Prieš savaitę Dubline vykusioje iškilmingoje Europos Tarybos vystymo banko ceremonijoje skambėjo Lietuvos ir menų agentūros „Artscape“ vardas. Už socialinę sanglaudą apdovanotas agentūros projektas „Kūrybinės misijos“, kurio metu migrantams užtikrinamas kultūrinių ir meninių veiklų prieinamumas. Menų agentūros vadovė Aistė Ulubey teigė nesitikėjusi tokio garbingo apdovanojimo, tačiau jis tik įrodo, kad visa komanda dirba gera linkme.
– Kokios nuotaikos tvyro komandoje laimėjus apdovanojimą?
– Labai pakilios. Grįžom su kolege iš Dublino, buvo labai smagus renginys. Tokiai mažai nevyriausybinei organizacijai iš Lietuvos buvo smagu gauti dėmesio, palaikymo iš Europos komisijos narių, įvairių renginio svečių, net Airijos senatoriaus. Jie seka Lietuvos migracijos situaciją ir labai palaiko nevyriausybinį sektorių, kurie dirba su žmonėmis, uždarytais Lietuvoje. Malonu ir tai, kad turėjome progą pasisakyti apie problemas, papasakoti apie didelį darbą, kurį dirba savanoriai. Tai buvo ne tik apdovanojimas, bet ir galimybė kalbėti apie savo darbus. O tai, manau, labai svarbu kiekvienai veiklai.
– Kaip manote, kas lėmė Jūsų, kaip organizacijos, išskirtinumą?
– Kai kalbėjome su komisijos nariais, jie pasakojo, kad pirmą kartą šis apdovanojimas buvo įteiktas kultūros organizacijai, kuri aktyviai prisideda prie socialinio dialogo. Jiems buvo svarbu tai, kad mes esame tokia organizacija ir mūsų projektas „Kūrybinės misijos“ turi potencialo augti, būti gerąja praktika ir užsienio šalyse. Jie taip pat džiaugėsi, kad jau nuo 2015 m. dirbame ne tik su ukrainiečiais, bet ir kitų šalių piliečiais. Turbūt dar prisidėjo ir politinė situacija, mūsų įdirbis ir tai, kad padedame pabėgėliams per kultūrinę prizmę.
– Už ką anksčiau buvo apdovanojamos organizacijos?
– Renginyje susipažinome su Kroatijos atstovais, Hedona d.o.o.o. šokolado gamintojais, laimėjusiais 2020-ais metais, kurių didžioji dalis darbuotojų yra su negalia. Tai toks socialinis verslas, jis labai skiriasi nuo mūsų „Kūrybinių misijų“. Apdovanojimas, kaip pasakojo kroatai, suteikė galimybę kepyklėlei parodyti savo veiklas ir poveikį, joje lankėsi pats Kroatijos prezidentas. Pas mus, pabėgėlių stovyklose, kur metus laiko žmonės buvo sulaikyti, neapsilankė nei ministrė pirmininkė, nei prezidentas. Buvo tik vidaus reikalų ministrė, kuri priėmė žmonėms nepalankius sprendimus. Niekas iš jų nematė, kokiomis sąlygomis gyvena pabėgėliai.
– Kokie tai sprendimai?
– Prieš metus, kai prasidėjo migrantų krizė, buvo pakeistos sąlygos tiems, kurie prašo prieglobsčio. Priimtas sprendimas sulaikyti žmones, kurie atvyksta. Anksčiau būdavo, kad žmonės atvyksta į tas stovyklas, paprašo prieglobsčio, buvo svarstoma, ar jį suteikti, bet jie visada galėdavo išeiti iš stovyklos, kol laukia centro sprendimo. Jei prašymas būdavo tenkinamas, prasidėdavo pabėgėlių integracijos procesas. O nuo praeitų metų liepos atvykę pabėgėliai iki šiol laikomi de facto sulaikymo sąlygomis. Tas aplinkybes mato užsienis. Šį mėnesį „Amnesty International“ – svarbi žmogaus teises sauganti organizacija – išplatino pranešimą, kuriame smerkia tokį sulaikymą ir jį prilygina kankinimui. Man atrodo, tai labai didelė gėda Lietuvai, kurią dar ilgai bus sunku nusiplauti.
Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas yra priėmęs sprendimus, kurie pripažįsta ir sulaikymą, ir žmonių atstūmimą į miškus neteisėtus. Tad tas gautas apdovanojimas, regis, rodo palaikymą nevyriausybinėms organizacijoms ir skatina solidarumą. „Kūrybinėmis misijomis“ stengiamės paskleisti svarbią žinutę pabėgėliams – už šitų tvorų ir sienų yra žmonės, kuriems Jūs rūpite.
– Papasakokite, kas sudaro Jūsų komandą?
– Pagrindinė varomoji jėga yra mūsų menininkai-edukatoriai. Tarp jų turime ir šiuolaikinio cirko artistą, ir menininkę, kuriančią tik iš perdirbtų atliekų. Jie visi vykdo skirtingo profilio kūrybines veiklas, t. y. atvyksta į centrą, kuriame išvis nėra kūrybinių erdvių, bet stengiasi jas sukurti.
Pavyzdžiui, Medininkuose susitinkame su sulaikytomiis moterimis jų valgykloje. Su vaikais – kiemelyje tarp konteinerių. Po to jau per lipdymą, muziką, perkusiją menininkai žmonėms suteikia galimybę susijungti emocijoms, kurti dialogą, pasijusti saugiems ir didinti psichologinį atsparumą. Šalia menininkų darbuojasi ir savanoriai. Paprastai pas mus būna 2–4 žmonių grupės, kurios vyksta į vieną kūrybinę misiją.
– Su kokiomis žmonių grupėmis dirbate?
– Mes dirbame Medininkuose su sulaikytomis vienišomis moterimis, kurių yra apie 200. Rukloje dirbame su 3 grupėmis: nepilnamečiais, kurie atvyko į šalį niekieno nelydimi, moterimis, kurioms yra nustatytas didelis pažeidžiamumas, ir vaikais. Pabradės užsieniečių registracijos centre dirbame su jaunimu iš Afrikos, vaikais ir moterimis. Naujininkų centre dirbame su vaikais. Čia yra tos „Kūrybinės misijos“, vykstančios su migrantais iš Baltarusijos, bet mes dar dirbame ir su ukrainiečių nelydimais vaikais, o nuo šios vasaros pradėsime ir su kūdikiais iš Ukrainos. Šie vaikučiai iki 3 m. bus perkelti iš globos namų. Globos namų personalas kreipėsi į mus, nes jie turi galimybę patenkinti kūdikių fizinius poreikius: paguldyti, aprengti, pavalgydinti. Todėl mūsų edukatoriai kelis kartus per savaitę su tais vaikais ropos, šoks, dainuos. Trumpai tariant, kadangi mūsų resursai riboti, dirbame tik su pačiomis pažeidžiamiausiomis grupėmis. Pvz., yra viena sudėtinga stovykla Kybartuose, bet ten gyvena tik vyrai, todėl nusprendėme, kad dėl ribotų išteklių jie nepatenka į „Kūrybines misijas“.
– Ar menininkai ir savanoriai turi praeiti specialius mokymus?
– Taip. Kadangi pažeidžiamumas yra didelis, skiriame daug dėmesio edukatorių pasiruošimui. Vienas iš taikomų principų – nepakenkti. Turime važiuoti ir žinoti, ką darysime, turėti savo srities kompetencijų ir informacijos, kaip dirbti su ten gyvenančiais žmonėmis. Taip pat mokome, kaip sukurti saugią erdvę, kaip įtraukti žmogų, kuriam reikia papildomo dėmesio. Šioje vietoje yra labai daug iššūkių, nes dauguma pabėgėlių nekalba lietuviškai ar angliškai, tuomet pasitelkiame neverbalines priemones ir bandome užmegzti su jais ryšį. Svarbu žinoti ir patį migracijos kontekstą: kas tai yra, kodėl žmonės pasirenka tokį nelengvą kelią.
– Ar migrantai noriai įsitraukia į veiklas?
