, herbu, emblema, monograma. Kartušo rėmą sudaro įvairūs ornamentai, augalų, gyvūnų, paukščių figūros ir t.t. Žemėlapiai buvo įrišti į rudos spalvos odinį viršelį, bet kai kurie žemėlapiai buvo iškritę iš bloko, buvo nešvarūs, susilankstę, jų pakraščiuose buvo daugybė įtrūkimų, ištrupėjimų, todėl prieš suklijuojant reikėjo užfiksuoti spalvas. Tai buvo sudėtingiausias darbas. Spalvų fiksavimo procedūra reikalauja daug laiko ir kantrybės: restauratorius teptuku atsargiai padengia kiekvieną spalvotą elementą vandeniniu želatinos tirpalu iš abiejų pusių taip, kad tirpalas truputėlį patektų ir ant nespalvinto ploto. Galima sakyti, kad taip tarsi perpiešiamas žemėlapis. Jis paliekamas džiūti porą dienų, tada procedūra kartojama dar kelis kartus. Šiuo metu spalvų fiksavimui mes naudojame ir modernesnes medžiagas, procesas tapo truputį spartesnis, tačiau šis darbas išlieka vienas sudėtingesnių, nes reikalauja labai didelio kruopštumo. Na o pabaigus fiksaciją, reikia patikrinti, ar spalvos užsifiksavo, ir tik tada galima klijuoti įtrūkimus, atkurti prarastus fragmentus ir t.t.
Atlaso viršelis buvo subraižytas, nešvarus, aptrupėjęs, trūko dalies nugarėlės. Mano kolega knygrišys Rimas Supranavičius restauravo atlaso įrišą. Labai įdomu ir tai, kad tarp žemėlapių radome popieriaus lapelį, ant kurio buvo matyti spalvoti potėpiai – nors niekas kol kas šių ženklų netyrinėjo, gali būti, kad tai J. Lelevelis bandė akvarelės spalvas, kuriomis perpiešdavo žemėlapius.
– Šalia turite ir įdomiai atrodantį ne spausdintą, o rankraštinį žemėlapį. Kas jame vaizduojama?
– Tai – Pietinio Bugo intakų Snivodos ir Sosonkos apylinkių žemėlapis, sudarytas XVII a. Greičiausiai, jis buvo nupieštas žemių savininko užsakymu, mat didikai labai mėgo turėti savo valdų žemėlapius. Tokie žemėlapiai buvo ne tik gražūs, bet ir atstodavo teisinį dokumentą.
Žemėlapyje yra pažymėti svarbiausi valdoje esantys objektai, pvz., malūnas, didelis akmuo, didelis medis ir pan. Galima manyti, kad tai buvo objektai, kuriuos žinojo vietos žmonės. Žemės ribos pažymėtos kapčiais, t. y. sukastais žemės kauburiai. Taip pat labai įdomu, kad kai kurie objektai šiame žemėlapyje buvo pradėti piešti pieštuku, bet nebuvo baigti. Man kilo mintis, kad galbūt žemėlapio eskizui buvo naudojamas švino pieštukas, kuris neišsitrina – juk žemėlapis buvo sudarytas XVII a., kai grafitiniai pieštukai buvo atsiradę neseniai. Tačiau ši idėja nepasitvirtino. Įdomu dar ir tai, kad šiaurė žemėlapyje nėra pavaizduota viršuje, kaip mes įpratę – žemėlapio sudarytojui, matyt, buvo patogiau ją pavaizduoti žemėlapio dešinėje.
Kalbant apie restauravimą, žemėlapis buvo nešvarus, su daug įplyšimų, trūko kai kurių fragmentų, matėsi 14 lenkimų linijų, kurių vietose popierius buvo arba sunykęs, arba perplyšęs, todėl žemėlapio reverse buvo užklijuotos popierinės juostelės. Tas, kas taip padarė – nesuklydo, kitaip žemėlapis greičiausiai nebūtų išlikęs. Restauruojant šį žemėlapį, pradžioje reikėjo užfiksuoti visus įrašus ir spalvas bei nuimti minėtas juosteles, nes jos buvo užklijuotos nekokybiškai, nesutapo žemėlapyje vaizduojamų objektų linijos. Beje, nuo žemėlapio nuimtos juostelės vėliau buvo sudėtos į voką ir dabar saugomos kartu su žemėlapiu.
– Ar šie radiniai yra vadinamoji „knygos archeologija“?
