– Kaip sekasi rinkti lėšas iniciatyvai?
– Šiandien situacija labai gera. Iš esmės, jau yra apie 9 tūkstančiai eurų. Atsibundu ir pirmas dalykas, kurį padarau – pasižiūriu, kiek čia tų lėšų surinkome. Jau, manau, po truputį rašysime estams, kad rezervuotume savo laiką. Tai labai svarbu, nes jie irgi užsiėmę, po visą pasaulį važinėja su savo darbais (interviu vyko trečiadienį, o penktadienį visa reikiama suma, 13 tūkst. eurų, buvo jau surinkta – red. pastaba).
– O kaip gimė ši idėja?
– Labai paprastai ir vėliau po truputį išsirutuliojo. Prasidėjus karui man ir, turbūt, visiems buvo toks nokautas. Kažkiek atsigavus pradėjau galvoti, kaip galiu prisidėti. Pagalvojau, kad geriausiai kuriu, paišau ir galiu suburti komandą. Iš pradžių buvo mintis su pabėgėliais freską sukurti, jau netgi turėjau eskizą. Po to pamaniau, kad reikia didelės freskos, kuri atspindėtų paprastų žmonių būseną, o mano vyras sako: „Maskvos namų tobula siena!“ Prisipažinsiu, pati nepastebėdavau to pastato – mano sąmonė atsisako jį priimti.
Galutinė idėja kilo tada, kai prieš mėnesį buvau pakviesta į Ukrainos centro atidarymą. Nuėjome į ten vykstančią parodą ir pamatėme nuotraukas, kurias buvo galima nusipirkti ir paremti Ukrainą. Fotografės Olenos Tytarenko užfiksuoti vaizdai buvo labai užkabinantys. Ji fotografavo Zaporožės regiono gatves, savanorius, dirbančius prie amunicijos sandėliuose. Tos nuotraukos mane pagavo, pajaučiau artumą, nes portretai buvo nuostabūs – matosi žmogus ir atsiskleidžia karo situacija.
Tada susipažinome su Irina, kuri organizavo tą parodą, aš jai papasakojau idėją. Jai, aišku, labai patiko. Irina susisiekė su fotografe, kuri, karo zonoje būdama, susiderino pokalbį – ji taip pat susižavėjo idėja, kad jos žinutė pasklis plačiau. Olena atsiuntė man daugiau nuotraukų ir iš jų mano akį užkabino būtent merginos su tautiniu kostiumu . Beje, nuotraukos fotografuotos ceche, kur savanoriai dirba fronto labui, daro prieštankinius ežius, suka vielas. Fotografė tą dieną atėjo, kad užfiksuotų drąsių žmonių akimirkas, ir kažkas buvo atnešęs tautinius kostiumus. Tuomet kilo idėja apsirengti tais kostiumais ir įvyko spontaniška fotosesija. Kartu su Irina žiūrėjome nuotraukas ir ji pasakė, kad čia būtų nepalaužiamumo, stiprybės, gyvenimo dvasios pareiškimas. Taigi, aš buvau lyg idėjos kūrėja ir organizatorė, o menininkė – ukrainietė fotografė Olena.
– Iš kiek nuotraukų rinkote tą vienintelę, kuri bus nutapyta ant sienos?
– Pradžioje jų buvo daug. Aš su kompiuteriu bandžiau dėliotis visas vizualizacijas, kad pamatyčiau, kaip atrodytų ant sienos. Po to atsirinkome 4–5 nuotraukas, nes kitos, kad ir labai gražios, tačiau nebūtų tilpusios ant sienos – jų visai kitoks mastelis. Galiausiai visi nusprendėme, kad savanorė su kostiumu yra idealiausia. Ji kartu bus ir didžiulė nuoroda į Zaporožę ir kitus karo kamuojamus Ukrainos regionus.
– Ir po šio nutarimo sukontaktavote su menininkais estais?
– Taip. Aš jau anksčiau esu su jais bendradarbiavusi, kai kūrėme projektą „Sienos prisimena“ Merkinėje apie žydų gyvenimą. Ten freska buvo gana didelė ir ją tapė tas pats robotas. Pirmas šio roboto kūrinys buvo nupieštas Kaune, aš nuėjau jo pasižiūrėti ir man pasirodė labai įspūdinga, nes piešinys atrodė visiškai kitaip negu nupurkštas ranka. Tas irgi gražu, bet kažkas yra kitaip ir atrodo įspūdingai. Robotas purškia tokiais taškeliais, pikseliais, bet labai tiksliai. Toks įspūdis, kad ant audinio arba kilimo, pakabinto ant sienos. Kai dirbome Merkinėje, mane labai sužavėjo rezultatas ir tai, kaip visa roboto komanda myli savo veiklą. Dėl to, galvojant apie tą didelę freską, aš iškart Albertą turėjau omenyje. Jis turi tikslumą ir padarys tą fotografiją tokią, kokia ji yra. Ir pats finansavimas žmonėms atrodo labai didelis, bet jei tektų samdyti bokštelius arba daug žmonių ir pirkti dažus, ta kaina būtų tokia pat. O ir estai iš idėjos mums tą kainą duoda nekomercinę.
– Kokiu principu veikia robotas Albertas?
