„Tvano nebus“ – asmenine kino režisieriaus M. Sargsyano patirtimi paremtas vizualinis epas, jautriai atskleidžiantis karo nuovargį ir beprasmybę. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Valentinas Masalskis. Filmo premjera įvyko 2020-aisiais, tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, filmą pamatė ir vertino JAV Santa Barbaros, Stambulo, Jerevano, Talino „Juodųjų naktų“, Transilvanijos, Taivano tarptautinių kino festivalių žiūrovai ir kritikai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Į Lietuvos kino teatrų ekranus M. Sargsyano pirmasis vaidybinis ilgametražis filmas „Tvano nebus“ atkeliauja rugpjūčio 19 dieną.
„Filme „Tvano nebus“ vaizduojamas pasaulis, kuriame viską apvalantis tvanas niekada ir neprasidės. Šis pasaulis persunktas karo antropologija, netgi sukurtas karo matricoje: pasaulis be karo ne tik neįmanomas, bet net ir nesuvokiamas, – tokią išvadą po filmo premjeros Venecijoje padarė italų kino apžvalgininkas Angelo Armandi leidinyje „Vero Cinema“. – Pavargęs pagrindinis veikėjas, Pulkininkas, dūlina po išblukusį kraštovaizdį, kuriame neįmanoma net svajoti apie taikią tikrovę, mat šis pasaulis sukasi pagal ciklišką barbarybių ratą; Pulkininkas kaip feniksas krinta ir vėl keliasi, iš naujo kartodamas ciklą, sumaišydamas košmarą su tiesa, nes vienintelė leistina tiesa – tai kažko nebuvimas (tamsa egzistuoja kaip šviesos nebuvimas, karas – kaip taikos nebuvimas, blogis – gėrio nebuvimas). Kamera, rodos, fiksuoja karo kasdienybę; ji lyriškai klajoja po nykias vietoves be jokių gyvybės ženklų, paskui susitelkia į radialines kulkas, sadistinius ritualus atliekančių niršių krūvon susispietusių karių kūnus, belaisvius, kurie po žeme diskutuoja apie nihilizmo būtinybę, kad nepakliūtų į vilties spąstus.“
Kino ekrane visiškai neaišku, nei kur vyksta filmo veiksmas, nei kas su kuo kariauja. Filmo režisierius pasakoja, kad nuo paauglystės, kai vyko pirmasis Kalnų Karabacho karas ir XXI amžiaus karai pasaulyje, jo galvoje susiformavo karo reiškinio mozaika. Pradėjęs daugiau apie tai galvoti ir tyrinėti karo reiškinį dokumentinių filmų režisierius pastebėjo, kad apie vieną ir tą patį karą skirtingi šaltiniai kalba skirtingai. „Iškilo klausimas, kas yra karas, kaip jis vyksta iš tikrųjų ir ką mums apie jį kalba televizija. Filme yra labai daug mano asmeninės patirties, kurią sukaupiau įvairiausiais būdais. Nežiūrint į tai, kas filme vyksta karas, filmas yra visai ne apie tai“, – sako jis.
Apie 2016-uosius, kai filmo režisierius M. Sargsyanas rašė scenarijų savo filmui, karas jau vyko Sirijoje ir Ukrainos Donbaso regione. Apie tai, kad karo veiksmai prasidės visoje Ukrainoje, niekas ir pagalvoti negalėjo.
„Tai ką darau, dažniausiai darau kliaudamasis savo nuojauta, – sako režisierius ir pasakoja apie filmą kurti paskatinusį eksperimentą. – Kartą dvi savaites žiūrėjau tik rusų valstybinę televiziją. Nors puikiai žinau, kaip konstruojama propaganda, maždaug po dešimties dienų man pradėjo atrodyti, kad su Vakarais – ne viskas tvarkoje. Vėliau dvi savaites žiūrėjau tik lietuviškus TV kanalus, po savaitės vėl ėmiau girdėti gatvėse rusų kalbą ir pradėjau įtarinėti, kad visi jie – rusų agentai. Tą patį eksperimentą pratęsiau su kitų šalių televizijos transliuotojais. Efektas buvo tas pats – vieni geri, kiti – niekšai, po to – atvirkščiai. Savo kailiu patyriau, kad informacija mane stumia į kraštutinumus. Iškilo klausimas – kaip aš, o ir visi kiti formuojame savo nuomones ir požiūrius? Pasijutau avinu, kurį greičiausiai suvalgys“.
2020-aisiais, kai M. Sargsyanas baigė filmuoti savo filmą, o Venecijos kino festivalyje įvyko jo premjera, prasidėjo karas jos gimtinėje – Armėnijoje. „Nuvykęs ten, realiai atsidūriau savo filme, – sako. – Dar daugiau: ten sutikau karo žmonių, kurie labai priminė pagrindinį mūsų filmo herojų. Šiais metais premjera Lietuvoje, ir visai netoli, Ukrainoje, irgi vyksta karas. Tikiuosi, tai – tik sutapimas ir karas greitai baigsis“.
M. Sargsyano filmo centre – senstelėjęs, pavargęs Pulkininkas, kurį talentingai vaidina V. Masalskis. Pulkininkui reikia parodyti savo gebėjimus. Jis ne kartą pagal užsakymą arba įsakymą sukėlė karą skirtingose šalyse, tačiau dabar, kai karas vyksta jo šalyje, pulkininkas nebenori kariauti, jis norėtų garbingai išeiti ir likti didvyriu ateities kartoms.
„Kartą vieno žinomo, išsilavinusio, kultūringo žmogaus paklausiau, kaip jis reaguotų, jei prabudęs ryte sužinotų, kad visi žmonės iš kaimyninės šalies, kurios jis ne be pagrindo nekenčia, numirė. Dešimtys milijonų žmonių per naktį buvo nužudyti ir nebėra nei tos šalies, nei tautos. Žmogus ilgai kankinosi ieškodamas atsakymo, bet atsakė sąžiningai – apsidžiaugtų. Karai neatsiranda savaime, jie – ne gamtos kataklizmai. Karus sukelia žmonės. Ar karas yra blogybė? Iš kurios pusės pažiūrėsime: viskas priklauso nuo to, kaip stipriai tas karas liečia konkretų asmenį, tautą arba valstybę. Labai svarbu ir tai, ar matai karą per langą, ar televizoriaus ekrane. Dar svarbiau, kas ką žudo – geriečiai blogiečius, ar atvirkščiai? Jei blogiesiems ekrane keršija gerieji, skanėstai prie stalo bus dar skanesni, juk mus nuo mažens mokė, kad egzistuoja gerieji ir blogieji. Rodos, pasaulis keičiasi, tačiau žmogaus vidus per laikus nepasikeitė“, – sako filmo režisierius M. Sargsyanas.
Kartu su V. Masalskiu filme vaidina aktoriai Remigijus Vilkaitis, Sigitas Račkys, Albinas Keleris, Daumantas Ciunis, Viktorija Kuodytė, Mindaugas Ancevičius, Darius Petrovskis, Šarūnas Zenkevičius, Karolis Butvidas, Lukas Malinauskas ir kiti. Filmo operatorius Feliksas Abrukauskas, Lac, dailininkas Ramūnas Rastauskas, garso režisieriai Saulius Urbanavičius, Jonas Maksvytis, kostiumų dailininkės Agnė Rimkutė bei „Emmy“ apdovanojimui už „Černobilį“ nominuota Daiva Petrulytė. Filmo prodiuserė – Ieva Norvilienė.
M. Sargsyano kino filmas „Tvano nebus“ šalies kino teatruose – nuo rugpjūčio 19 dienos.
