Užėjus į Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje ir buvusiame bernardinių vienuolyno ansamblyje įsikūrusį Bažnytinio paveldo muziejų plūsteli vėsa. Įvairiose bažnyčios ir vienuolyno erdvėse eksponuojami Vilniaus katedros lobyno šedevrai, puošni bažnytinė tekstilė ir kiti liturginiai reikmenys, paslaptis saugo Sapiegų šeimos kripta. Po ansambliu esančiuose rūsiuose įsikūrusios ir restauravimo dirbtuvės, kuriose eksponatai ruošiami ekspozicijoms, parodoms ar gelbėjami nuo sunykimo ir grąžinami į fondus. Čia dirba tekstilės restauratorė Indraja Kubilytė.
– Mane pasitikusi tarsi perspėjote, kad restauratoriaus darbas yra ne toks, kokį daugelis įsivaizduoja, ne toks, kokį įsivaizdavote ir Jūs. Tad pradėkime nuo pradžių – kaip restauravimas atsirado Jūsų profesiniame kelyje?
– Baigusi Tekstilės meno magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, norėjau būti menininke, kurti. Bet aplinkybės taip susiklostė, kad ieškodama darbo pateikiau užklausą šiame muziejuje ir sužinojau, kad kaip tik ieškomas žmogus, baigęs tekstilę ir sutinkantis važiuoti į Vokietiją mokytis restauravimo. Praėjau atranką ir išvykau į stažuotę Kiolne, o po jos pradėjau dirbti šiame muziejuje. Nepaprastai džiaugiuosi, kad bažnytinės tekstilės restauravimo mokslus baigiau Vokietijoje ir vadovaujuosi vokiškosios mokyklos principais.
– Kuo vokiškoji restauravimo mokykla, jos filosofija išskirtinė?
– Ji labai susijus su mano mokytoja, viena geriausių pasaulyje tekstilės restauratorių Ulrike Reichert ir jos darbo metodais. Ji darbui atiduoda 120 procentų savęs, nepražiūri net menkiausios detalės: nuo to, kaip paima daiktą į rankas, iki restauravimo metodikos. Pirmą kartą pamačiusi, kaip ji dirba, pajutau įtampą – jaučiausi atsainesnė. Tačiau mokytis iš geriausių yra tikra laimė.
– Minėjote, kad Jūs galbūt nestandartinė restauratorė, turinti daugybę kitų užduočių. Tad kiek laiko iš tiesų skiriate eksponatų restauravimui?
– Restauravimas užima apie 20 procentų viso mano darbo. Bet taip yra būtent mūsų muziejuje, kituose muziejuose, restauravimo centruose ar organizacijose, kuriose dirba restauratoriai, darbo pasiskirstymas greičiausiai bus kitoks. O aš esu atsakinga ir už medžiagų tiekimą, tyrimus, vadybą ir kitas užduotis. Pavyzdžiui, jei restauruojamam eksponatui reikia kažkokio audinio, jo ieškau, susirašinėju su pardavėjais, užsakau pavyzdžius. Taip pat darau tyrimus – ar galiu kažkokį audinį naudoti patiesimui, juo užkloti eksponatą ir pan. Kartais į muziejų pasikviečiame metalo ar medžio restauratorius, todėl turiu organizuoti susitikimų laiką, dokumentus, apmokėjimą už restauravimo darbus.
– Visgi noriu daugiau sužinoti apie restauravimą. Pradėkime nuo to, kaip atsirenkate, kurį objektą restauruosite?
– Pirmiausia, reikia atsakyti į klausimą, kodėl objektą reikia restauruoti, kokia šio darbo prasmė? Atsakymų gali būti ne vienas, pavyzdžiui, objektas gali būti ypatingai vertingas, bus eksponuojamas parodoje, pateks į nuolatinę muziejaus ekspoziciją.
Labai dažnai pasitaiko, kad mums atvežami daiktai iš bažnyčių palėpių ir sandėliukų. Tokie daiktai yra pavojingi muziejaus mikroklimatui, nes dažniausiai būna supeliję, juose slepiasi kandys. Šie daiktai turi tuoj pat patekti į karantiną, kad neužkrėstų kitų muziejaus objektų, restauratorius sudaro dezinfekcijos ir valymo planą. Būtent tai muziejaus restauratoriaus darbe užima labai daug laiko – esame tarsi valytojai.
