Jame bus eksponuojama kūrėjo Aukštaitijos sostinei dovanota milijoninės vertės meno darbų kolekcija.
– Lankydamasis Panevėžyje apžiūrėjote Respublikos gatvėje kylantį menų centrą. Kokį įspūdį paliko statybos?
– Visada buvau procese – man siųsdavo daug statybų nuotraukų. Dabar savo akimis pamačiau, visą pastatą apžiūrėjau nuo šaknų iki viršaus.
Kojos skauda ar ne, vis tiek laiptais užlipau, iš aukštai pažiūrėjau miesto panoramą. Sakė, kad iki atidarymo galiu dar atvažiuoti. Galiu būti čia vos ne įdarbintas statybininku – aš mėgstu dirbti (juokiasi).
Susitikau su statančiais vyrais, labai draugiškai pasikalbėjome. Labai svarbu, kad ne iš jėgos, o su tokia gera energija statomas pastatas.
– Esu girdėjusi, kad turite asmeninį kalendorių, kuriame kiekvieną dieną kažką pasižymite? Kodėl jums reikalingas toks dienos registravimas?
– Su savimi visada vežuosi pieštukus ir popieriaus. Kasryt atsikėlęs galvoju: turiu kažką nupiešti. Varšuvoje esu išmestas iš tikrosios dirbtuvės, atimta ji, persikėliau į naują erdvę. Galiu eiti pasivaikščioti į parką, paplaukyti, bet turiu nupiešti.
Ir piešiu tokį piešinį, kokį patiriu įspūdį, kokios žinios ateina iš Lietuvos, iš Ukrainos, iš dar kitur. Kai mėnuo praeina, pažiūriu, ką per jį nupiešiau. Galima tai pavadinti eskizais, meno kūriniais, bet svarbiausia, kad taip palieku tos dienos įspūdį – ką sutikau, kokia žinia – gera ar liūdna – mane pasiekė, gal apžiūrėjau kokią parodą, gal sutikau tądien įdomų žmogų. Nupiešiu dieną, užrašau datą – palieku tos dienos reziumė.
Prieš keletą metų turėjau tokias knygas – didelius sąsiuvinius. Ir kiekvienai dienai skirdavau puslapį. Jei toje knygoje 100 puslapių – man per metus jų reikia trijų ar keturių, o jei 300 – labai stora, į kelionę tokios nepasiimsi. O iš jos grįžus, pavyzdžiui, po 20 dienų, tą 20 puslapių nupiešti išeina nelabai autentiškas reikalas, nes tenka tas dienas piešti pagal eskizus iš mažytės knygelės. Tai ne tas pats, kaip piešti kiekvieną vakarą pasibaigus dienai arba rytą prisiminus vakardieną.
Tas dienos įvertinimas yra labai įdomus. Kai 2019 metais japonai rengė mano parodą, tas knygas vežė ir eksponavo. Pats nelabai norėjau jų rodyti, bet pagalvojau – jei jiems reikia, tegul. Jie tas knygas eksponavo po stiklu, o ekrane rodė puslapį po puslapio – kaip dailininkas gyvena, kaip mato. Aš rašau „Kultūros barams“, bet tai yra viena, o įamžinti dienos pastebėjimus vizualine kalba – visai kas kita. Piešiu ne dienos iliustraciją, o vizualiai ją įamžinu.
– Šita diena taip pat bus įamžinta?
– Tikiu, kad taip. Sekmadienį man sukaks 73-eji (S. Eidrigevičius gimtadienį minėjo liepos 24-ą dieną – red. pastaba). Galvoju, kaip nupiešti skaičius 7 ir 3? Atrodo, kas čia tokio? Bet kaip juos įdomiai sukomponuoti?
Kiekviena diena kažką naujo atneša. Vilniuje nutiko toks įvykis. Labai ilgus metus susirašinėjau su Čikagos lietuve Henrieta Vepštas, pas kurią gyvenau 1986 metais, kai pirmą kartą lankiausi JAV. Ji, sulaukusi garbaus amžiaus, panoro man tuos laiškus grąžinti, kad nepatektų į bet kokias rankas. Pradėjau juos skaityti – atgimė istorijos, kur važiavau, kur gyvenau, datos, vietos. Reikia juos perskaityti iš naujo. Ten surašytos tikros dienos, datos, įvykiai. Kaip nuostabu, kad laiškai grįžo!
