Priklausomybė – apie meilės stoką
„Aš buvau parašiusi vadovėlio tipo knygą: kas yra priklausomybė ir kas nėra, kuo skiriasi atkrytis koks nors nuo recidyvo, dešimt požymių tokių ir kitokių, ką daryti ir nedaryti – daugybę dalykų“, – pasakojo G. Vitkevičiūtė.
Visgi, pasak jos, nors ant knygos viršelio yra jos vardas ir veidas, ji nėra jos solo kūrinys, o bendras darbas su leidykla „Alma littera“. Čia dirbantys žmonės, turintys daug patirties, žinantys, kas veikia ir kas ne, įtikino ją šią svarbią informaciją pateikti pasakojant savo istoriją.
„Tai kai sakau, kad knyga yra apie meilę, tikrai daug meilės yra joje, ir mano pačios įdėta daug širdies, bet ir pati priklausomybė, kuo daugiau dirbu, kuo daugiau gilinuosi, yra apie meilę arba apie jos stoką“, – kalbėjo ji.
Norėjo priminti: esate ne vieni ir viskas yra įveikiama
G. Vitkevičiūtė atskleidė, kad pati užaugo su mama, kuri buvo priklausoma nuo alkoholio.
„Aš užaugau su mama, kurią pažinau labai dvejopai. Ilgus metus ji buvo vadinamojoje remisijoje, kai liga yra sustojusi, negėrė. Bet ilgus metus, ypač mano ankstyvąją vaikystę, paauglystę ir tokią žalią jaunystę vis dėlto man teko susidurti su mano pačios mamos liga – tai yra, ji buvo priklausoma nuo alkoholio. Ir vienintelis dalykas, kurio siekiau šita knyga, tai tikrai ne savo paveikslo ant viršelio ir ne kažkokios šlovės ir garbės – Dieve gink – tas žinomumas yra tik pasekmė, dėl ko aš pasakoju ir ką aš darau. Labai norėjau, kad žmonės suprastų, kad pasaulyje tu nesi vienas ir ne vieną tave tas reikalas ištiko. Nes tas jausmas, su kuriuo gyveni, kai kažkas yra priklausomas tavo namuose, tavo šeimoje, yra labai sunkus, labai gilus, labai klampus. Toje nuolatinėje nežinomybėje, įtampoje ir tokioje iš tikrųjų desperatiškoje kasdienoje tenka išgyventi, išlikti, maža to, neturint kam labai pasipasakoti. Tad ko labai norėjau, papasakoti per tą savo dalią, pasakyti per savo asmeninę istoriją, kad žiūrėk, tu ne vienas ar ne viena, ir man taip buvo, gali būti, kad mes turime bendrų dalykų, kurie mus pasiekia dėl to kaip antrinė tretinė pasekmė ir gal aš tau galiu pasakyti, kad viskas yra įveikiama“, – kalbėjo ji.
Paklausta, ar ši knyga labiau skirta žmonėms, kurie patys yra priklausomi, ar jų artimiesiems, G. Vitkevičiūtė apibendrino, kad tai yra knyga šeimai, kad ir ką ja vadintume – bendrus namus, namų ūkį, komandą, o gal net darbo vietą.
„Juk irgi matome, kad kažkas padaugino ar kažkam sunku, kažkas dvidešimt penktą kartą laidoja savo močiutę, o kažkam vėl nulūžo dantis ar koja – kitais žodžiais tariant, vėl prasideda tokie melai ar manipuliacijos, ir tu jau matai, kad tam žmogui sunku“, – kalbėjo ji.
G. Vitkevičiūtė pastebėjo, kad mes dažnai esame linkę užsiklijuoti sau etikečių, tai yra tarsi mūsų paveldas iš sovietinių laikų. „Kad jau aš čia esu alkoholikas, ar alkoholikė, jau aš čia esu priklausomas – mes išvis tokio žodyno savo darbuose dabar labai vengiame, ir tai nėra tik subtilus žodžių atskyrimas ar parinkimas. Nei vienas iš mūsų čia nėra kažkoks“, – pabrėžė ji ir pridūrė negalinti būti tikra, kad vieną dieną tai jos pačios neištiks.
„Jei mes atsispiriame nuo idėjos, kad tai yra kažkuria prasme meilės stokos, vienatvės, vienišumo, kažkokio supratimo, nepataikymo, nebuvimo tokiu fainu kaip visi dalis, kur įsijungia trauminės patirtys, ilgalaikis stresas, medžiagos, apie kurias mes kalbame, pavyzdžiui, alkoholis, yra legalios, labai lengvai pasiekiamos, o pagalba yra labai toli. Tai aš galvoju kažkaip, kad nereikėtų gal labai mums lipdyti vieni kitiems pavadinimų ar etikečių, kad tu toks ar anoks – mes paprastai sakome, kad žmogus turi sudėtingą santykį su tam tikra psichoaktyvia medžiaga šiuo metu. Ir jei mes atskiriame žmogų nuo, sakykime, jo butelio, tada galime suprasti, kad yra dar ir sveikoji dalis, kuri žydi ir kvepia, dėl to galime ją stiprinti, o čia jau dirba specialistai, ekspertai, kas bebūtų, nuo priklausomybių konsultantų iki anesteziologų ir reanimacijos“, – kalbėjo G. Vitkevičiūtė.
