Dianos filmas taip pat buvo atrinktas Kanų Pasaulio Filmų (Cannes World Film Festival) festivalyje, kuriame gavo net du laimėjimus: nominaciją už geriausią žmogaus teisių filmą ir tapo nugalėtoju geriausio moters filmo kategorijoje. Filmas taip pat buvo atrinktas tokių prestižinių festivalių kaip Astra Filmų Festivalis Transilvanijoje ar Krakovo Filmų Festivalyje Lenkijoje.
Filmas paremtas tikra istorija. Patyrus smurtą šeimoje, filmo režisierės Dianos žurnalistinė intuicija paskatino slapta užfiksuoti ir įrašyti vyro prievartą prieš ją ir jų mažą sūnų. Kai režisierė Diana Maria Olsson su mažu vaiku išsigelbėja nuo smurto artimoje aplinkoje, ji pradeda kurti filmą, kuriame nori paskatinti moteris palikti smurtaujančius sutuoktinius. Žurnalistinis tyrimas pradėtas Švedijos moterų krizių centre netikėtai pavirsta asmenine tragedija. Teismo procesas, tarsi Kafkos scenarijuje, transformuoja intymią asmeninę istoriją į geopolitinį trilerį. Filme kalbama ne tik apie smurtą artimoje aplinkoje, bet ir apie struktūrinį smurtą ir pagrindinius žmogaus teisių pažeidimus. Mama iš Ukrainos filme pasakoja: „Jie atėmė iš manęs mano dukteris ir pasakė: „institucijos yra didelės, o tu mažas žmogus“. „Mėlynas Kraujas“ – dokumentinis filmas apie galią ir kontrolę nuo mikro iki makro.
Režisierė sako, kad kitiems žmonėms tikrai sunku suprasti, kuo tu gyveni, nes jie ne tavo kailyje:„Pradžioje norėjau sukurti filmą, kuris paskatintų kitas moteris palikti smurtaujančius vyrus, norėjau pasakyti: „palik jį, sulauksi pagalbos...“ Dabar sakyčiau: bet kuri mama mieliau toleruotų bet kokį mušimą, bet kokį smurtą prieš ją, tačiau didžiausia smurto forma yra motinos ir vaiko atskyrimas“.
Filme Diana Maria Olsson dalijasi intymiausiais išgyvenimais iš smurtinių santykių ir kartu meta iššūkį Švedijos, kaip lyčių lygybę gerbiančios šalies, įvaizdžiui. Dažniausiai moterys nepalieka smurtaujančių vyrų, nes bijo prarasti namus ir vaikus. Pasak režisierės ši baimė pagrįsta – filme pati tapau to įrodymu. Ekspertai pripažįsta, kad skyrybos yra labai pavojingas metas, kuomet smurtas gali paaštrėti ir vaikai atsiranda didelėje rizikos grupėje. Smurtas ir kerštas dažniausiai eina kartu. Smurtautojai pasinaudoja vaikais, manipuliuoja aplinkiniais, kenkia ekonomiškai.
Šis filmas yra svarbus, kad aukų balsai būtų išgirsti. Kai vaikas atskiriamas nuo motinos pagal praktikas, mamai lieka trys keliai: išprotėti, nes ji negali susitaikyti su mintimi, kad jos vaikas auga be mamos; nusižudyti arba pasigrobti savo pačios vaiką. Sistema skatina moteris daryti nusikaltimą. Už kiekvieno atimto vaiko slypi istorija. Istorija kuri retai arba niekados neišgirstama.
Režisierė Diana Maria Olsson:
Gimė 1983 m. augo pas buvusį tremtinį senelį. Turi keturis aukštuosius išsilavinimus: filosofijos magistras, (Lundo universitetas, Švedija), Viešųjų Ryšių magistras, (Vilniaus Universitetas.), Klaipėdos universitete vienu metu paraleliai studijavo dvi bakalauro programas: žurnalistiką bei lietuvių filologiją ir režisūrą. Taip pat yra studijavusi prancūzų kalbą ir civilizacijos istoriją Sorbonos universitete, Paryžiuje.
2005 m. sukūrė ir vedė studentišką radijo laidą „Gaudeamus“, 2006 m. sukūrė (LRT) laidą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Dirbo televizijos laidų „Laiko portretai“, „Požiūris“ redaktore (LRT). Rašė scenarijus ir režisavo dokumentinį filmą apie dainų šventę ir lietuvių liaudies tradicijas „Saulutė rateliu tekėjo“. Švedijoje įkūrė filmų prodiuserinę kompaniją „Zen DiVision“. Pats pirmas kompanijos projektas, 59 min. dokumentinis filmas „Flickan, Flaskan och Fosterlandet“ buvo 100 proc. finansuotas Nacionalinės Švedų Televizijos (SVT). Be gimtosios moka dar penkias kalbas: anglų, švedų, rusų, vokiečių, prancūzų.