Būtinai juos perduosiu SEMCui. Čikagos lietuvių laikraštyje „Draugas“ buvo išspausdintas straipsnelis „Eidrigevičiaus kūriniai – iššūkis“. Dabar, praėjus 20-iai metų, jį perskaičiau. Dar Vilniuje susitikau su panevėžiete literatūros kritike Jūrate Čerškute. Ji atėjo pas mane į viešbutį tiesiai iš televizijos laidos apie knygas. Turėjome puikius pusryčius, tada trise nuėjome į parodą.
Kasoje prisistačiau: aš žurnalistas iš „Kultūros barų“, o čia mano du svečiai. Apžiūrėjome parodą, o J. Čerškutė sako: ar galėtum mano bute ant sienos ką nors nupiešti? Parduotuvėje nusipirkom keletą flomasterių, nebuvo taip paprasta rasti tinkamų. Nuvažiavom į butą. Ji man parodė puslapį iš kalendoriaus – piešinį pastele. Jį nupiešiau prieš keletą metų lankydamasis Taline, kai gėlių turguje pamačiau gėlių kompoziciją. Sakau, bus labai ramus piešinys, kiti nebijos ateiti į tavo butą ir pati ryte atsikėlusi neišsigąsi. J. Čerškutė jau daug metų prašė piešinio ant sienos.
Panevėžyje, „Algimanto“ galerijoje irgi buvau pripiešęs. Nupiešiau – nugriuvo ir nebėra. Liko tik nuotraukos. Mano sesuo Genutė irgi bute turi mano pastelės piešinį ant sienos. Ji saugo, kai darė remontą, išsaugojo. Su meno kūriniu taip jau yra – kartais subyra, sugriūna, o kartais išsaugojamas.
– O autoriui skaudu, kai subyra?
– O kai namas subyra, ar skaudu? Jei sugriūtų mūsų SEMC, architektui kaip širdį skaudėtų. O, pavyzdžiui, Venecija? Ten kiekvienas pastatas yra šedevras. Jei sugriūtų, ar neskaudėtų širdies? Skaudėtų.
– Pakalbėkime apie tai, kas nesugrius.
– Žinoma, reikia kalbėti optimistiškai.
– Neseniai į Panevėžį parvežta Jūsų dovanota meno darbų kolekcija. Su dideliu nekantrumu laukiu, kada ją galėsiu apžiūrėti eksponuojamą SEMCe. Ar papasakotumėte, kaip atrinkote, kuriuos darbus dovanoti Panevėžiui?
– Man labai padėjo sūnus Ignacas. Jis man padeda darbus kataloguoti. Aš labai pasitikiu jo intuicija, jo atranka. Bet jis labai mažai turi laiko. Ignacas yra vienas geriausių Lenkijos sportinių šaulių. Jis beveik visose varžybose laimi aukso, sidabro ar bronzos medalius. Turi gal šimtą taurių. SEMC bus galima iš tų taurių sukomponuoti instaliaciją.
Pavyzdžiui, mano sesuo Genutė laisvalaikiu mezga įvairių spalvų apskritimus. Aš jai sakau, į tavo 70-ojo gimtadienio balių neatvažiuosiu, bet numegzk 70 rutulių ir juos saugok, o aš iš jų sukursiu kompoziciją. Ir tikrai padarysiu tokią instaliaciją. Ji jau turi tiek numezgusi ir saugo man. Buvo dešimtmetis, kai man labiau rūpėjo literatūrinė pusė, paskui – plastinė išraiška. Menuose taip ir turi būti. Svarbiausia nepakliūti į tokią gatvelę, kur pradėtum save kartoti. Tai baisiausias dailininkui dalykas. Visada darbui reikia įkvėpimo: esi labai laimingas, sujaudintas, o gal streso minutė. Tą įneši į kūrinį ir palieki pėdsaką.
– Ar SEMCui dovanota jūsų kolekcija – didžiausia Lietuvoje, kurią turės meno galerija?
– Taip.
– Jūsų neįmanoma įdėti į vieną lentyną: plakatai, ekslibrisai, tapyba, skulptūra, fotografija, teatras. Eiliniam žmogui sunku ir suvokti, kaip įmanoma būti tokiam universaliam, kaip įmanoma talpinti savyje tokį talentą. Kaip jūs atrandate, kuris būdas tinkamiausia išreikšti idėją?
– Mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo ekslibrisų besimokant Kaune (S. Žuko taikomosios dailės technikume – aut. pastaba), po to Vilniuje (Lietuvos dailės institute – aut. pastaba). Paskui ekslibrisus kūriau dirbdamas dailininku filharmonijoje Vilniuje 1976–1980-aisiais. Tais metais mano kūrybinis išradingumas ir fantazija tiesiog sužydėjo, kitaip sakant, per ekslibrisus atradau savo kelią mene. Ką atradęs ekslibrisuose, įnešiau į iliustracijas, ką jose radau – į plakatą. Taip viena sritis turėjo įtaką kitai, niekas nenukrito iš dangaus.
