1896 m. kovo 14 d. Vilniuje pradėjo veikti pirmoji telefonų stotis. Telefonus tuo metu turėjo 150 abonentų. Vis tik pirmasis telefonas suskambėjo ne Vilniuje. Pasakoja Ryšių istorijos muziejaus direktorė Angelė Lekavičienė: „Pirmojo skambučio sulaukta Žemaitijoje, Rietave. Ir už jį mes turėtume būti dėkingi ten rezidavusiam kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui. Būtent jo rūpesčiu, jo iniciatyva ir suskambo pirmasis telefonas Lietuvoje. Kas skambino kunigaikščiui B. Oginskiui, istorija nutyli. Manoma, kad skambinta buvo iš vietinio ryšio telefono, nes ir pirmoji linija buvo nutiesta tarp dvarų – Kretinga-Plungė-Rietavas“.
Pirmoji telefono linija Europoje buvo nutiesta Berlyne 1877 m., vėliau telefoninis ryšys pasklido Sankt Peterburge, Varšuvoje, Rygoje – tad nenuostabu, jog šiuose miestuose lankęsi kunigaikščiai Oginskiai pirmieji ėmėsi taikyti šias technikos naujoves Lietuvoje. Tiesa, nors jie tą darė už privačias lėšas, valstybės leidimas šiam reikalui buvo būtinas. Vėliau telefonizacija persikėlė į Vilnių, Kauną, kitus miestus. Beje, telefonu apsirūpinti galėjo ne kiekvienas – metinis abonento mokestis buvo pakankamai didelis – 75 tuometiniai rubliai.
Mitų griovėjai
1972 m. kovo 19 d. pradėtas leisti žymiausias sovietmečio nelegalus leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Tai ilgiausiai (iki 1987 m.) leistas, plačiausiai pasklidęs ir aršiausiai KGB persekiojamas pogrindžio žurnalas. Slapčia pasiekdavusi Vakarus „Kronika“ griovė sovietų mitus apie komunistinės santvarkos humaniškumą, tikinčiųjų laisvę. Čia buvo pranešama apie valdžios persekiojimus, kratas bei teismus. Vyriausias leidinio redaktorius bei leidimo koordinatorius iki savo arešto (1983 m.) buvo dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. 1974 m. prie „Kronikos“ rengimo bei platinimo prisidėjo garsi disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė.
Laiškus nuplovė kanalizacija
„Žinių radijui“ N. Sadūnaitė papasakojo apie vieną savo areštą: „Paprastai „Kronikos“ namie neperrašinėdavau, bet tąkart parsinešiau Nr. 11, pasiruošusi perspausdinti. Įeidama į savo butą, sutikau brolį, išeinantį į poliklininką. Savo kambaryje kartu su drauge seserim Brone Kibickaite sėdome perrašinėti „Kroniką“, o tuo metu tame pačiame name gyvenusi KGB informatorė paskambino čekistams ir pranešė, kad rašau mašinėle. Šie nutarė į butą įeiti kartu su broliu, grįžusiu iš poliklinikos – mat jeigu veržtųsi jėga, aš spėčiau sunaikinti leidinį. Visuomet po ranka turėdavom pasiruošę kibiriuką ir žibalo tam reikalui.
Taigi, kai brolis grįžo namo, visas čekistų būrys sugriuvo drauge su juo. Ėmė garsiai šaukti: „Rankas aukštyn! Nė iš vietos!“ Mums liepė stotis prie sienos kambario kampe. Pradėjo kratą, o mudvi, kad tuščiai neleistume laiko, ėmėme garsiai kalbėti rožančių.
Staiga vienas čekistas atsinešė man rašytus laiškus. Netikėtai prišokau prie jo ir, griebusi iš rankų, suplėšiau į skutelius, o paskui puoliau į tualetą ir su vandeniu viską nuleidau kanalizacijos vamzdžiais – taip nuo kratų buvo išgelbėti man rašę žmonės. O čekistai, nesitikėję tokios staigios reakcijos, paskui per tardymus sakė – elgeisi per kratą kaip ne žmogus…” – prisiminimais dalijosi N. Sadūnaitė. Tąkart areštuota disidentė po ilgų tardymo mėnesių buvo teisiama, šešerius metus praleido tremtyje Sibire, tačiau grįžusi nedvejodama tęsė pradėtus darbus.