– Visiškai teisingai. Įvairūs radiniai knygose ar atlasuose yra gana dažni ir įprasti. Pasitaiko rasti ir teptukų, ir laiškų, ir pinigų. Nė nekalbu apie sudžiuvusias gėlytes ar lapelius, kurie yra tradiciniai radiniai. O štai kartą tarp vieno inkunabulo puslapių radau net 14 musių. Įdomu, kaip jos ten pateko! Knygose galima rasti visko, ką žmonės paliko ir pamiršo. Pavyzdžiui, kartą teko restauruoti du sutrupėjusius kalėdaičius, rastus kunigo Jurgio Pabrėžos, kurio 250-ąjį gimimo jubiliejų minime šiais metais, knygoje. Neįtikėtinas radinys! Taip pat esu restauravusi Vilniuje 1681 m. išleistą knygą, kurios kietviršis buvo pagamintas iš 26 suklijuotų rankraščių lapų, laiškų ir spaudinių. Įdomu tai, kad tie rakraščiai buvo filosofijos ir retorikos paskaitų konspektai lotynų kalba.
– Ar kartografijos restauravimas yra brangus procesas?
– Taip, restauravimas kainuoja nemažai – kokybiškos medžiagos, tyrimai, restauratorių darbas. Žinoma, priklauso nuo restauruojamo objekto sudėtingumo. Jei žemėlapis geros būklės, darbas būna greitesnis. Bet jei ant stalo patenka žemėlapis, kurį reikia sudėlioti iš gabalėlių, reikia fiksuoti spalvas – tai užima daug laiko. Laimė, dabar turime technikos, kuri palengvina darbą. Pavyzdžiui, turime popieriaus liejimo mašiną, kuria galime išsilieti tokio storio ir atspalvio popieriaus, kokio reikia restauravimui. Turime „garinį skalpelį“, kuris palengvina darbą, kai reikia pašalinti ant žemėlapio esančias užklijas. Bet net ir turint modernias priemones ir įrangą darbas trunka ilgai. Be to, jei restauruojame didelio formato objektą, tokiam darbui reikalinga komanda, padedanti pakelti, apversti, ištiesinti ir pan.
– Per du dešimtmečius matėte daugybę vertingų objektų. Ar dar kažkas nustebina?
– Jei kalbėsime apie kartografiją, tai ji negali nestebinti. Ypač stebina žymiausių XVI–XVII a. Nyderlandų kartografų A. Ortelijaus, G. Merkatoriaus, tėvo ir sūnų Blau sukurti žemėlapiai. Kartografija tuo metu žengė koja kojon su naujausiais mokslo atradimais. Amsterdamas tuo metu buvo pasaulinė kartografijos sostinė. Ten dirbo geriausi pasaulyje kartografai, menininkai, raižytojai, spaustuvininkai, mokslininkai. Ir visi kartu jie sukūrė aukščiausios klasės kūrinius, kuriais neįmanoma nesižavėti.
Be meninio lygio žemėlapiuose atsispindi ir to meto žmonių pasaulio supratimas. Vaizduojant tolimus kraštus, žmonės žemėlapiuose atvaizduodavo tų egzotiškų kraštų žmones, gyvūnus, augalus. O kadangi, pagrindinis to meto informacinis šaltinis buvo jūreivių pasakojimai, atlasų puslapiuose knibžda visokių mitinių būtybių, pabaisų, egzotiškiausių augalų ir pan. Tačiau ne mažiau įdomūs yra ir rankraštiniai žemėlapiai, nors ir sukurti ne tokio aukšto lygio menininkų, šie žemėlapiai yra absoliučiai unikalūs ir nepakartojami, kai tuo tarpu spausdintų žemėlapių yra dažniausiai daugiau nei po vieną egzempliorių.
– Restauruoti tokius unikalius objektus – didelė atsakomybė. Ar ima jaudulys prisėdus prie kelių šimtų metų ypač vertingo žemėlapio?
– Kai atėjau dirbti į šį skyrių, mano kolega Cezar Poliakevič pasakė: „Restauratorius savo darbą privalo visada atlikti labai gerai, nesvarbu, kokia puodynė būtų tavo rankose – ar antikinė, ar močiutės“. Bet kai rankose laikai G. Merkatoriaus atlasą arba Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio 1613 m. žemėlapį, jausmas yra kitoks, tikrai apima jaudulys.
