N. Oželytė prisipažino, kad pati ilgai bandė suprasti, kas yra gyvenimas, ką su juo daryti ir kaip būti. Apie tai ir „Atatrankos“ – kartais aštrios, skaudžios, jautrios, griežtos – kaip pats gyvenimas. Ką tik pasirodžiusią knygą N. Oželytė pristatė MO muziejaus terasoje, kur pasiklausyti jos jauni žmonės sakė atvykę iš įvairių šalies miestų. O dabar N. Oželytė su „Atatrankomis“ keliaus po Lietuvą. Artimiausias susitikimas – liepos 12 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, 13 d. – Tauragėje, 14 d. – Vasaros knygyne Nidoje, rašoma pranešime žiniasklaidai. Organizatoriai kviečia susitikti ir dalijasi N. Oželytės mintimis bei video įrašu iš knygos „Atatrankos“ pristatymo Vilniuje.

Ne iki galo gimusi

Visą gyvenimą man buvo įdomūs du klausimai – kas bus po mirties ir kas aš esu. Ilgą laiką, nesuvokiau, kur esu, tad norėjau parašyti knygą apie tai, ką supratau apie gyvenimą, kad tas, kas skaitys, nesijaustų taip, kaip aš jaučiausi visą laiką: ne iki galo gimusi, ne iki galo čia. Įsivaizduokite, kad esate tolimoje šalyje, praleidote ten mėnesį ir jau turite išvykti. Atsibundate ryte, o lėktuvas tik 17 valandą. Tarkim, esate Birmoje, Tailande ar Tibete – ten, kur taip lengvai neišeisite kavos kaip kokioje Italijoje. Taigi turite visą dieną. Ir ką daryti? Va, taip aš jaučiuosi gyvenime.

Atatrankos
Foto: Knygos viršelis

Ir tada pagalvojau: matai, kokia trenkta. Visi žmonės, kaip žmonės – gyvena, džiaugiasi, o tu, neva, čia trumpam. Niekas nepasako, ką atėjus čia daryti. Ateini į šį pasaulį ir turi žinoti realybę, tau neturi būti nuo vaikystės kalama, kad tavęs visur laukia laimė, kad turi būti sėkmingas. Man nuo vaikystės atrodė, kad visi protingi ir žino, ką su gyvenimu daryti, žino, kam gimdo vaikus ir kas bus po mirties. Tik aš viena durna, maža, ryža ir nežinau. Dabar atsikračiau to komplekso. Supratau, kad gimiau ne iki galo. Man visai nebaisu, esu dėl to labai laiminga, nes supratau, kad žmogus nėra tik mėsos gabalas. Bioskafandras yra bioskafandras, maniškis jau pasenęs, bet viduje viskas man gerai.

Gimei ne tam, kad parašytum simfoniją

Taip ir nesugebėjau suaugti. Būti suaugusiu reiškia gyventi autopilotu, gyventi kaip visi. Kartą mamos, kurią labai mylėjau, paklausiau: mama, kam tu mane pagimdei. Iš tiesų klausimo potekstėje slypėjo daugybė mane dominančių dalykų: kas yra mirtis, kokia gyvenimo prasmė, tai, kad gyvenimas man atrodo beprasmis. Bet būdama paauglė negalėjau to kitaip suformuluoti ir galvojau, kad suaugę žmonės visa tai supranta, dabar jau man paaiškins ir ta baimė nuo širdies nukris. Dabar rekomenduoju jaunimui nueiti ir paklausti tėvų to paties. Jie atsakys tą patį, ką tada atsakė mano mama: vaikeli, kam tu klausi tokių nesąmonių, visi gimdo ir aš pagimdžiau, ar aš tavęs nemyliu. Ir apsiverkė. Bet gimdydamas tu juk turi suprasti, kokią galimybę duodi žmogui.

Labiausiai man rūpi tie, kurie kankinasi, kam jie čia, ką daryti su tuo gyvenimu. Gal jiems kaip ir man nuo vaikystės kartojo, kad šito negalima sužinoti ir nėra ko galvoti apie prasmes. Taip, į tualetą eini turėdamas prasmę, o gimei čia, va, šiaip sau, tam, kad sukeltum karą, arba parašytum simfoniją. Nesąmonė. Viskas virsta dulkėmis. Ką supratau per savo gyvenimą, kad vieni be kitų esame niekas. Esame skruzdėlynas ir tik visuotinis sutarimas ir taisyklių laikymasis leidžia mums gyventi taip, kaip gyvenam. Mus reikalingais arba genijais padaro santykis su kitais. Šiandien aš einu ten, kur matau, kad esu reikalinga. Aplink mane daug jaunų žmonių, su kuriais susitinkame, daug bendraujame.