– Kaip darbas vyksta nusprendus, kad eksponatas bus restauruojamas?
– Sudaromas darbų planas, jų eiga. Galima išskirti pagrindinius etapus: valymas, atitinkamų siūlių praardymas, raukšlių tiesinimas, dubliavimas. Dirbdama turiu pasverti, kiek eksponatą badysiu adata. Nors naudoju labai mažytes chirurgines adatėles ir šilko gijas, kiekvienas adatos dūris eksponatui ne tik grąžina ankstesnį pavidalą, bet ir truputėlį jį pažeidžia. Beje, siūlai ir adatos yra tokie maži, kad iš toliau jų tiesiog nesimato, todėl pašaliniams atrodo, kad „siuvu orą“. Dirbant su tokiomis mažomis priemonėmis reikia labai susikoncentruoti: akys, nugara, rankos įsitempia. Bet kai tiksliai žinau, kaip reikia dirbti, kai pirštai juda užtikrintai, atsiranda aiškumas ir pasitikėjimas, tada darbas yra malonus, tarsi meditacija. O štai sunkiausios akimirkos būna, kai nežinau, kaip daryti, ko tikėtis, ar pasiteisins sugalvota restauravimo taktika. Pasitaiko visko, metodas gali būti ir netinkamas, gali pridaryti ir klaidų, visada yra rizika sugadinti, dar labiau pakenkti.
– Vadinasi, ir restauratorius jaučia įtampą ir baimę suklysti, atsakomybę?
– Lietuvoje restauratoriai turi kategorijas, kurias kas kelerius metus privalo atnaujinti arba kelti kvalifikaciją – kylama nuo žemiausios, III kategorijos, iki eksperto kategorijos. Nepasiekęs pastarosios restauratorius neturi teisės savarankiškai priimti su restauravimu susijusių sprendimų, jis turi vadovą ir sprendimus priima kartu su juo. Taip apsaugomas ir eksponatas, ir restauratorius. Taip pat, tai reiškia, kad restauratorius turi įgauti patirties, įgyti drąsos priimti sprendimą ir kartu prisiimti atsakomybę. Prisimenu, kad darbo pradžioje liesdama ir restauruodama eksponatus, jausdavau įtampą. Bet daug dirbau ir kažkurią akimirką tarsi atėjo jausmas – dabar žinau, kaip reikia daryti. Tai yra labai geras jausmas, su juo ateina pasitikėjimas.
Bet dirbant muziejuje baimių gali pasitaikyti bet kada. Pavyzdžiui, kartais turiu pernešti kokį nors vertingą daiktą vienos vietos į kitą ir žinau, kad jo kaina yra... jis yra neįkainojamas. Nepaisydama to, turiu išimti jį iš vitrinos, supakuoti, pernešti. Nešant kyla mintis – o jei nugriūsiu. Ir apima siaubas (juokiasi). Bet esu sau nustačiusi „saugiklį“ – kad ir kokios vertės būtų eksponatas, mano sveikata ir gyvybė yra vertingesni. Šiame darbe dažnai tenka balansuoti ant ribos – kiek daug gali aukoti savęs dėl eksponato. Pavyzdžiui, kiek galiu kvėpuoti pelėsiais, varginti akis, nugarą.
– Ar būna tokių atvejų, kai pasakote – ne, šito negalima eksponuoti?
– Būna. Taip gali būti dėl eksponato būklės arba techninių galimybių, kai nenorime eksponatui pakenkti. Pavyzdžiui, vienoje parodoje buvo prašymas sulankstyti kapą (katalikų dvasininkų viršutinį liturginį drabužį) ir įdėti ją į vitriną, tačiau tai buvo neįmanoma, todėl mes ją eksponavome ant manekeno. Dažnai būna, kad eksponatas, nors ir įdomus, bet yra netinkamos būklės – purvinas, suiręs. Čia vadovaujamės etikos principais, kokios būklės daiktą galima eksponuoti. Jais remdamasi ir sprendžiu.