Teorija - utopija
1883 m. kovo 14 d. pasaulis neteko vokiečių filosofo, socialinio mokslininko, politinio ekonomisto Karlo Marxo. Būtent jo vardu pavadinta ideologija – marksizmas – sužavėjo komunistinio režimo šalininkus. VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius Zenonas Norkus sako: „Identiteto nesirenkama, jis yra lemtis. Klausti, kuo K. Marxo idėjos patraukė šiuos politikus, yra tas pats, kas kataliko paklausti kuo jums patraukli katalikybė, o lietuvio - lietuvybė. Jeigu sovietinis ar komunistų politikas suabejoja K. Marxo idėjomis, tai jis jau nebe komunistas. Kitas dalykas, kad tos idejos daugiau funkcionavo „fides implicita“ (besąlyginės ištikimybės) lygiu. Panašiai kaip galima būti geru kataliku, menkai tenusimanant apie katalikišką mokymą ar neskaičius Biblijos (pakanka pripažinti Bažnyčios, popiežiaus autoritetą), taip ir dauguma sovietinių veikėjų kažin ar buvo skaitę „Kapitalą“.
Galų gale marksizmas - utopija, tai reiškia, kad jo nesukompromituoti neįmanoma, jeigu tik bandai pritaikyti praktikoje. Bet jeigu nebūtų buvę 1914 m. prasidėjusio I Pasaulinio karo, tai nebūtų buvę ir komunistinio režimo, ir gal marksizmas būtų likęs tik socialinė teorija, o nebūtų tapęs ir totalitarinio režimo ideologija - kas jį ir kompromituoja. Bet nebūtinai kompromituoja asmeniškai K. Marxą, nes jis pats nebuvo valdžioje, ir kažin ar būtų pritaręs Leninui, nes pats tikėjosi kapitalizmo žlugimo labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o ne Rusijoje, kuri daugelio marksistų požiūriu nebuvo pribrendusi revoliucijai,“ - teigia profesorius Z. Norkus.
Aistringasis Marxas
Apie K. Marxo ideologiją, jo skelbtas tiesas ir idėjas kalbama daug, tačiau apie mokslininką kaip asmenybę užsimenama rečiau. Štai ką apie K. Marksą pasakoja prof. Z. Norkus: „Jis buvo labai aistringas, karšto temperamento. Kartą į anketos klausimą atsakė: „Viskas kas žmogiška, nėra man svetima“. Turbūt buvo patrauklus moterims. Susuko galvą Jenny von Westphalen iš aristokratų šeimos, pats būdamas išeivis iš krikštytų žydų šeimos (tada tai reiškė didelį statuso skirtumą). K. Marxas, be savo 7 santuokinių vaikų turėjo ir vieną nesantuokinį – su žmonos tarnaite,“ – apie vokiečių filosofą „Žinių radijui” pasakojo prof. Z. Norkus.
Sumanusis Cezaris
44 m. prieš Kristų kovo 15 dieną sąmokslininkai nužudė Romos imperatorių Gajų Julijų Cezarį. Jo vardas liko Romos imperatorių garbės vardu, vėliau titulu. Kaip valdžios sinonimas Cezario vardas perėjo ir į kitas kalbas – pavyzdžiui, rusai turi carą, vokiečiai kaizerį, netgi lietuviai vartojo žodį ciesorius. Cezaris tokios šlovės nusipelnė ne tik dėl to, kad buvo sumanus karvedys, bet ir dėl kitų sugebėjimų – pasakojama, kad jis buvo puikus metraštininkas, be to, įteisino garsiąją kalendoriaus reformą – sudėtingą ir painų Mėnulio ir Saulės kalendorių pakeitė nauju Saulės kalendoriumi, kuriuo naudojamės ir šiandien (su nedideliais Grigaliaus pakeitimais).
