Dar praėjusiais metais pastatytos „Miesto eilės“ leidžia kitu kampu – klausant poetų eilių – patirti Vilnių. O šį pavasarį pasirodžiusi premjera „Brūzgynų eilės“ veiksmą perkelia į gamtą, kurioje aplankomos pačios gražiausios miško vietos.
Tikrinasi vaikų reakcijas: nori eiti, ar priešinasi?
Antrąjį savo spektaklį-žygį „Brūzgynų eilės“ K. Mauruševičiūtė su komanda jau spėjo pristatyti keliuose Lietuvos miestuose, o visai neseniai – ir Vilniuje vykusiame Tarptautiniame gatvės muzikos festivalyje. Paklausta, kaip jai gimė tokio neįprasto teatro idėja, aktorė mintimis grįžo į pandemijos pradžią.
„Kiekvieną dieną matydavau savo vaikus besimokančius ir būnančius prie kompiuterio ekrano. Jie gaudavo tik akademines žinias, neturėjo visiškai jokių kultūrinių patirčių, prisilietimo prie teatro“, – realią situaciją prisiminė moteris.
Vesdama savo vaikus į teatrą, moteris teigė mėgstanti pasitikrinti, kokie spektakliai vaikams patinka, o kokie – ne. Dar prieš pandemiją vaikai rodė nepasitenkinimą tradiciniu spektakliu, o kultūrinių veiklų suvaržymas tik dar labiau paaštrino situaciją.
„Einant į tradicinius spektaklius teko susilaukti netgi pasipriešinimo iš vaikų, prie teatro durų esu išgirdusi: „Kokia tu bloga mama, verti eiti į teatrą.“ Dauguma spektaklių kažkaip visiškai nerezonavo su vaikais, neatrado juose susidomėjimo“, – atviravo aktorė.
Tuo metu prasidėjo svarstymai, kaip jaunam žmogui patirti teatrą ne salėje, kur labai daug tarpusavio kontakto, o atviroje erdvėje ir tik su keliais gyvais aktoriais. Patyriminio spektaklio idėja K. Mauruševičiūtei nebuvo svetima – kiek anksčiau ji su kolege Jūrate Trimakaite sukūrė eksperimentinį kaukių spektaklį „Spąstai“. Jame siužetas ir mintys žiūrovams buvo perduodamos tik per objektus ir judesį. O tai tik iš dalies atitinka tradicinio teatro sąvoką.
„Aš visada darydama kažkokį kūrybinį darbą mėgstu atsidurti nežinomybėje ir ginčyti tai, ką mokiausi, įvesti visai kitas taisykles. Nebijau paneigti tradicinės mokyklos, grįstos Stanislavskiu“, – pasakojo K. Mauruševičiūtė.
Scenos partnere tampa gamta
Abi dramaturginės istorijos, kurias režisavo aktorė, kviečia patirti miestą ir gamtą širdimi. Savo spektaklius K. Mauruševičiūtė įvardija kaip „vaizduotės išmonės papildytą realybę“ ir sieja juos su vaikystės žaidimais: „Vaikai yra išleidžiami į kiemą ir su draugais iš natūralios gamtos scenografijos susikuria savo pasaulį, pvz., ant medžio šakos parduotuvę.“
Tiesa, abu spektakliai vyksta atvirose miesto arba miško erdvėse, tad dažnai siužetą pakoreguoja aplinka. Tokios patirtys visą kūrybinę komandą privertė išmokti svarbią pamoką.
„Spektaklio metu vykstantys pašaliniai reiškiniai turi tapti scenos partneriais. Jeigu lyja lietus, tuomet lietus turėtų būti partneriu. Jei sakant eilėraštį skraido ir kanda uodai, jie taip pat yra scenos partneriai, kuriuos reikia įtraukti į tekstą“, – dalinosi K. Mauruševičiūtė.
„Tie spektakliai mums visada nutinka. Antano A. Jonyno eilėraščio skaitymo metu į šalia buvusį vandens telkinį atskrido antis ir atrodė, kad pasakojama būtent apie ją. Eilėraščio „Burbanti varlė“ klausymosi metu prie grupės atšuoliavo varlė. Arba Daivos Čepauskaitės „Mėlyno rūko“ metu pro instaliaciją, kurią esame sukūrę upėje, praplaukė baidarininkai“, – „gamtos režisūros“ akimirkomis dalinosi moteris.
Kuriozai kuria spektaklių žavesį
Paklausta apie tai, kiek laiko užtrunka pastatyti tokio pobūdžio spektaklį, aktorė pripažįsta, kad procesas trunka apie pusmetį ir susideda iš daug kertinių dalių, kurias galiausiai tenka sujungti į vientisą spektaklį.
„Pirmiausia, yra sunkiausia yra sugalvoti pačią idėją, kas ir kaip vyks. Paskui abiejuose spektakliuose labai imli laikui vizualinė dalis, todėl dirbame su dailininkais ir ieškome, kokie bus meniniai objektai“, – pasakojo K. Mauruševičiūtė.
Statant abu spektaklius aktorei teko susidurti su iššūkiu – Lietuvoje maža žmonių, gaminančių senus kinematografinius objektus. Jie turėjo būti gerai matomi žiūrovams ir pritaikyti naudoti lauke. Įgyvendinti idėjas padėjo Kauno lėlių teatro konstruktorius Audrius Bartninkas. Jis, K. Mauruševičiūtės žodžiais, „lyg Leonardas da Vinčis išradinėjo, kaip padaryti mūsų norimus vizualinius objektus“.
