2022-ieji arba bet kurie dabartinės Lietuvos respublikos metai. Kauniečiai šnairuoja į vilniečius, vilniečiai į kauniečius net nežiūri (kiti miestai – gerokai labiau įkvepiantys pavyzdžiai!), vyksta tikra ar numanoma kova dėl vietos ant pjedestalo. Varžosi krepšinio rinktinės, universitetai, kultūros įstaigos, varžosi merai, gatvių planuotojai ir galų gale patys miestiečiai.
Praėjo aštuoniasdešimt metų ir kauniečio svajonė virto šnipštu. Jis nusivylė, galbūt nebuvo svetingai priimtas Vilniuje, gal niekada nesijautė savas ir pripažintas, gal niekada nesugebėjo įsigyventi į naują miestą. O gal, kaip kartais būna, – išsipildžiusi svajonė pasirodė ne tokia tobula, kokia buvo nuolat brandinama galvoje, šiuo atveju – kolektyviniame prote. Nepadėjo ir penkiasdešimt metų sovietinės „skaldyk ir valdyk“ politikos šių miestų atžvilgiu. Susitikimas neįvyko.
Su tam tikromis prielaidomis ir klausimais (Kodėl Vilnius ir Kaunas konkuruoja? Kodėl susitikimas neįvyko ar nebuvo toks, kokio tikėtasi? Ar įmanomas kitoks santykis tarp dviejų miestų? Jei taip, tai koks jis galėtų būti?) į Kauno miesto muziejaus ir MO muziejaus parodos „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ erdves Kaune bei Vilniuje ateina ir parodos kuratoriai. Parodos pavadinimas ir raginimas „nuversti kalnus“ bei vizualinė komunikacija (pavyzdžiui, apsikabinę žmonės) nurodo ambicingą dviejų muziejų tikslą ir beveik misiją – sutaikyti Kauną su Vilniumi. Ar Vilnių su Kaunu.
Kaip kuratoriai bando šį tikslą pasiekti? Vienas paprasčiausių būdų – sudaryti sąlygas miestams geriau pažinti vienas kitą. Parodų tikslas dažnai būna edukacinis, kuriantis naujas jungtis anksčiau nepastebėtuose plotuose, tad pats temos pasirinkimas, klausimų apibrėžimas, sąmoningi kuratorių sprendimai jau dėlioja susitaikymo ir vienas kito pažinimo kryptį. Abiejose parodos dalyse pinasi Kauno ir Vilniaus akcentai. Atrodo, kad šios dvi priešingos gentys bando susilieti į vieną, dalytis idėjomis, tuo, ką turi geriausio, rasti sąlyčio taškų ir panašumų. Antras būdas – erdviškas. Atrodo, organizuoti parodą abiejuose miestuose yra labai paprastas sprendimas, bet jis suteikia lankytojams kūnišką patirtį – vieniems nuvykti į Kauną, kitiems – į Vilnių. Kūniška miesto patirtis, kelionė į vieną ar kitą kraštą suteikia parodai kur kas didesnį svorį, tai nebėra tik menininkų darbai, siūlomos interpretacijos, koncepcijos, tai ir važiavimas automobiliu ar traukiniu, kopimas į Pelėdų kalną, galvojimas apie kitą miestą. Tad ir parodos patirtis įsirašo giliau ir tvirčiau.
Šiuolaikinės parodos lankytoją dažniausiai pasitinka idėjomis, koncepcijomis ir minties architektūra. Panašią strategiją renkasi ir „Kaunavilnio“ parodos kuratoriai: jie sveikina lankytoją keturiomis kertinėmis idėjomis apie miestą: Akropolis, Nekropolis, Polis ir Dipolis. Įdomu, kad galvojant apie lietuviškus miestus šios sąvokos retai prisimenamos. Jos dažniausiai žinomos iš senovės Graikijos istorijos, o ne vartojamos kaip galinčios padėti mąstyti apie miestus. Dažniausiai tokiu atveju pasitelkiame priešpriešą tarp miesto ir kaimo, centro ir periferijos (rajono?). „Priešprieša“ dažnai numato ir įtampą, konkurenciją, „gerojo“ ir „blogojo“ susidūrimo elementą.
