Aukos namuose radus motinos nuotrauką, Lenai, kaip policininkei, sunku susitelkti į darbą. Reikia ne tik apklausti aibę įtariamųjų, bet ir išsiaiškinti, kaip su byla susijusi jos pačios istorija. Ar jos motina pažinojo Marteną Hilmerį?
„Lavonas paplūdimio krėsle“ – pirmasis serijos apie vyriausiąją komisarę Leną Lorencen detektyvas – tapo bestseleriu elektroninių knygų platformoje „Kindle“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Skaitykite kitas serijos „Salų komisarė“ knygas: „Lavonas paplūdimio krėsle“ (1 knyga), „Mergaitė pajūryje“ (2 knyga), „Senoji ponia prie jūros" (3 knyga), „Vyras Hogėje“ (4 knyga), „Moteris Nordštrande“ (5 knyga).
Iš vokiečių kalbos knygą vertė Dalia Kižlienė.
_________________________________________
– Svarstymas dėl kardomojo suėmimo pratęsimo paskirtas šiandien penkioliktą valandą. – Taip į Nikolaiseno nemokamo gynėjo klausimą atsakė prokuroras daktaras Briokmanas.
Jie keturiese sėdėjo Flensburgo kalėjimo tardymo kambaryje. Nikolaiseno gynėjas buvo neaukštas kresnas vyras, kuriam, regis, nelabai rūpėjo jo ginamojo byla. Kvotos pradžioje pareiškė, esą jo ginamasis prisiminė, kad kalbėdamasis su Martenu Hilmeriu palietė kažkokį butelį. Taigi Nikolaisenui pareikšti įtarimai lyg ir neteko pagrindo. Daktaras Briokmanas šį paaiškinimą išklausė su šypsena ir jo nekomentavo.
– Pritarsiu, kad būtumėt paleistas, – kreipėsi jis į Eibą Nikolaiseną. – Bet nesidžiaukite per anksti. Vis tiek liekate įtariamuoju. Galiu tik patarti sąžiningai atsakyti į mūsų klausimus.
– Savaime suprantama, mano ginamasis suinteresuotas, kad būtų rastas tikrasis nusikaltėlis, – žiūrėdamas į laikrodį pareiškė advokatas. – Užduokite klausimus, tada matysime.
Lena mažumėlę palinko į priekį.
– Dar sykį grįžkime prie jūsų pokalbio su ponu Hilmeriu. Sakėt, su juo susibarėte ir rėkėte vienas ant kito. Ar patvirtinate šiuos parodymus?
– Apsilankiau ne iš draugiškumo, jei tai turite galvoje, – burbtelėjo Eibas Nikolaisenas.
Jį aiškiai paveikė diẽnos tardymo izoliatoriuje. Po akimis – platūs ir tamsūs ratilai, atrodė sulysęs ir kelias paras nemigęs.
– Kaip ponas Hilmeris reagavo į jūsų kaltinimus?
– Arogantiškai, kaipgi kitaip? Čia nesą ko aptarinėti. Juk aš jau buvau viską išdėstęs raštu. Jis gi žinojo, apie ką kalbama.
– Ar kalbėjote apie ponią Ditman?
– Ką konkrečiai turite omeny? Aišku, kalbėjome apie tą ku... moterį. Juk ji dirbo Hilmeriui.
– Ką apie tai sakė ponas Hilmeris?
– Ką, ką?! Išvertė akis ir apsimetė, kad nieko nežino apie tos gyvatės machinacijas. Šventasis... – Paskutinį žodį Nikolaisenas nurijo.
– Ar ponas Hilmeris ko nors klausė apie ponią Ditman?
Eibas Nikolaisenas gūžtelėjo pečiais.
– Net jei ir klausė. Grynas spektaklis! Todėl taip įsiutau.
Lenai paširdžiuose sukirbėjo. Ji teisingame kelyje. Dabar svarbu būti atsargiai.
– Vadinasi, jis kažko klausė? Gal prisimintumėte tiksliau?
Matyt, Eibas Nikolaisenas nesuprato, ko savo klausimais siekia Lena. Nežymiai papurtė galvą ir dirstelėjo į advokatą. Šis linktelėjo ragindamas.
– Po teisybei, jau sakiau, – atsakė Eibas Nikolaisenas. – Tas žmogėnas norėjo pasirodyti švarus. Neva nieko nežinojo. Paklausė, kodėl anksčiau nieko nesakiau. Nustebo, kad kelis mėnesius buvau Valstijose. – Nikolaisenas pavartė akis. – Tvirtino, kad toji moteris kitaip jam kalbėjusi. Lyg iš karto nematytum, kaip laikosi mano močiutė. O tuo metu, kai ji pardavė, geriau nebuvo.
– Ko tiksliai klausė ponas Hilmeris?
Eibas Nikolaisenas sumosikavo rankomis.
– Manot, prisimenu? Kažkokių kvailysčių. Kad nusiraminčiau. Bet jam neišdegė.
– Ko jis klausė? – ramiai pakartojo Lena.
– Ar nuolat palaikiau ryšį su ta gyvate. Aišku, palaikiau, bet jis nepatikėjo. Močiutė tikrai nenorėjo parduoti namo. Šimtą sykių man sakė. Norėjo numirti ten, kur užaugo. Ir aš jai tai pažadėjau. – Dabar Eibo Nikolaiseno skruostais pasruvo ašaros. Jis nekreipė į jas dėmesio. – Jie buvo susimokę. Ne kitaip.