Ukrainos kraujo auka

Visada gyvenime yra du išmatavimai. Vienas – fiziologinis, paprastas, materialus, kurio sprendimo būdai irgi paprasti, formalūs ir fiziologiniai. Ukrainoje dabar yra žmonės, kurie neteko artimųjų, aukos ir yra žudikai su pavardėmis, su laipsniais, su adresais. Ir tada veiksmas lygus atoveiksmiui. Bet kitas dalykas – simbolinės prasmės. Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, gelbėja pasaulį nuo siaubo, kuriame šis nugrimzdo. Vakarai – tarsi tas po pušele gulintis apsirijęs kiškis, kurį suryja atėjusi lapė. Žmogus turi motyvaciją gyventi, kai ko nors siekia. Jei esi labai alkanas, žinai, kad kitaip mirsi, ir savisaugos instinktas tave varo ieškoti maisto. Gyveni sočiuose Vakaruose ir tau nusispjauti, už ką balsuoji, nes vienintelis motyvas būti – kokį dar malonumą prisigalvoti.

Ir, va, Putinas padarė viską atvira, kaukės nukrito. Rinkitės. Ir Vakarai rinkosi, mėnesį sėdėjo, svarstė. Ukraina skęsta, juos ryja piranijos, o ant krantelio stovi ponai ir sako, jūs nepasirašėte su mumis sutarties, oi, kaip gaila, kad jūsų vaikus ryja, kokia nelaimė, mes civilizuotas pasaulis, mums kiekviena gyvybė brangi, kiekviena nuomonė svarbi, mes už žmogiškumą, demokratiją, bet banditas mus nusipirko. Kas galėjo tokią masę pasaulio žmonių ištraukti iš tokios šikduobės? Tai, ką dabar daro Ukraina. Tai yra Pilėnai, tai yra Sausio 13-oji, tai yra kraujo auka.

Apleisti žmonės – apleistose žemėse

Pirmą kartą, kai prieš 15 metų važiavau į JAV, buvau juodai nusistačiusi prieš šią šalį. Pati nesupratau, kodėl. Tik po to supratau. Nuo vaikystės tik ir girdėjau, kad pas amerikonus visi ubagai, amerikono sintetinė šypsena, amerikonas dėl dolerio pasikartų. Ten nuvažiavus tiek kartų gavau galvon su visom tom savo nuostatom. Niekas negimsta jau žinodamas ir norėdamas. Kaip tave užzombina, tas tu ir esi. Prisiminkite, ką rusai darė su mumis. Kai susitinku su jauna auditorija, moksleiviais, kiekvieną kartą klausiu, ar salėje yra žmonių, kurių seneliai ilgisi sovietų valdžios. Patikėkit, visada atsiranda.

Kada apleistose žemėse užauga nemylėtų žmonių masės, taip ir būna, kaip šiandieninėje Rusijoje. Maskva ir Peterburgas viena, o tos didžiulės žemės – apleisti, degradavę žmonės, kurie gyvi nekokybišku alkoholiu, kurie nežino nieko žmoniškesnio gyvenime. Tokiems žmonėms labai lengva įteigti, kad visi aplink priešai. Taip buvo visada. Pamenu, kai filmavausi jaunystėje, nuvažiuoji į Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos kaimą ir pas bobutes nusiperki kiaušinių, lašinių, duonos – pavalgai, o Rusijoje babuškos prasigėrusios, sugriuvę. Jokių taisyklių, jokių sutarimų, vienas avinas ir visi bėga iš paskos. Tai masė, kuri nesupranta nei savęs, nei socialinių santykių. Bet jeigu nesugebėsime žiūrėti į juos kaip į dar didesnes aukas už tuos, kuriuos žudo, vadinasi, mes esame šiek tiek jie. Suprasti – nereiškia pateisinti.

Manęs nedomina praeitis

Vienintelė data, kurią žinau, kada vyko Žalgirio mūšis. O jeigu mane būtų mokę, kad jis vyko 1211 metais? Ir kas iš to? Juk reikia suprasti priežasčių pasekmių ryšį, jeigu tauta arba vadovas pasielgė taip, tai gavo į snukį, taip arba taip. Man įdomu, kas bus, ar mes išsikrapštysime iš to akligatvio, kuriame esame šiandien, kai nežinome, kas esame, nežinome, kam gimdome vaikus, nežinome, kam gyvename. Kada neleidžiame fiziologijai vizginti mumis, o naudojamės savo kūnu, savo jausmais, kada mokomės įtemptai žiūrėti į save iš šalies, pradedame vadovauti sau, tada gauname rezultatą. Man atrodo, kad gyvenimas duotas tam, kad išeitum labiau valdantis save, negu atėjai.

Visas N. Oželytės knygos „Atatrankos“ įrašas čia.