– Robotą programuoja jo komanda per kompiuterį. Iš esmės pats aparatas atrodo taip: nedidelis, į tam tikrą jo dalį įsistato 6 skardinės purškiamų dažų. Robotas užprogramuojamas taip, kad būtent su tomis 6 spalvomis nupurkštų tam tikras vietas. Pereina pirmą sluoksnį ir po to, jei reikia, įdedamos kitos spalvos ir robotas purškia antrą sluoksnį. Aukštalipiai iš komandos lipa ant stogo, permeta lynus ir jais robotas važinėja po visą sieną. Dažniausiai užprogramuotas jis ir nupurškia visą sieną, bet kartais būna atvejų, kai kūrėjas vis turi įsikišti ir pakoreguoti piešimo eigą. Iš esmės tas robotas dirba kaip gatvės menininkas su purškiamais dažais. Įdomu yra tai, kad jis purškia lygiais tokiais pat dažais vandens pagrindu kaip ir aš. Jie nesugadina sienos, gerai laikosi ir yra kokybiški. Ir, beje, pats roboto purškimo procesas tampa savotišku performansu, todėl planuojame surinkti žmones ir leisti jiems išvysti šitą reginį. Kai Merkinėje piešėme prie gatvės, netgi automobiliai sustodavo pažiūrėti. Galvojome, kad ir avarija gali įvykti.
– Kaip manote, kiek laiko nupurkšti freską reikės Albertui ir kiek laiko reikėtų Jums?
– Kokiais etapais vyks freskos piešimas?
– Visų pirma, vyks lynų paruošimas, prie kurio dirbs žmonių komanda. Tuomet jau užprogramuotas robotas purkš dažus. Turbūt bus piešiama dviem sluoksniais, nes daug gilių spalvų, fonas juodas. Eskizas šiuo atveju buvo nuotrauka, kurią bandėme atitaikyti pagal sienos mastelį, nes ji buvo kitokių matmenų. Patį kūrinio atsiradimą atliks robotas, bet už jo vis tiek slypi žmogaus protas ir rankos. Jei bus koks nukrypimas, komanda greit viską perprogramuos.
– Ar yra buvę tokių nuokrypių?
– Kai robotas piešė freską Merkinėje, nutiko taip, kad jis tiesiog pradėjo rašyti savo parašą, nors jo ten neturėjo būti. Visi juokėmės, o komanda stebėjosi, kad taip dar niekada nebuvo atsitikę. Po to jie atrado mažą programavimo klaidelę, kuriai išlįsti buvo menka tikimybė. Bet būtent toje vietoje ir buvo padėtas parašas. Viso jo nespėjo padėti, nes buvo sustabdytas, tik didelį brūkšnį ant piešinio paliko. Po to mes jį uždažėm, bet vis tiek truputį matosi. Galiausiai pagalvojom: „Ai, smagu, istoriją savo turi“ (juokiasi).
– Ar neplanuojama apleistų Maskvos namų nugriauti?
– Be abejo, buvo toks klausimas. Mes tuo domėjomės, kontaktavome su savivaldybės atstovais, jiems patiko ši idėja, matė jos prasmę. Aš supratau tai, jog jei pastatas bus griaunamas, tai tik kažkada ateityje, ne dabar. O tai žinutei ir vaizdui, kuris, tikiuosi, apskries visą pasaulį ir neš mūsų idėją, tikrai užteks laiko. Reikia tikėtis, kad kai griaus, tai ir karas bus pasibaigęs. To labai norėčiau.
– Esate VšĮ „Kiaurai sienas“ vadovė. Ar iš jos ir kilo freskos idėja ant Maskvos namų?
– Galima teigti, kad taip. Jau eina keleri metai, kai su kolege esam įsteigusios šią meno laboratoriją. Ji ir gimė iš to noro sujungti meną su aktyvizmu ir išsiųsti tam tikrą žinutę, kad atkreiptume kitų dėmesį ar parodytume, kad kažkas yra neteisinga. Organizuodama ir kuruodama įvairius projektus, taip pat ir šį, priėjau išvadą, kad man labai svarbu atmintis – priminti, prikelti ir neužmiršti. Pavyzdžiui, apie žydų gyvenimą ne visi lietuviai nori kalbėti ir prisiminti. Kaip ir nepatogi tema, bet jei tu ją išgyveni, priimi, tik tokiu būdu įmanoma išgyti.
– Prie kokių dar iniciatyvų, susijusių su Ukraina, prisidėjote?
– Daug įvairių minčių man sukasi šiuo periodu. Kai ukrainiečiai pradėjo važiuoti į Lietuvą, mes su Goda iš „Miesto laboratorijos“ sugalvojome padaryti jiems kultūrinius vakarus, kuriuose vis kažkas pagrodavo, kitą kartą vyko istorijų pasakojimo vakaras, į kurį susirinkę ukrainiečiai ir lietuviai tarpusavyje bendrauja, sužino, kuo vieni kitiems gali padėti. Labai smagiai tie vakarai praėjo, matėsi, kad karo pradžioje jų tikrai reikėjo. Nors projektas ir pasibaigė, su kai kuriais jo dalyviais iki šiol palaikau šiltą ryšį. Tuose renginiuose pradėjau ir ukrainiečių greitus portretus piešti. Daug kas jaudinosi, kad idėja per jautri, bet vis dėlto žmonės norėjo būti piešiami, nes liūdna realybė tuo momentu bent trumpam užsimiršdavo. Po to šiek tiek įsitraukiau ir į „Sisters for Sisters“ organizaciją, kur moterys irgi rengia labai prasmingas veiklas. Karo pradžioje pirma mintis buvo imti šautuvą ir vykti į Ukrainą, bet paskui, aišku, pagalvojau, kad nieko aš ten nepadėsiu, greičiau trukdysiu. Todėl vis norisi bent truputį prikišti savo ranką ten, kur kažką galiu daryti geriausiai.
