Kaip dar šio mėnesio pradžioje, liepos 2-ą dieną, minint V. Paukštės 90-etį rašė teatrologė Daiva Šabasevičienė, „Paukštė – tai didžiulė teatrinė epocha, lietuviško profesionalaus teatro renesansas. Nedaug Lietuvoje artistų, su kurių vardais ištirpsta miestų ribos, kuriuos atpažįsta ne pavieniai gerbėjai, bet visi lietuviai. Paukštės stotas, skvarbus žvilgsnis, ilgi žili plaukai ir, aišku, pypkė, – jis lyg iš René Magritte’o paveikslo išlipęs personažas. Jo galva – pilna debesų, vasariškai skaidrių ir pilnų tamsaus dramatizmo. Per visą savo gyvenimą jis žmonėms kėlė dvasią ir juokindamas juos, ir priversdamas mąstyti kartu su savo kuriamais personažais. Jo pypkė buvo prigrūsta teatrinio tabako, kurį rūkėme mes, žiūrovai. Vytautas ją tvirtai laikė savo rankose ir leido mums užuosti gero tabako dūmo skonį“.
Vytautas Paukštė 1957 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (antroji profesionalių aktorių karta), kelerius metus vaidino Marijampolės dramos teatre. Nuo 1963 metų buvo Klaipėdos dramos teatro aktoriumi. Daugiau nei per penkis dešimtmečius uostamiesčio teatro scenoje ir kine aktorius sukūrė apie du šimtus vaidmenų.
Apie V. Paukštę režisierius Valdas Babaliauskas 2013 metais sukūrė dokumentinį filmą „Vytautas Paukštė. Įslaptintas gyvenimas“.
Aktorius apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Vyriausybės meno premija, Lietuvos nacionaline premija, Auksiniu scenos kryžiumi, ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro didžiuoju kryžiumi bei Auksine gerve.
Šio aktoriaus kūrybinėje biografijoje – šimtas trisdešimt vaidmenų teatre ir septyniasdešimt kine. Reikšmingiausi iš jų: Albinas Dūda (G. Kanovičiaus „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai“), Karfunkelis (I. Kočergos „Laikrodininkas ir višta“), Profesorius, Paslikas (K. Sajos „Poliglotas. Abstinentas“), Mindaugas (Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“), Agripa (W. Shakespeare’o „Koriolanas“), Virėjas (B. Brechto „Motušė Kuraž“), Mažvydas (Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“), Andriušenka (V. Merežko „Nakties žaidimai“), Psichologas (K. Binkio „Atžalynas“), Sokratas (S. Tsanevo „Paskutinė Sokrato naktis”), Augėjas (F. Dürrenmatto „Heraklis ir Augėjo tvartai“), Duonkepys (M. Pagnolio „Duonkepio žmona”), Ponia Tautkrūša („Tautkrūša“ pagal W. Schwabą), Karalius Lyras (W. Shakespeare’o „Karalius Lyras“), Hamletas („Mano Hamletas“ pagal W. Shakespeare’ą); kine – Cezaris („Ave, vita!“), Banys („Velnio sėkla“), Arnas Titenis („Edeno sodas“).
D. Šabasevičienė kątik minėto V. Paukštės jubiliejaus proga buvo surinkusi jo kolegų ir draugų prisiminimus.
Šviesaus atminimo aktorius Regimantas Adomaitis: Vytautas Paukštė – vienas didžiausių Lietuvos artistų. Todėl, kad jis yra nuostabiausias žmogus, kuriame labai gražiai dera abi pusės – ir žmogiškoji, ir artistiškoji. Netgi drįstu sakyti, kad jis ne vienas didžiausių, o pats didžiausias artistas.
Aktorė Nijolė Sabulytė: Paukštė niekada nepriklausė jokiai partijai. Jis, kaip niekas kitas, giliai jautė Lietuvą. O buvo gūdūs sovietiniai laikai. Bet jis neprisitaikė. Tai jautė geri režisieriai ir vien dėl to jį kviesdavo vaidinti. Nuo paviršutiniškų režisierių Vytautas kažkaip sugebėdavo išsisukti. Be to, jis vienodai geras buvo tiek vaidindamas tragedijas, tiek komedijas. Manau, kad apie tai labai nedaug parašyta, bet jis buvo nepakartojamas komikas.
Aktorius Liubomiras Laucevičius: Su Vytautu Paukšte visi mėgo būti. Jis traukdavo kitus žmones. Paukštė – intelektualus, protingas žmogus. Jis matė esmę, o kai tą esmę pasakydavo, tai kai kurie žmonės iškart nesusigaudydavo. Vien dėl to jis taip visus traukė, nes visi siekė suprasti, norėjo iš jo „taško“ pamatyti vieną ar kitą situaciją.
