Skaudi lietuvės patirtis Švedijoje virto dokumentiniu filmu: tikisi, kad jis padės spręsti nebaudžiamo smurto problemą

Remdamasi savo patirtimi režisierė Diana Maria Olsson dokumentiniame filme „Mėlynas kraujas“ („First Class Citizen“) paviešino smurto prieš moteris ir vaikus mechanizmus. Nors jos kurtas filmas sulaukė įvertinimo Tarptautiniame Vaikų Globos Filmų Festivalyje, režisierė to nesureikšmina, sakydama, kad šiandien jai svarbiausia kalbėti apie problemą, tik tada bus įmanoma ją išspręsti. D. M. Olsson neslėpė: jokie apdovanojimai be problemos sprendimo neturi prasmės, bet, nenuginčysi, – jie suteikia galios nukentėjusiųjų balsams.

Šeimoje patirtas smurtas tęsiasi institucijose

Išvykdama gyventi į Švediją D. M. Olsson net negalėjo pagalvoti, kokie iššūkiai jos laukia. Ne tik teko sužinoti, ką savyje slepia žodis „kitatautis“, bet ir pajausti pečius užgriuvusį visą tos šalies teismų sistemos sprendimų svorį.

„Būdama Švedijoje niekada savęs nevadinau kitataute ar emigrante – mes esame europiečiai. Visą laiką lygiuodavomės į Europos standartus, vertybes, demokratiją. Prieš vykdama į Švediją galvojau – demokratinė šalis, lygios teisės moterims... Maniau, kad turėsiu tas pačias galimybes, kaip ir Lietuvoje, netgi skiriantis“, – pasakojimą pradėjo režisierė.

Kaip pastebėjo D. M. Olsson, sunkiausiai moteriai apsiginti, kai smurtautojas neatitinka „monstro“ įsivaizdavimo: „Kalbant apie mano situaciją, aš buvau tuose batuose: sutuoktinis gali smurtauti prieš moterį, būti neištikimas, o jei tu nori skirtis – iš tavęs atimamas vaikas. Kitatautėms labai sunku apsiginti skyrybų procese, apginti savo vaikus, nes jos nėra lygiateisės...“

Be to, žmogus, kuris smurtauja, D. M. Olsson atkreipė dėmesį, turi ne vien blogąją, bet ir gerąją pusę. „Man pačiai reikėjo laiko suprasti, kad prieš mane ir mano vaiką smurtaujama. Baisiausia, kad kai moteris tai supranta, kai nori išeiti – ji to negali padaryti. Moteris suklydo, padarė blogą sprendimą pasirinkdama gyvenimo partnerį, jai turi būti suteiktas šansas išeiti, išsiskirti. Bet sutuoktinis tau sako: tu pasiliksi, būsi čia, o institucijos papildo – pasilik su juo. Man, kaip žurnalistei, tai, kas vyko skyrybų atveju, buvo tiesiog neįtikėtina, vėliau net pradėjau filmuoti tarnybų darbą. Socialinei darbuotojai pasakoji, kad skiriesi su sutuoktiniu, nes jo bijai, o ji ima juoktis tau į akis, numoja ranka į tokius dalykus“, – nuo patirtos neteisybės negalėjo atsitokėti D. M. Olsson.

Anot režisierės, įsivaizdavimas, kad visos moterys, patyrusios smurtą šeimoje sulaukia pagalbos iš institucijų – klaidingas. „Kai skaitai tuos gražius aprašymus, esą nebijokit, išdrįskit, eikit – įgauni drąsos kreiptis, ir staiga pamatai, kad pagalbos – nėra. Smurtas vyksta visuose visuomenės sluoksniuose, taip pat ir išsilavinusiose šeimose. Sutuoktinis sugebėjo manipuliuoti manimi, vėliau – pačia sistema. Jau nebe paslaptis, patirtas smurtas šeimoje tęsiasi institucijose“, – pažymėjo ji.

Sistema viktimizuoja

Iš pradžių režisierė pasakojo norėjusi sukurti filmą, padrąsinantį moteris palikti smurtaujančius vyrus, tačiau vėliau paaiškėjo liūdna tiesa apie viktimizuojantį institucijų požiūrį.

„Smurtas prieš moteris yra sisteminis. Kai išsikrausčiau į Moterų Krizių centrą, pačioje pradžioje turėjau didžiulę viltį, kad viskas bus gerai, gausime pagalbą. Kadangi turėjau smurto įrodymus – vaiką man priteisė, o vyrą – areštavo. Buvo pasakyta, kad mus su vaiku paslėps, esą gyvensime mažame kaimelyje kažkur Švedijoje, dirbsiu nekvalifikuotą darbą, turėsime visą laiką slėptis, gausiu slaptą numerį... kitaip tariant, negalėsime gyventi normalaus gyvenimo. Pamaniau, kad dvylika metų universitete studijavau ne dėl to, kad slėpčiausi, norėjosi dirbti, kurti, suteikti sūnui orų gyvenimą, taip pat turėjau projektą su švedų nacionaline televizija... Bet štai, tau pasako, kad ne, turi slėptis. Vyras šeimoje užspaudžia, o paskui pati sistema tave viktimizuoja“, – sakė pašnekovė.