Paskui teatro direktorius sako: „Stasy, jaučiu, kad galėtum padaryti spektaklį“. Tą mintį ir aš jau nešiojau. Taip įvyko spektaklio „Baltas briedis“ (autorinis S. Eidrigevičiaus spektaklis – aut. pastaba) premjera Varšuvos teatro studijoje. Jame buvo labai mažai žodžių, kiekviena scena – atskiras paveikslas.
O plakatą „Terezin“ sukūriau papasakodamas istoriją. Šį Čekoslovakijos miestelį Hitleris buvo pavertęs žydų getu, laikė kaip parodomąjį, o iš tiesų ten buvo laukiama mirties – atvažiuodavę traukiniai išveždavo į naikinimo stovyklas.
Reikėjo plakato tam papasakoti. Nupiešiau: guli du nuogi žmonės ant lentų ir laiko ratus – laukimas kelionės į mirtį. Nupiešęs padariau fotografiją. Klausiu teatre: norite piešinio ar fotografijos? Jiems patiko fotografija. Paskui tas plakatas Japonijoje gavo premiją (bronzos medalis už plakatą „Terezin“, Toyama, Japonija, 2009 m. – aut. pastaba).
Kai nuvykau atsiimti premijos, japonai išdavė paslaptį, kad vertinimo komisijoje vienas prancūzas labai nenorėjo man jos duoti. Jis sakė, kad šita nuotrauka padaryta iš spektaklio. Kiti komisijos nariai tvirtino, kad čia – Stasio kompozicija, jie labai užsispyrė, kad gaučiau premiją. Paskui supratau: tas prancūzas buvo fotografinio plakato atstovas ir labai nemėgo konkurencijos. O būdamas Berlyne atradau pastelę, man labai artimą techniką, nes jungia piešinį ir tapybą. Pastelėje jei pavyksta pasiekti rezultatą šią minutę, vadinasi, esi meistras. Jei pradėsi kankinti tą darbą, keisti… Nors kartais man nepatinka, nubraukiu visas spalvas, lieka kelios, kažkoks fonas, bet jis pradeda šnekėti!
Kūryboje reikalinga drąsa, meistriškumas, idėjos turėjimas. Jei nežinosi, į kokį uostą plauki, joks vėjas nebus palankus.
– Jūsų darbai vertinami Japonijoje. Otaru mieste net buvo įkurtas privatus muziejus.
– Muziejaus direktorius žuvo avarijoje, jo žmona mirė. Muziejus liko šeimos rankose. Reikia atnaujinti ryšius, juos būtų galima pakviesti į SEMC atidarymą, vėliau būtų galima pakviesti panevėžiečius ten.
Tame muziejuje ant sienos esu nupiešęs raudoną žmogų – didelį darbą. Jau praėjo 19 metų, reiktų tą piešinį restauruoti. Šiais metais Japonijos meno festivalyje eksponuojamos mano dvi skulptūros. Kol kas negalėjau nuvažiuoti, bet šita šventė vyksta iki lapkričio ir turiu viltį nuskristi. Su Japonija turiu ryšių keliose srityse – plakato, vizualiųjų menų ir iliustracijos. Nededu jokių specialių pastangų, kad tuos ryšius išlaikyčiau – mūsų bendravimas vyksta labai natūraliai. Su japone Matoko Nakagawa (menotyrininkė – aut. pastaba) esame išleidę keletą knygų.
Viena knyga – mano iliustruota jos istorija apie ilgas mergaitės kasas. Toje knygoje ji visiems savo veikėjams suteikė lietuviškus vardus. Paskui, Japonijai ruošiantis olimpiadai, išleista antroji mano iliustruota knyga sportine tema, o trečioji – Stasio darbai COVID-19 tema. Pats dar laukiu siuntinio su šitomis knygomis. Kai jas gausiu, atvešiu Panevėžiui. Sakė, išsiuntė jūros paštu, teks palaukti keletą mėnesių.
O paskutinė knyga gimė fotografuojant savo anūką Leo. Nufotografuodavau, o paskui ant tų nuotraukų vykdavo mano fantazijos reginiai. Matoko Nakagawa rado leidėją ir knygą išleido. Dar jos laukiu. Japonijoje laukia ir plakatų trienalė.
– Esate dažnas svečias Japonijoje?
– Nuo 1987 metų esu gal jau 13 kartų joje buvęs.
