Gyvi atminties fragmentai
Būtent per tą prizmę, anot I. Sutkaitytės, galima atpažinti jau pasikeitusias, ar vis dar istorinės atminties fragmentus išlaikiusias erdves. „Analizavau, aiškinausi, kokią įtaką tai turėjo. Visą Rusijos valdymo laikotarpį Lietuva kentėjo nuo kultūrinės, ekonominės priespaudos, komunistinė valstybė izoliavo savo gyventojus nuo išorės įtakos, tačiau visas komunistinis modelis, sakyčiau, buvo pasmerktas neveikti, nes komunistai norėjo sukurti utopiją, kurią turėjo padėti formuoti menas, bet realybėje viskas buvo grįsta represijomis, teroru, bauginimais, apgavystėmis, kritika“, – sakė fotografė.
Menininkė pastebėjo, kad būtent toje komunistinėje valstybėje gyventojų santykis kasdienybėje buvo kitoks, nei yra dabar. „Visų pirma, žmonės buvo sukaustyti, negalėjo reikšti savo nuomonės, nes buvo tik viena tiesa, kuria visi turėjo gyventi. Visi filosofiniai, ideologiniai komunistų primetami modeliai (juos pamačiau per daugiabučius, urbanizuotą miesto aplinką), jie yra iki šiol išlikę, tai tiesiog gyvi atminties fragmentai. Sovietmečio tipinio namo planinę struktūrą lėmė ne natūralus gyvenimo būdas ar žmonių poreikiai, o išoriniai veiksniai – valstybės politika, komunistine ideologija grįsti statybos reglamentai“, – aiškino ji.
Tipiškas sovietmečio namas, pastebėjo I. Sutkaitytė, suplanuotas kaip ekonominės klasės pastatas, su erdvę taupančiais kambariais, mažomis virtuvėlėmis... „Visa programos struktūra išlieka konservatyvi visuose stilistinės raidos etapuose, per visą laikotarpį vystosi lėtai. Per visą laikmetį tie daugiabučiai išliko gana panašūs, stiliai buvo peržiūrėti tik kokius tris kartus, jie visą laiką išliko panašūs, juos galime matyti iki šių dienų“, – pasakojo kūrėja, visa tai pabandžiusi perteikti savo fotografijose.
Pačiai fotografei taip pat yra tekę gyventi tokio tipo daugiabutyje. „Na, jis galbūt nebuvo toks senas, dabar neprisimenu jo statybos metų, bet tikrai buvo tipinis daugiabutis, ten praleidau vaikystę – iki dvylikos metų“, – sakė ji.
Kad ir kokiame šalies mieste lankytumeisi, visi sovietinių daugiabučių kiemai, visos erdvės yra labai panašios. Su šiuo pastebėjimu sutiko ir I. Sutkaitytė, sakydama, kad einant tokiuose rajonuose netgi galima pasiklysti.
Teko nemažai paeksperimentuoti
I. Sutkaitytės fotografijose į sovietinius daugiabučius pažvelgta meniniu žvilgsniu. Paklausta, kaip savo darbuose pavyko išgauti neįprastus efektus, I. Sutkaitytė atviravo panaudojusi gan primityvų fotografijos metodą – vadinamąją pinhole kamerą.
„Paprasta dėžutė, kurioje padaryta skylutė, dedamas fotopopierius, išlaikomas tam tikras ekspozicijos laikas, tada popierius išryškinamas – pasidaro fotografija. Tačiau vienas įdomus dalykas, kurį pridėjau – į tą dėžutę įpyliau vandens (maždaug trečdalį). Kai šviesa eina per vandenį, ji kažkiek laužiasi ir vaizdas kažkiek išsikreipia, todėl nuotraukose galima matyti tarsi perskyrimą – jis vienur tiesesnis, kitur – lenktesnis. Nuotraukos viršutinėje dalyje – vanduo, kadangi kai fotografuojama, jinai apsiverčia. Tas vanduo „išlaužia“ pačią fotografiją – <...> lyg sulygintų praeitį, kuri laužiasi tam tikru kampu – ideologija dabar nebėra tokia pati. Ši linija lyg atskiria, lyg praeitį su dabartimi sudeda – ir toks požiūris lydi kiekvieną nuotrauką“, – naudojamą technologiją ir kūrybinį sumanymą aiškino I. Sutkaitytė.
Pažinti meninę kūrybą skatino dėstytojai
I. Sutkaitytė pasakojo fotografijos menu susidomėjusi dar besimokydama vyresnėse klasėse. „Mano giminėje nėra daug fotografuojančių – šiek tiek senelis tuo užsiimdavo, bet didelio pavyzdžio kaip ir neturėjau. Kažkas buvo manyje, ta kūrybinė gyslelė... Fotografija sudomino vėlesnėse klasėse, kai teko rinktis, ką norėčiau studijuoti, kokį kelią pasirinkti. Supratau, kad mane traukia fotografija, todėl sugalvojau įstoti į Kauno kolegiją.“
Nors norėjo studijuoti Vilniuje, tačiau po to, kai sudalyvavo Atvirų durų dienose, kur buvo pristatomos fotografijos studijos Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete, pakeitė savo planus.
„Iškart matėsi, kad fotografija nėra tik techniniai dalykai, o pati kūryba. Studijų metu pažinti kūrybą, meniškumą skatino dėstytojai, matyt, čia ir susiformavo toks požiūris, tai, ką dabar sugebėjau pasiekti su menine fotografija“, – kalbėjo pašnekovė.
Suorganizuoti savo darbų parodą, pasak I. Sutkaitytės, buvo gana didelis iššūkis. „Nes tai pirmoji mano tokia rimta paroda, didelis atspirties taškas tolimesniems darbams. Atrodo, lyg pasimatavau fotografo-menininko batus, manau, kad ateityje turėtų būti lengviau, labiau suprantama, ką ir kaip darysiu“, – svarstė ji.
Paklausta, ar jau yra atradusi savo braižą, fotografė sakė, kad ieškojimai ir savas stilius visada yra, nes mes visi esame individualūs: „Braižas visada kažkiek matosi, bet, manau, jis visada ir kinta dėl visokiausių aplinkybių, manau, kažkiek išliks, bet tuo pačiu kis – to ir norėčiau, nes ieškojimai priveda prie naujų idėjų, naujų vizualų kūrimo.“
I. Sutkaitytės paroda „Sovietmečio filosofijos įtaka šiandieninio žmogaus gyvenime“ Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) vyks iki liepos 30 d.