Peržengė Rubikoną
Būtent J. Cezariui priklauso žodžiai „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“ ir būtent su šio veikėjo vardu siejamas posakis „Peržengti Rubikoną“. Pasakoja leidyklos „Šviesa“ istorijos ir estetikos leidinių redakcijos vedėjas Evaldas Bakonis: „Rubikonas – tai upelis, kuris skyrė Italiją nuo Galijos. Ir kuomet Julijus Cezaris, surinkęs savo kariuomenę, jau rengėsi pereiti į kitą krantą ir pradėti pilietinį karą, atvyko pasiuntinys, kuris pranešė: jeigu Cezaris pereis upelį vienas, be savo karių, Romoje bus sutiktas kaip garbingas, šlovingas pilietis. Bet Rubikono peržengimas su kariuomene reikš karo Romai, savo tėvynei, paskelbimą. Cezaris upelį peržengė vedinas kariais.“
Na o štai medicinoje vartojamas terminas „Cezario pjūvis“, anot E. Bakonio, vargu ar gali būti tiesiogiai siejamas su garsiuoju Romos veikėju: „Greičiausiai Romos valdovas ir diktatorius Julijus Cezaris nelabai su tuo susijęs. Jis pats tokiu būdu gimti tikrai negalėjo, nes manoma, jog ši operacija sėkmingai taikyti pradėta tik vėlyvaisiais viduramžiais ar netgi naujaisiais amžiais. Nors greičiausiai Cezario vardas operacijai suteiktas dėl įstatymo, kuris buvo priimtas jo vardu. Šis įstatymas reikalavo, kad jeigu gimdyvė miršta, vaisius iš jos įsčių turi būti išimtas bet kokiu atveju,“ – „Žinių radijui“ pasakojo E. Bakonis.
Pirmasis spektaklis
1941 m. kovo 15 d. Panevėžio dramos teatre suvaidintas pirmasis spektaklis - rusų dramaturgo Nikolajaus Pogodino pjesė „Sidabrinis slėnis“, režisuotas Juozo Miltinio. Pirmasis spektaklis, kaip rašė to meto spauda, buvo audringai sutiktas žiūrovų, jam pagyrų negailėjo kritikai. Garbingą 65-metį švenčiančio teatro vadovas Rimantas Teresas sako, jog J. Miltinio statyti spektakliai ne vieną dešimtmetį garsino Panevėžio teatrą: „V. Šekspyro „Makbetas“, A. Čechovo „Ivanovas“, V. Borcherto „Lauke, už durų“, A. Strindbergo „Mirties šokis“ ir kt. Visi šie spektakliai kadaise pelnė šlovę mūsų teatrui. Beje, šiandien, išgyvendami tam tikrą renesansą, taip pat ypatingą dėmesį skiriame repertuarui. Jį kuriame pasitelkdami K. Goldonio, A. Diuma, F. Diurenmato, Moljero, H. Ibseno kūrybą.“
Vienu sakiniu
1662 m. kovo 18 d. Paryžiuje pasirodė pirmieji autobusų prototipai – aštuonvietės karietos.
1781 m. kovo 13 d. astronomas seras Williamas Herschelis atrado Urano planetą. Tai – planeta milžinė: jos skersmenyje būtų galima išrikiuoti 4 Žemės dydžio planetas. Įdomu ir tai, kad Uranas nesisuka tarsi žaislinis vilkelis, o rieda tartum kamuolys, atsukdama į Saulę tai vieną, tai kitą šoną.
1846 m. kovo 16 d. gimė Jurgis Bielinis - knygnešys, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą, buvęs leidinių „Aušra“ ir „Varpas“ bendradarbis. Jo gimimo dieną Lietuvoje švenčiama Knygnešio diena.
1858 m. kovo 18 d. gimė vokiečių inžinierius ir dyzelinio variklio išradėjas Rudolfas Dieselis.
1933 m. kovo 13 d. Jozefas Gebelsas paskirtas fašistinės Vokietijos informacijos ir propagandos ministru. Būtent J. Gebelsas yra sentencijos „daug kartų pakartotas melas yra tiesa“ autorius.
1940 m. kovo 16 d. gimė italų kino režisierius Bernardas Bertoluccis. Tarp geriausių jo filmų - kino juostos „Paskutinis tango Paryžiuje“, „1900“, „Paskutinis imperatorius“ ir kt.
1996 m. kovo 13 d. mirė lenkų kino režisierius Krzysztofas Kieslowskis. Žymiausi jo filmai - „Dekalogas“, „Trys spalvos“, „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ ir kt.
2000 m. kovo 14 d. Stivenas Kingas tapo pirmuoju rašytoju pasaulyje, kuris savo kūrinį publikavo internete. Per dieną jį perskaitė 2 milijonai žmonių.
Kovo 19 d. Lietuvoje švenčiama Pempės diena. Pempė – atbundančios gamtos, atšilimo pranašas. Senoliai sakydavo: jei šią dieną parskrenda pempės - prasidės atšilimas, o jei giedra - bus pieningi metai. Tą dieną merginos šluodavo kiemus, pradėdavo tvarkyti gėlių darželius, purenti žemę ir laukti šiltų, saulėtų orų.
„Laiko vinys“ - penktadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val., šeštadienį 16.05 val., sekmadienį 10.05 val. ).