– Stovyklose yra labai didelis poreikis bet kokio žmogiško ryšio, ypač su išoriniu pasauliu. Tad tikrai nėra problemos pritraukti žmonių į edukacijas, kaip tik yra didelis susidomėjimas ir laukimas. Pavyzdžiui, Medininkuose gyvenančios moterys kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį, kai vykdome „Kūrybines misijas“, nuo ryto pasidažo, susitvarko, papuošia valgomąjį, kur su jomis susitinkame. Su vaikais irgi panašiai būna – kai atvykstame, jie prie tvoros išsirikiavę jau laukia. Tai, manau, parodo tokių atvykimų būtinybę ir svarbą. Aišku, yra žmonių, kurie aktyviai įsitraukia ir visur dalyvauja, yra ir tokių, kurie pasyviai stebi, nes nepasiruošę. Kiti yra tokios psichologinės būsenos, kad sunku išeiti į lauką, jie praradę susidomėjimą gyvenimu, todėl visą laiką guli lovoje. Mūsų tikslas – sukurti erdvę tiems, kurie nori dalyvauti veiklose, bet nebūtinai įtraukti visus.
– Kokius dar užsiėmimus organizuojate be cirko ir meno iš perdirbtų atliekų?
– Pabradės užsieniečių registracijos centre labai populiarios yra afrikietiškų būgnų dirbtuvės, kurios jau sukelia visą stovyklą ant kojų. Jaunimas ten mokantis groti, gana greitai visi susigroja. Yra net tokių, kurie jau metus tose dirbtuvėse dalyvauja, tai jau labai gerai groja. Rukloje nelydimi nepilnamečiai turi hiphopo užsiėmimus su mūsų edukatoriumi – muzikos prodiuseriu. Kažkada netgi atsivežėme kelis migrantus į Vilnių ir jie įrašų studijoje įrašė savo dainą. Aišku, jie daug ruošėsi, atlikinėjo namų darbus, todėl smagu, kai yra gaunamas rezultatas. Be to, mūsų edukatorė Farah, kuri pati yra sirė, 2015 m. atvykusi į Lietuvą, veda šokio terapiją moterims. Edukatorė Maša veda taikomojo teatro užsiėmimus. Labai platus meno sričių diapazonas, bet visas jas vienija svarbiausi principai: saugi erdvė, edukatorių kompetencija ir bendravimas. Edukatoriai dažnai į centrus vyksta grupėmis, vieni eina pas moteris, kiti pas vaikus. Jie daug kalba apie tai, ką ir kodėl darys, o važiuodami atgal irgi apsitaria, kas vyko, kaip išeiti iš situacijų, kurias mato. Dirbant tokioje aplinkoje, patiems edukatoriams taip pat reikia išklausymo ir pritarimo.
– Bet turbūt į stovyklą atvykę migrantai būna pavargę ir ne iškart įsitraukia į veiklas?
– Esu susipažinus su žmonėmis, kurie į stovyklą yra atvykę ramiai, t. y. nepavargę, neišalkę. Tai priklauso nuo kiekvieno asmeninės patirties. Į tas veiklas visi iš pradžių kaip tik nori eiti, sužinoti, kaip atrodo Lietuva, lietuviai, kas vyksta už tų sienų. Vaikai ir paaugliai, su kuriais susipažinau dar pernai liepą, dabar yra žymiai mažiau užsidegę nei prieš metus. Būtent šiai amžiaus grupei yra labai sudėtinga, nes jie supranta, kas vyksta, kodėl negali išeiti, kodėl liūdi mama, ir visą tai sugeria į save. Taigi, sakyčiau, kad yra atvirkščiai. Pirmiausia žmonės būna daug aktyvesni, o po to vis sunkiau juos įtraukti į užsiėmimus. Dabar, praėjus metams po sulaikymo, situacija yra sudėtingesnė visose amžiaus grupėse.
– Kaip stipriai padidėjo komandos darbo krūvis į Lietuvą atvykus migrantams iš Baltarusijos ir Ukrainos?
– Tiksliai nepasakysiu, bet kelis kartus tikrai išaugo. Ir pernai, ir šiemet skelbėme atvirus kvietimus edukatoriams ir savanoriams, kurie galėtų prisijungti prie mūsų. Savanorių skaičius visuomet būna didelis, tačiau ne visi tinka, nes mes norime ilgalaikio įsitraukimo. Pernai „Kūrybinės misijos“ labai išaugo. Nuo kelių edukatorių, kurie pas mus dirbo, teko jų skaičių pakelti iki 15. Nuo kelių savanorių jų priėmėme tiek daug, kad net prireikė savanorių koordinatorių. Tos krizės buvo iššūkis mūsų organizacijai, bet, manau, puikiai susitvarkėme. Tai įrodo ne tik apdovanojimas, bet ir partnerių palaikymas. Tad šiuo metu turime 20 žmonių ir 60 „Kūrybinių misijų“ per mėnesį 5 Lietuvos miestuose.