Kino režisierius Algimantas Puipa: Aš žinojau, kad neįveiksiu jo teatrinio stiliaus. Paukštės vaidmenis, jų faktūras kažkuo „apdėdavom“, todėl man netrukdė jo teatrinė patirtis, „paukštiška“ kalbėjimo maniera. Autentiškų dalykų pakeisti negalima, o tas Vytauto atpažįstamumas man niekada netrukdė. Paukštė niekada nenusileisdavo, kad jam kažkas galėtų sušukti, ar ką grubaus pasakyti, ar kankinti pusę dienos, kaip, tarkim, Bronių Babkauską, kuris turėjo pusę dienos lipti ir išlipti iš vežimo. Tai Vytautas Paukštė, turbūt, vienintelis iš lietuvių aktorių, kurio tokia savigarba. Jam svarbiausia buvo vaidmuo, jo sukūrimas, todėl vidinės įtampos neturėjo. Paukštė nieko nebijojo, jis ir Gaidžio nebijojo...
Režisierius Gintaras Varnas: Paukštei svetimas patosas, kuris jo kartai buvo būdingas. Mes šiandiena vengiame bet kokio patoso, gal todėl Paukštė labai lengvai pritapo prie šiandieninio teatro organikos. Tiesa, atrodo, buvo didžioji jo siekiamybė scenoje. (Manau, ir gyvenime.) Jis išliko charizmatiškas, spindinčiomis didžiulėmis giliomis akimis, visada labai gyvas, linksmas, juokingas, šmaikštus. Humoro jausmas ir savita autoironija jį visą laiką gelbėjo ir lydėjo.
Režisierius Aidas Giniotis: Vytautas Paukštė – vienas mylimiausių mano sutiktų aktorių. Stebėdamas jį teatro scenoje bei filmuose, pastebėjau didiems aktoriams būdingą savybę – ypatingą organiką. Niekada nesupainiosi, kad tai Paukštė. Jo personažai savo tiesas išsako su išskirtine jėga ir teisybe. Kai jis atėjo į pirmą repeticiją, aš net akis bijojau pakelti. Tačiau bedirbant labai pamilau šį aktorių. Pasitvirtino taisyklė, kad genialieji visada yra labai paprasti ir šilti žmonės.
Aktorius Arūnas Sakalauskas: Vytautas Paukštė – vienas iš paskutinių teatro mohikanų, kaip negražiai beskambėtų šitas žodis. Iš visos aktorių plejados yra tik keli aktoriai kaip uolos, be kurių niekaip neapsieisi, kurių niekaip negali pamiršti. Tai yra aktoriai, kuriems gimus Dievas, matyt, pasiuntė angelą, kad pakuždėtų į ausį, kas jie bus. Šie aktoriai turi prigimtinę Dievo dovaną.
Aktorius, režisierius Benas Šarka: Paukštės tylėjimai gyvenime persiduodavo į jo pauzes scenoje. Pavyzdžiui, scenoje jis galėjo tylėti kiek nori, kiek jaučia. Tos pauzės nebuvo imituotos, kokių gal norėjo režisieriai. Paukštei svarbu ne malti žodžius, jo kiekvienas žodis turi išvinguriuoti, o kartais iššauti. Po pauzės. Paukštė buvo laisvas – jis niekada nenorėjo patikti. Gal iš čia ir jo tie užsidarymai, tie tylėjimai. Kartais jo nematyti, nematyti, nematyti, o kartais – sutinki, sutinki, sutinki kur nors gatvėje. Ir neatrodė, kad jo ilgai nematei.
Užuojautą išreiškė šalies vadovai
Prezidentas Gitanas Nausėda, premjerė Ingrida Šimonytė ir kultūros ministras Simonas Kairys pareiškė užuojautą dėl iškilaus teatro ir kino aktoriaus Vytauto Paukštės mirties.
„V. Paukštės kūrybinis kelias – tai ištisa Lietuvos teatro ir kino epocha, trukusi daugiau nei penkis dešimtmečius. Tai buvo vienas iš tų aktorių, kuriems prabilus nutyla triukšmas ir antraeiliai dalykai pasitraukia į šoną. Stiprus ir įtaigus, raiškiai tariamas žodis, būdingas būtent jo kartos aktoriams, nesumeluota emocija ir nuolatinis tiesos ieškojimas – tokį jį visi prisiminsime. Tikrai nepaprastai skaudu jį prarasti visai Lietuvos teatrą ir kiną mylinčiai bendruomenei“, – sakoma prezidento užuojautoje.
Šalies vadovas reiškia nuoširdžią užuojautą V. Paukštės artimiesiems ir draugams.
„Tai skaudi netektis visos Lietuvos kultūrai. V. Paukštės talento gerbėjų atmintyje ilgam išliks ir ateities kartas įkvėps žavesį kėlusi aktorinė meistrystė ir sukurti vaidmenys. Nuoširdžiai užjaučiu artimuosius ir visus pažinojusius šią šviesią asmenybę“, – užuojautoje sako premjerė I. Šimonytė.
„Netekome Asmenybės, kuri įkūnijo visą lietuviško teatro epochą. Vytautas Paukštė buvo neatskiriama ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis. Jo sukurti vaidmenys mūsų teatro scenoje tapo legenda, o retas talento, profesinės atsakomybės, išminties ir žmogiškos šilumos derinys visuomet išliks mums pavyzdžiu. Skaudžią netekties valandą nuoširdžiai užjaučiu Aktoriaus artimuosius ir bendražygius“, – sako ministras S. Kairys.