Kalbant apie eksponavimą, mano užduotis yra nepakenkti daiktui ir likti nematoma. Todėl dažnai vos gavusi užduotį nežinau, nuo ko pradėti. Tai yra kūrybinis darbas. Pavyzdžiui, palaimintajam Teofiliui Matulioniui priklausiusios sunkios vatinės kalėjimo kelnės turėjo kaboti ekspozicijoje, bet tai neturėjo padaryti jokio poveikio objektui, kelnės neturėjo ištįsti, įplyšti. Tik po ilgų apmąstymų ir bandymų radau sprendimą.
– Kuris darbo aspektas suteikia didžiausią džiaugsmą, vidinį pasitenkinimą?
– Įgyvendinus uždavinius, kurie atrodė labai sudėtingi: kai sugalvoju sprendimus, kažką sukuriu, padarau nuo pradžios iki pabaigos. Tada didžiuojuosi savimi. Žinoma, ir pats restauravimas teikia didelį pasitenkinimą. Kaip kartą pasakė mano mokytoja U. Reichert: „Kai galėsi ramiai atsisėsti prie daikto ir restauruoti – dėlioti, siūti, daigstyti – tada bus tavo žvaigždžių valanda“. Tad kai tarp visų kitų darbų atrandu laiko tikrąjam restauravimui, prisimenu, koks jis malonus.
– Ar jus kas nors dar nustebina, kažkokie eksponatai?
– Visada nustebina neįtikėtinas, dabar nebeįsivaizduojamas objektą kūrusių žmonių kruopštumas ir meilė. Bandau įsivaizduoti tą žmogų ir kaip jis mąstė. Pavyzdžiui, restauravau relikvijorių – „dėžutę“ su langeliu, kurioje saugomi šventojo kaulai, papuošti gėlytėmis ir kitokiomis dekoracijomis. Atvėrusi relikvijorių pasijutau tarsi stebuklų šalyje – žiūri į kiekvieną iš plunksnos pagamintą gėlytę ir nesuvoki, koks buvo jas sukūręs žmogus. Žinai tik tiek, kad jautė meilę savo kūriniui ir darbui.
Prisimenu ir Šv. Bonifacijaus relikvijorių, padarytą tarsi lėlė, kurį turėjau restauruoti. Toji lėlė minkšta, kaukolės vietoje yra įmontuota dalis tikros ir dalis netikros kaukolės. Labai keistas jausmas relikvijorių liesti žinant, kad viduje yra keli kaukeliai. Apskritai, kiekvienas kūrinys turi kažką ypatingo, yra nepaprastai gražus. Iš jų galiu pasisemti begalę įkvėpimo.
Restauratorė I. Kubilytė pakviečia prie specialios saugyklos sudarytos iš plačių stalčių, kuriuose saugomi restauruoti eksponai. Vienas įdomiausių – Jėzaus Nazariečio skulptūros iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios tunika. Restauratorė sako, kad toks objektas Lietuvoje pasitaiko retai – buvo vos kelios skulptūros, kurios būdavo rengiamos, o joms skirtų išlikusių drabužių dar mažiau. Jėzaus Nazariečio skulptūra yra maždaug natūralaus dydžio, padabinta ne tik drabužiais, bet ir plaukais bei alebastru inkrustuotomis akimis.
Tokio tipo skulpūros atsirado Ispanijoje XVII a., o Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Jėzus Nazarietis sukurtas maždaug 1700 m. – tai yra ankstyviausia ispaniškosios skulptūros kopija LDK, unikalus objektas. Skulptūra buvo skirta procesijoms, todėl rengiama skirtingais drabužiais, atsižvelgiant į progą. Be to, galėjo judinti rankas, o galvoje, pasak kai kurių dokumentų, įdėtos relikvijos. Šiai skulptūrai priklausęs apsiaustas buvo blogos būklės, apgraužtas pelių. Restauratorė jį ruošė parodai, o jos užduotis buvo atkurti trūkstamas dalis. Įspūdis žvelgiant į tokį eksponatą – išties nepakartojamas, ypač žinant, kiek darbo tenka įdėti restauratorei.
Kituose stalčiuose – vėliavos, arnotai ir kiti bažnytinės tekstilės objektai. Vienus jau lietė kruopščios ir atsargios restauratorės rankos, kiti dar laukia savo eilės – restauravimo ir kelionės iki parodos espozicijos. Apie kiekvieną jų restauratorė I. Kubilytė pažįsta tarsi draugą ir gali papasakoti stulbinančių istorijų.