– Galbūt pasidalintumėte sėkmės istorijomis, kai migrantai sėkmingai integruojasi Lietuvoje?
– Kadangi nuo 2015 m. pradėjome vesti kūrybines veiklas stovyklose, turime tokių vaikų, kurie užaugo kartu su mumis. Mes juos susitinkame kiekvienais metais, jie puikiai šneka lietuviškai, vaikšto į mokyklas, būrelius. Tokia sėkmė labai džiugina visą komandą. Turime vieną merginą vardu Rojin. Ji – jazidė (kurdų etnoreliginė grupė – aut. past.) iš Irako. Į Lietuvą mergina atvyko pernai per Baltarusiją. Tuo metu 19-metė viena brido per mišką, nežinojo, kur eina, nematė savo ateities, nes prieš tai gyveno pavojingoje aplinkoje. Po vienerių metų gyvenimo čia, konteineriuose, mes matome, kokios Rojin geros nuotaikos ir kaip ji stengiasi matyti gėrį kiekviename žmoguje, kaip ji piešia, rašo, dalyvauja įvairiose veiklose. Man tai yra stebuklas.
Taip pat yra ir žmonių, kurie atvyko kaip migrantai, su skaudžiomis istorijomis, tačiau sėkmingai integravosi ir pradėjo pas mus dirbti arba savanoriauti. Vienas iš jų – šrilankietis Dharshanas. Mes su juo susipažinome, kai jis dar pats gyveno stovykloje, o dabar kartu su mumis veda užsiėmimus pabėgėliams. Dar yra Farah, kurią jau minėjau, ji pas mus atėjo per Graikiją. Mergina atvyko kovo mėnesį, kai Lietuvoje buvo šalta, daug sniego, gyveno Rukloje sudėtingomis sąlygomis. Dabar ji sėkmingai dirba pas mus ir veda edukacijas privačiuose darželiuose. Galima sakyti, pati atiduoda duoklę padėdama žmonėms, kurie šiuo metu patiria nežinomybę. Man šie sėkmės pavyzdžiai yra patys gražiausi. Jie rodo ne vien integraciją. Mano manymu, tai jau aukštesnė žmogiškumo praba.
– Kokius dar reikšmingus menų agentūros „Artscape“ projektus išskirtumėte?
– Siekiame, kad „Artscape“ dirbtų ne tik praktikai, bet ir žmonės, galintys apmokyti kitas organizacijas, kaip dirbti su skirtingų kultūrų žmonėmis. Prieš 3 metus pradėjome dirbti su Kauno menininkų namais. Jie vykdė stovyklą jaunuoliams ir paklausė mūsų, ar galėtume jiems padėti pakviesti jaunimą iš pabėgėlių centrų. Taip bendrai organizuojamas edukacines stovyklas Kaune vedame jau trečius metus. Menininkai turi kompetencijų, motyvacijos dirbti su migrantais, tad jaunuolių grupė yra tapusi jų auditorija. Dar vienas projektas, kuriuo labai didžiuojamės – „Kultūros ambasadoriai“. Jo esmė – padėti integruotis jaunuoliams iš trečiųjų šalių. Dalis jų atrodo kitaip: yra juodaodžiai, nešioja hidžabą (musulmonių dėvimas rūbas – aut. past.) ar turi didelį pažeidžiamumą. „Kultūros ambasadorių“ programoje jie eina savanoriauti į kultūros institucijas. Pavyzdžiui, mes turime kelis nigeriečius, kurie atlieka savanorišką veiklą Nacionalinėje dailės galerijoje. Yra ir tokių, kurie dirba „Kaunas 2022“. Tad žmogui, kuris ateina į renginį ir mato migrantą, pasitinkantį jį ar suteikiantį informacijos, griūva daug stereotipų. Kultūros organizacijų telkimas į migracijos lauką po to atneša ir smagių, netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, savanoriai iš Nigerijos ir Sakartvelo „Muziejų naktyje“ Vilniuje surengė savo parodą ir į ją įtraukė savo bendruomenę, kuri, galbūt, niekada nebūtų apsilankiusi muziejuje. Mano nuomone, didelė visuomenės dalis po asmeninių patirčių pamatytų, koks didelis potencialas sklinda iš įvairių tautybių žmonių, atvykstančių į Lietuvą, ir kaip jie gali praturtinti mūsų tautą.