Parodos kuratoriai sąmoningai stengiasi atsisakyti priešpriešos elemento, pateikia visiškai kitokį miestų tapatybių matymo būdą. Žinoma, konkurencijos ir įtampų neištrinsi – pati tikrovė to padaryti neleis, nes nuolatinis Kauno ir Vilniaus lenktyniavimas mums tiesiog pernelyg įprastas, įaugęs į kraują. Norisi lygintis, žiūrėti vienas į kitą, prasivardžiuoti. Bet tai tik viena galima miestų santykio dalis: o kiek daug kitų? Kuratoriai kiek atsitraukia nuo to sąmoningai pasirinkdami parodos koncepciją vienijančias idėjas, kuriose iš pažiūros nėra konkurencijos, o tik įvairiapusiškesnis (gal ir subtilesnis?) kalbėjimas apie miestus, apimantis kur kas daugiau sluoksnių nei tik įtampa ar opozicija.
Vienas iš esminių parodos tikslų – kurti kitokį miestų ir jų santykio matymo būdą, rasti naujus žodžius tiems santykiams apibūdinti. Paroda – atskiras kūrinys, kuriame kuratorių vidiniai išgyvenimai (jausenos, būsenos, nuostatos) tampa nauja materija, o erdvėje esantys darbai kalbasi tarpusavyje. Matyt, neatsitiktinai įvadinis tekstas parodą lydinčioje knygoje prasideda Balio Sruogos ištara iš žurnalo „Vairas“ (iškart po to, kai 1939 m. į Lietuvos geografinę, bet dar ne mintinę platumą pagaliau pateko išsvajotasis Vilnius): „Nagrinėjant Vilniaus ir Kauno visuomenių santykiavimą netikslu ir neteisinga būtų kalbėti apie vienos pranašumą prieš kitą. Netikslu ir niekam nenaudinga būtų norėti, kad viena visuomenė visiškai pasiduotų antrosios įtakai. Toks noras savaime turėtų atsiremti į prielaidą, kad vienoje pusėje yra tiktai kalnai ir saulė, o antroje – šešėliai ir raistai.“
Sruoga, o kuratoriai kartu su juo, nujaučia konkurencijos ir priešpriešos pavojingumą – tokiame santykyje vienas būtinai yra prastesnis už kitą, o beatodairiškas siekimas būti „geresniam“, juo tapimas, nors ir kelia malonų svaigulį, dažnai neveda į jokį santykį, o tik į pjedestalą, ant kurio jautiesi itin vienišas.
Beje, įdomu, kad vilnietiškoje parodos dalyje žvelgiant į tapybos darbus, kuriuose vaizduojami kalnai ir kalvos, kaunietiškas žvilgsnis iš kalvų į miestą yra jaukus, tarsi kaunietis jaustųsi kuo puikiausiai būdamas tarp savų kalnų. O štai vilnietis į aplinkinius kalnus žiūri tarsi tik stebėdamas juos iš tolo, būdamas apačioje, svajodamas apie kalno didybę. Kuratoriai sako, kad tai santykis su taip trokštama didybe, neužgydytu kompleksu, noru būti tokiam dideliam. Būti kalnu, o ne kalva. Tiesa, tai nėra vienintelė galima interpretacija – ji iškyla dėl to, kad kuratoriai pasirinko kalno metaforą kaip vieną pagrindinių visos parodos elementų, nuo pat pradžių kalbama apie kompleksus ir neišpildytas miestų galimybes, tam tikrą jų neužbaigtumą.
Kodėl tada „prastesniu“ laikomas Kaunas (antras miestas, laikinas miestas!) taip jaukiai tapybos darbuose jaučiasi savuose kalnuose? Galima būtų galvoti ir apie kitokią interpretaciją: vilniečiai nesijaučia savi šiame mieste. Juk dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilniuje tebuvo keli procentai lietuvių. Senieji, „tikrieji“ vilniečiai – lenkų ir žydų tautybės žmonės. Jie buvo susiję su šia vieta daugelį amžių, būrė čia bendruomenes, kūrė aplinką, įgyveno erdvę, kasdieniu buvimu vertė ją sava.
Nenuostabu, kad į pagrindinius miesto simbolius lietuvis žiūrės iš tolumos, tarsi tik stebėdamas, o ne būdamas juose, nepasinerdamas, nesijausdamas jų šeimininku – toks jis niekada iš tiesų nebuvo. Galiausiai juk ir šiuolaikinė sostinė kupina atvykėlių, kurie tik jaukinasi buvimą šiame mieste, o kartais – mieste apskritai. 1939 m. į Vilnių atvykusiam lietuviui nepavyko to padaryti, bet gal pavyks šiuolaikiniam? Matyt, tokį vienas kito savasties jaukinimą ir bando įtvirtinti Kauno miesto muziejaus ir MO muziejaus paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“.