– O kaip užsimezgė ryšiai su tolimąja šalimi?
– Dar Varšuvoje buvau svečias, kai japonė buvo surengusi senamiestyje parodą. Man rūpėjo, kaip reaguotų į mano ekslibrisus. Ją sudomino.
– Gyvenate kelis dešimtmečius Lenkijoje. Ne iš vieno išvykusiojo teko girdėti, kad iš tolo Lietuva dar mielesnė, labiau mylima.
– Tikrai taip. Dieną pradedu nuo Lietuvos televizijos. Visas žinias apie pasaulį girdžiu per Lietuvą. Lietuvos žurnalistai sako tiesą, patikimi. Dar pamatau kokius pažįstamus dailininkus, pamatau, kokios bėdos, kokie džiaugsmai.
– Kasdien mus pasiekia naujienos apie karą Ukrainoje. Kaip jūs, kaip kūrėjas, išgyvenate šią situaciją? Jūsų kūrybai tie įvykiai turi įtakos?
– Ukrainai paremti surengtam aukcionui pasteliniais dažais ant drobės nupiešiau paveikslą. Jis buvo parduotas. Visose žiniose matau tą baisumą, kenčiančius žmones, kaip beprasmiškai naikinamas kraštas. Neįmanoma to nematyti. Ant „Kultūros barų“ viršelio buvo mano plakatas „Karui – ne“. Nepaimsiu ginklo į rankas ir nerėksiu – kas kaupiasi, savaip išlieju. Socializmo laikais mano darbuose buvo galima rasti mano vidinės kovos ir nesusitaikymo su santvarka, išreiškiamo per simbolius: surištas žmogus, paukštis be sparnų.
– Menininkai savo rankose turi galingą intelektinę meno kalbą. Dar prieš keletą metų premija įvertintas Jūsų iškalbingas plakatas „Nevalgomas popierius“, eksponuotas Lietuvos kvadrianalėje Vilniuje.
– Padidintas iki 2×2 metrų tas plakatas Vilniuje gal pusę metų kabėjo ant namo. O sukūrimo virtuvė tokia. Vasarojau Turkijoje. Nusipirkau laikraštį. Ten buvo V. Putino portretas. Jį iškirpau ir veide padariau netaisyklingos formos juodą angą.
Menas negimsta per dieną. Parsivežiau tą laikraštį.
Namuose vieną dieną girdžiu – krebžda pelė. Pastačiau spąstus, sugavau pelę. Ji buvo tokia graži! Pagalvojau: kaip tiks ant to veido! Uždėjau, nufotografavau – puikus darbas! Mane pakvietė dalyvauti kvadrianalėje Vilniuje. Nusiunčiau tą darbą ir gavau premiją!
– Esu aptikusi labai gražų Jūsų santykio su pasauliu apibūdinimą: Japonijoje – mėgstamas, Lenkijoje – gyvenantis, Lietuvoje – laukiamas, Panevėžyje – savas. O koks Jums yra Panevėžys?
– Jei gražus namas, įvykis, spektaklis, visada džiaugiesi. O kai matai dešimtmetį stovinčius apleistus, nesuremontuotus namus, apima neviltis: kodėl? Kiekviename mieste yra apleistų namų, bet Panevėžyje tokių matyti net centrinėje gatvėje. Ir miestas nieko negali dėl to padaryti, nes tai privatus turtas. Su architektu apžiūrėdamas SEMC, klausiau, kas turėtų dar keistis Panevėžyje, kad apžiūrėję parodą žmonės čia norėtų pabūti, pasėdėti, pabendrauti?
Malagoje veikia Pablo Pikaso muziejus, užsukęs į kokią kavinę irgi rasi kažką, susijusio su P. Pikaso, parduotuvėlėje pardavinėjamos lėlės – P. Pikasas. Parvežęs pažįstamam padovanojau. O Van Gogo muziejuje Amsterdame nusipirkau Van Gogą-lėlę. Ji kainavo 80 eurų, bet išardžiau pažiūrėti, iš ko pagaminta. Jei kada Stasį kas darys kaip lėlę, žinosiu, ką patarti (juokiasi). Reikia mokėti žvelgti ir su humoru, lengvai. Menas gimsta ir kančios keliu, bet kartais reikia atsipalaiduoti, numesti įtampos, streso kalnus. Kartą Panevėžyje lankydamasis renginyje jaunimui daviau užpildyti anketą, klausdamas, ko Panevėžyje trūksta. Iš gautųjų vienas atsakymas buvo toks: Panevėžyje trūksta laimingų žmonių.
– Ačiū už pokalbį.