Pirmasis teismas nusprendė atiduoti vaiką auginti mamai, o po metų – priskyrė tėvui. „Nelogiškas sprendimas... Kuris teismas padarė klaidą? Kas atsakingas už padarytas klaidas? Tai ir parodo, kad po metų smurtas buvo tarsi minimizuotas, jo kaip ir nebuvo. Pamažu, pamažu... Turime labai gerą įvaizdį apie Švediją, patys norime lygiuotis, visa tai gražiai skamba – lygybė, demokratija... Užsieniečiai, atvykę iš kitų šalių į Švediją, neturėtų būti naivūs“, – patirtimi dalijosi D. M. Olsson.

Žinoma, kiekviena situacija, kaip pažymėjo režisierė, gali būti skirtinga. „Viena moteris, kuri yra mano filmo herojė – ukrainietė mama. Ji buvo atskirta nuo dviejų savo mergaičių po skyrybų su smurtavusiu švedu, dukros atiduotos tėvui. Bet jis nesugebėjo pasirūpinti atžalomis, tad mergaitės buvo patalpintos į vaikų namus, ten sesutės netgi išskirtos ir įsivaikintos skirtingose švedų šeimose. Mama turi galimybę pamatyti dukteris tik dvi valandas per mėnesį. Labai baisu. O mama buvo apkaltinta, kad yra psichologiškai nestabili... Nors iš tikrųjų ji dirba, turi medicininį išsilavinimą... Bet nenuostabu, tokioje situacijoje, kai iš tavęs atima vaikus, žinoma, būsena gali ir pablogėti“, – su vienos dokumentinio filmo herojės gyvenimo istorija pažindino režisierė.

Kiekviena šalis turi savo tamsiąją pusę

Kiekviena šalis, anot D. M. Olsson turi savo tamsių vietų. „Šičia yra Švedijos tamsioji vieta, netgi žvelgiant istoriškai. Sukaupiau daug informacijos – Švedijoje ar Norvegijoje atimti vaiką iš mamos yra labiau normalu negu mūsų šalyje. Šalys nesireklamuoja, bet panašios istorijos yra nuskambėjusios. Norėčiau savo pavyzdžiu pasakyti, kad emigrantai neretai yra apkaltinami neteisingai“, – opią problemą atskleidė ji.

Nors D. M. Olsson kreipėsi ir į Švedijos politikus, organizacijas, pateikė apeliaciją Strasbūro teismui, kurią padėjo parašyti Lietuvoje surastas advokatas, visgi režisierė patyrė, kad moteriai, nukentėjusiai nuo smurto šeimoje, gauti teisinę pagalbą yra labai labai sunku.

„Kitatautėms moterims sunku susirasti advokatą, kuris būtų suinteresuotas apginti jų teises.. Kai iš tavęs atima vaiką, apkaltinę nebūtais dalykais, pavyzdžiui, mano atveju, kad ketinu pagrobti vaiką, išsivežti į Lietuvą, nors apie tai niekada net negalvojau ir neplanavau – labai sunku. Mama, visų pirma, galvoja kaip atskirtas nuo jos vaikas jaučiasi, o tai nepakeliama. Su kitomis mamomis įkūriau organizaciją, sukūriau dokumentinį filmą – jaučiau svarbią misiją kalbėti apie tai“, – pasakojo režisierė ir pridūrė, kad Švedijoje nuo smurto nukentėjusios moterys to daryti neturi teisės...

Pasirodžius D. M. Olsson dokumentinei juostai „Mėlynas kraujas“, švedų televizininkai lietuvės paprašė papasakoti savo istoriją, tačiau dėl nusistovėjusios sistemos ji turėjo slėpti savo identitetą.

„Pasak žurnalistės, kūrusios laidą, pirmą kartą švedų televizijos istorijoje nutiko tai, kad jie filmavo nukentėjusiosios kalbą. Užtat visiškai kitaip mano filmas buvo sutiktas Paryžiuje. Žmonės po peržiūros verkė, teiravosi, kaip galima būtų išspręsti šią situaciją, svarstė, ar nereiktų kurti judėjimo. Susisiekė mokslininkės, šia tema atliekančios mokslinius tyrimus, jos pastebėjo, kad šis filmas teisingai atspindi situaciją. Kurdama šį filmą analizavau, norėjau suprasti, kas man nutiko, kodėl yra tiek daug nukentėjusių moterų. Stengiausi, kad filmas turėtų ne tik meninę vertę, bet atspindėtų tikrąją istoriją, kad iš jos galėtume pasimokyti“, – sisteminių pokyčių vylėsi D. M. Olsson.

Ji nė kiek neabejoja, kad mama ir vaikas yra šventa, jie negali būti atskirti vienas nuo kito. „Tai ne tik didžiulė trauma mamai ir vaikui, bet ir visuomenei. Kai smurtas lieka nebaudžiamas, vaikas, matydamas iškreiptą paveikslą, nebesupras, kas yra blogai, o kas – gerai. Jeigu mes darysime tokius teisinius sprendimus, kas bus toliau? Reiktų orientuotis į tai, kaip nutraukti tą smurto grandinę, ką mes galime padaryti, kad apsaugotume vaikus ir mamas, kaip padaryti juos stipresnius, kad jie galėtų saugiai iš susidariusios situacijos išeiti“, – rūpinosi pašnekovė.