Kitas spektaklio kūrimo etapas – eilėraščių atranka. Jiems aktorė turi 2 kriterijus: turi būti lietuvių poetų eilės ir skirtos vaikams arba bent jau suprantamos tokiai amžiaus grupei. Be to, atrinktus eilėraščius tenka pritaikyti prie vietos, spektaklio dekoracijų ir viską sujungti į bendrą patyriminę simfoniją. Tačiau, anot K. Mauruševičiūtės, „gamtos režisūra“ kiekvieną sezoną pakoreguoja spektaklio siužetą.
„Būna taip, kad, pavyzdžiui, tam tikroje vietoje padarome spektaklį ankstyvą pavasarį, tačiau atvykus po kelių mėnesių viskas būna kitaip, nes pakinta kraštovaizdis. Net ir maršrutą tenka koreguoti, nes, prisimenu, pavasario viduryje miškas tapo tiesiog neįžengiamas“, – patirtimi dalijosi aktorė.
Turėdama tokią patirtį moteris neabejoja – organizuoti spektaklį lauke yra kur kas sudėtingiau negu teatro dėžutėje. Tačiau yra ir kita medalio pusė – dirbant viešosiose erdvėse reikalingas aplinkinių sutikimas. Būtent todėl antrasis spektaklis-žygis „Brūzgynų takais“ rengiamas ne tarp pastatų, o gamtoje.
„Miesto eilėse“ mes praeiname pro įvairias organizacijas, kurios yra draugiškos ir palaiko mūsų idėjas, bet vis tiek turime pasiekti su jomis kompromisą. Esu suskaičiavusi, kad tenka derintis su septyniomis ir rasti visoms pusėms tinkamą išeitį“, – aiškino K. Mauruševičiūtė.
Aktorė prisiminė situaciją, kuomet pandemijos laikotarpiu miesto erdvės buvo ištuštėjusios, tad buvo kur kas mažiau organizacinių reikalų. Pasibaigus karantinui dėl erdvės teko „kovoti“ su kavine, nes ten atsirado staliukai. „Sakydavome, kad taip anksti niekas dar nesėdi prie tų staliukų ir prašydavome sudėlioti juos kuo kompaktiškiau“, – juokėsi aktorė.
Derybomis „iki absurdo“ aktorė apibūdino susitarimus su mieste dirbančiais statybininkais. Anot jos, vieną kartą teko sutarti su kiekvienu dirbančiu statybininku, kad pirmadienį duobė gatvėje, kuria reikės eiti spektaklio metu, bus užkasta. Tačiau to padaryti nepavyko.
„Ta gatvė vedė pro vartus, kurie įėjo į siužetą, o keisti įrašo nebegalėjome. Ir atėjus spektaklio dienai sužinojau, kad 2 savaites duobė nebus užkasta, nes archeologai rado sienų likučius. Tuo metu teko vietoje bandyti išimti tą vartų atkarpą iš garso įrašo, keisti maršrutą“, – prisiminė K. Mauruševičiūtė.
Po šio įvykio moteris teigia supratusi, kad kitas spektaklis turėtų vykti gamtoje, kur „dėl kiekvieno takelio ar upės vingio nereikia tartis“. Be to, nuspręsta į spektaklį įtraukti bent vieną gyvai vaidinantį aktorių – jis panašioje situacijoje galėtų improvizuoti.
Tačiau ir gamtoje neįmanoma nuspėti visų aplinkybių. Sužinojusi apie Pūčkoriuose vykstančias diskgolfo varžybas, pro kurias buvo planuotas spektaklio maršrutas, moteris svarstė atšaukti pasirodymą. Laimei, situacija išsisprendė sėkmingai.
„Renginio organizatoriai buvo maloniai nusiteikę, jie davė mums žmogų, kuris lydėjo mus ir palaikė ryšį su sportininkais. Aktorius įtraukė jį į spektaklį, jis tapo šviesoforu ir labai organiškai improvizavo. Kai norėjome praeiti, žmogus pamojuodavo vėliavėle sportininkams ir jie mus draugiškai praleisdavo“, – džiaugėsi aktorė.
Tuo metu komanda suprato, kad laisvė kuriozams yra vienas iš šio žanro žavesių: „Jeigu juos priimi ir gali išnaudoti, jie žaidžia spektaklio naudai.“
Nėra pavojaus tradiciniam teatrui
Paklausta apie tai, ar patyriminiai spektakliai gali sumenkinti tradicinio teatro populiarumą, K. Mauruševičiūtė tokio pavojaus neįžvelgė. Anot jos, naujų formų spektakliai-žygiai, atvirkščiai, gali atvesti naują auditoriją į teatrą, o vien tik senų formų – atstumti.
Aktorė prisiminė istoriją, kuomet spektaklyje-žygyje dalyvavę vaikai nė nesuprato, kad tai buvo neįprastas teatras.
„Tą dieną jie turėjo ekskursiją po miestą ir turėjo vykti į teatrą. Jau grįžtant iš „Miesto eilių“ nugirdau dviejų vaikų pokalbį. Vienas iš jų sako draugui: „O tai mes dar į spektaklį šiandien eisim?“ Kitas jam atsakė: „Čia ir buvo spektaklis.“ – pasakojo K. Mauruševičiūtė.
Tokie įvykiai, kaip teigė aktorė, taip pat paskatina vaikus domėtis kitomis teatro formomis: „Gerai praleidus laiką ir pajutus kitokio meno skonį jo norisi daugiau. Tad skirtingi žanrai, sakyčiau, veikia labiau kaip scenos partneriai, o ne konkurentai teatre.“