– Ačiū už atvirumą. – Lena pakišo jam Astridos Han nuotrauką. – Gal pažįstate šią moterį ar esate ją kada nors matęs?
Nuotrauką ji rado valymo paslaugų firmos internetiniame puslapyje. Astrida Han joje buvo keleriais metais jaunesnė, bet aiškiai atpažįstama.
Eibas Nikolaisenas įsižiūrėjo į nuotrauką.
– Nežinau. Asmeniškai tikrai nepažįstu. Ar esu kada susidūręs, nenutuokiu.
– Neskubėkite. Tai svarbu.
– Gal panaši į moterį, kuriai padėjau. Tai buvo prie „Edekos“ parduotuvės Vitdiune. Moteriai iš rankų iškrito segtuvas ir pasklido popieriai. – Jis paėmė nuotrauką. – Ne, nemanau, kad čia ji.
– Ar prisimenate, kada tai buvo?
– Manau, trečiadienį. Po to reikalo pas Hilmerį.
– Ar kalbėjote su ta moterimi?
– Ne, nekalbėjau. Tik padėjau surinkti lapus. Viskas, tik tiek. Bet, man rodos, ji buvo vyresnė nei moteris nuotraukoje.
– Gal dar buvote susitikę? Prašau pagalvoti. Kavinėje? Galbūt kelte?
Eibas Nikolaisenas pastūmė nuotrauką per stalą.
– Deja.
– Viskas gerai, pone Nikolaisenai. Dar sykį grįžkime prie ponios Ditman. Ar buvote ir pas ją namie?
– Ir taip, ir ne. Kelis sykius bandžiau, bet niekas neatidarė durų. Deja. Mano skambučius ji blokavo. Visada būdavo užimta.
– Nepalaukėte jos prie namo durų?
Nikolaisenas tyliai atsiduso.
– Laukiau, bet priėjo kažkoks pagyvenęs vyras ir ėmė kamantinėti, ko aš čia stoviniuoju. Mat jis jau kurį laiką mane stebintis. Na taip, pagrasino iškviesti policiją, ir aš išsinešdinau.
Lena linktelėjo prokurorui, duodama ženklą, kad daugiau klausimų neturi. Jis perėmė pokalbio vadeles ir netrukus baigė kvotą.
– Ponia vyriausioji komisare, ar jūs dar valdote tyrimą? – paklausė daktaras Briokmanas. – Iš pradžių šitas jaunuolis, paskui Amrume ponia Han, kurios advokatas man, beje, atsiuntė griežtą skundą. O kas toliau?
Po kvotos prokuroras pasikvietė Leną į kabinetą. Ji iš karto suvokė, kas jos laukia.
– Byla sudėtinga. Mūsų apibrėžtas nusikaltimo laikas apima net penkias paras. Reikia nustatyti momentą, kada į cheresą buvo supilta nuodingoji medžiaga arba kada buvo sukeisti buteliai. Dabar manau, kad visiškai įmanomas ir antras variantas.
– Galvojate apie ponią Han?
– Ji kol kas nepaaiškino, kur dingo jos užsakytas butelis. Vis dėlto tas cheresas kainavo daugiau kaip šešiasdešimt eurų.
– Suprantu, bet vis dėlto. Jūsų veiksmuose pasigendu strategijos. Ar ketinate ir toliau klaidžioti rūke ir tikėtis atsitiktinės sėkmės?
– Mes su kolegomis manome, kad nusikaltėlio, o veikiau nusikaltėlės, reikia ieškoti artimiausioje pono Hilmerio aplinkoje. Kaip tik ruošiamės susiaurinti ratą. Kaip ir anksčiau, sunku rasti tiesioginių ir netiesioginių įkalčių. Bet būkite tikras – mūsų komanda dirba visu pajėgumu.
– Ieškote nusikaltėlės tarp meilužių?
– Galima pasakyti ir taip. Taip, aš manau, kad Marteno Hilmerio santykiai glaudžiai susiję su nusikaltimu.
Daktaras Briokmanas suraukė kaktą.
– Viskas skamba labai miglotai. Belieka tikėtis, kad artimiausiomis dienomis persilaušite.
Prieš Lenai atsisveikinant jie dar aptarė būsimą Heikės Ditman kvotą, dėl kurios prokurorui teks atvykti į Amrumą, ir dar sykį peržiūrėjo ligšiolinius tyrimo rezultatus.
Žingsniuodama per platų Žemės teismo vestibiulį Lena išvydo priešpriešiais ateinančią moterį, akis įbedusią į telefoną. Iš pradžių nekreipė į ją dėmesio, bet likus keliems metrams atpažino Klaudiją Fėrman.
– Labas, ponia Fėrman, – pasisveikino Lena, tiesdama jai ranką.
Komisarė pakėlė akis ir išvydusi Leną lyg ir išsigando.
– Ką čia veikiate?
Kadangi Klaudija Fėrman nekreipė dėmesio į ištiestą ranką, Lena ją atitraukė ir atsakė:
– Kartu su prokuroru apklausėme įtariamąjį, sėdintį tardymo izoliatoriuje.
Klaudija Fėrman dvejojo. Turbūt jai buvo nesmagu asmeniškai sutikti Leną.
– Man labai gaila, kad atsisakėte, – tarė Lena, – bet puikiai jus suprantu.
– Tikrai? Nemanau.
