Baimės jausmas jau nugalėtas
Gyvenimas Lvive, anot D. Movchano, daugiau ar mažiau ramus – netgi atidaryti kai kurie muziejai ir galerijos. „Dailės reikmenų taip pat galima įsigyti... Labai daug menininkų atvyko iš kitų miestų, studentų iš Charkivo, studijuoja čia, Dailės akademijoje“, – pasakojo jis.
Paklaustas, kokiomis nuotaikomis gyvenantis karo akivaizdoje, tapytojas sakė, kad net nerandantis žodžių, apibūdinančių būseną: „Negali sakyti, kad blogomis, nerandu net žodžių tam apsakyti... Labai baisu buvo pirmosiomis karo dienomis, bet šį jausmą jau nugalėjome. Reikia gyventi toliau, kažką daryti dėl pergalės. Tai mums padeda tikėti šviesa, tikėti tuo, kad laimėsime šį karą. Labai svarbi yra pagalba, draugų ir pažįstamų palaikymo žodžiai iš kitų šalių.“
D. Movchanas pasakojo, kad nuo pat didžiojo rusų įsiveržimo į Ukrainą – dirbo, tapė akvareles, kuriose atsispindi karo kasdienybė. „Apie karą – tai, ką matau, ką viduje jaučiu. Tačiau ne ką mažiau laiko nei tapybai teko skirti ir korespondencijos tvarkymui, kuris susijęs su jau sukurtais darbais – jais susidomėjo žmonės iš įvairių šalių, pasirodė straipsniai užsienyje – Suomijoje, Graikijoje, Šveicarijoje, Amerikoje“, – vardijo menininkas.
Menininkai dažnai užsimena apie užslėptos minties būtinybę kūriniuose. Tačiau karo atveju, kokia kalba paveikesnė – tiesi ir atvira ar metaforinė? „Skirtingi menininkai kalba vis kitaip. Vieni metaforomis, kiti – tiesiai išsako, parodo tai, ką mato. Svarbu yra tai, kad žmonės pamatytų – ir tiesų meną, ir gilesnį, su užkoduotomis metaforomis, kuriose atsiskleidžia gilesni išgyvenimai. Labai daug jaunų menininkų pradėjo kurti darbus karo tematika, susijusius su naujomis realijomis“, – pastebėjo ukrainiečių tapytojas.
Blogio jėgos nemiega
D. Movchanas kuria sakralinės dailės kūrinius, yra Ukrainos ikonografų sąjungos narys. Daug jo darbų yra bažnyčiose ir privačiose kolekcijose Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Kanadoje ir JAV. Tapytojas dalyvavo daugiau nei 90 grupinių parodų ir keliuose tarptautiniuose pleneruose Ukrainoje ir užsienyje.
O dabar, deja, menininkui reikia prisiminti ir šėtono buvimą. „Taip, blogio jėgos nemiega, reikia su jomis kovoti įvairiais būdais“, – liūdnai konstatavo tapytojas.
Prisimindamas savo kelią, tapytojas pasakojo, kad iškart po mokyklos baigimo pasirinko restauratoriaus profesiją. „Tėtis restauratorius, tad galima sakyti, kad tuo gyvenau, pasirinkimas – organiškas. Užsiiminėjau senų paveikslų ir ikonų restauracija, o studijų metu supratau, kad noriu įstoti į sakralinį fakultetą. Įstojau, ir pradėjau ieškoti savo kelio sakralinio meno pasaulyje“, – apie karjeros pradžią pasakojo D. Movchanas.
Šis sakralinio meno katedros skyrius Lvivo nacionalinėje dailės akademijoje, anot D. Movchano, egzistuoja jau daugiau nei dvidešimt metų. „Studijuojant ugdomas kūrybinis priėjimas prie sakralinio kulto. Kiekvienas menininkas ieško savojo kelio, beje, labai daug jaunų ir jau baigusių šitą katedrą pasirenka dėstytojavimą“, – pažymėjo jis.
Į klausimą, kas lengviau – restauruoti paveikslą ar pačiam jį sukurti, D. Movchanas atsakė, kad sakralinio meno temos visiems yra žinomos, bet svarbiausia tai, kad per jas į kiekvieną laikmetį galima pasižiūrėti iš naujo. Tai esą ypač aktualu šiuolaikiniam žmogui.
Kaip pastebėjo D. Movchanas, šiandien sakralinio meno žanro poreikis kol kas labiau juntamas užsienyje, bet visgi suprantamas ir Ukrainoje: „Jis yra, vystosi. Parodos nuolat vyksta dideliuose muziejuose ir galerijose Vakarų Ukrainoje. Tačiau paskutiniaisiais metais labiausiai juntamas susidomėjimas iš Europos. Meną rodome ten, vykstame į plenerus, kurie dažnai vyksta Lenkijoje ir Suomijoje.“
Tapytojas sutiko su mintimi, kad sakralinio meno specifika reikalauja turėti teologinių žinių, išmanyti Biblijos kanonus. „Taip, reikia daug žinoti – skaityti Bibliją, ją apmąstyti dabarties kontekste“, – išmanymo svarbą pabrėžė pašnekovas.
Į sakralinius paveikslus žvelgiama pagarbiai, gal net ir dievobaimingai, kitąsyk netgi prašoma pagalbos ir užtarimo... „Taip ir yra, turi pats pamatyti Dievą tame paveiksle – ikonoje“, – nedaugžodžiavo tapytojas.
Reikia turėti viltį
Karas Ukrainoje, D. Movchano įsitikinimu, tai išbandymas, sustiprinsiantis bendražmogiškus ryšius: „Reikia, kad žmogus savo žvilgsnį nukreiptų į kitą žmogų, kuris dabar patiria kančias, išgyvena sunkius laikus, padėtų vienas kitam... Reikia turėti viltį į kažką šviesaus, kad visi tai išgyvensime, kad gyvensime toliau.“
Tapytojas ragino atkreipti dėmesį į dabar kuriamą ukrainiečių meną. „Įsileisti meną į vidų, šituo būdu pajausti tai, ką mes patiriame čia, Ukrainoje“, – sakė jis.
Šventajame Rašte nuodėmė ir atleidimas yra nuolatinės temos. Tačiau dabar, kai vyksta karas, kai rusai daro tiek daug blogo, žudo žmones, naikina Ukrainą, D. Movchano manymu, kalbėti apie atleidimą – sunku.
Religijoje yra ir kita samprata – Dievo bausmė. „Taip, jie turi atsakyti už savo poelgius, kai tai įvyks – tada bus galima kalbėti apie atleidimą, – sakė tapytojas. – Kada visa tai baigsis? Stengiamės, kad tai baigtųsi kuo greičiau, visi laukiame kažko šviesaus, gero, žvelgdami ir jausdami šią didelę tragediją.“
D. Movchano paroda „Karas Ukrainoje“ Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g, 40, Vilnius) veiks iki liepos 24 d.
