Atsakymą žino Prancūzijoje gimęs ir Senegale augęs rašytojas, akademikas Davidas Diopas. Jo knyga „Naktį visų kraujas juodas“, iš prancūzų kalbos išversta Akvilės Melkūnaitės ir išleista leidyklos „Baltos lankos“, ne tik laimėjo šią premiją, bet ir buvo nominuota daugybei kitų prestižinių premijų, įskaitant Gouncourtʼų, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Nedidelės apimties knygoje pasakojama apie senegalietį Alfą Ndiajė, kariaujantį su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus jis kas rytą paklusniai kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas perrėžia jam pilvą. Mademba Djopas maldauja už brolį artimesnį draugą užbaigti jo gyvenimą, tačiau Alfa Ndiajė nedrįsta. Neužbaigia baisių draugo kančių.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą, siekdamas atkeršyti už draugo žūtį, išpirkti nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

Viskas prasidėjo nuo laiškų

Kaip pasakoja pats autorius, ši knyga – tai būdas priminti ir apmąstyti karo patirtis tų, kurie, nors, oficialios istorijos požiūriu, jame ir dalyvavo, nenusipelnė, kad jų istorijos būtų papasakotos. Šiuo atveju tai daugiau kaip 100 000 karių iš Senegalo, Malio, Nigerio, Burkina Faso, kovojusių Prancūzijos pusėje, tačiau karo mėsmalėje taip ir neturėjusių savo balso.

„Pamenu, kaip prieš 24 metus man į rankas pateko prancūzų karių laiškai iš Pirmojo pasaulinio karo fronto. Tie laiškai mane be galo sujaudino – ypač kai supratau, kad kai kurie adresatą pasiekdavo tik autoriui jau mirus. Jau tada žinojau, kad tarp tų karių buvo ir afrikiečių iš tuometinių Prancūzijos kolonijų Vakarų Afrikoje. Pats augau Senegale ir pamenu, kad šiems žmonėms buvo mokama ir papildoma pensija, maždaug 5 eurai per mėnesį“, – pasakoja D. Diopas.

Paklaustas, ar tarp laiškų anuomet pavyko rasti ir afrikiečių karo metais rašytų tekstų, autorius sako, kad tokių – vos keletas.

„Yra keli laiškai, bet visi nuasmeninti, administracinio, biurokratinio pobūdžio. Siekiant palaikyti karių moralę laiškai, žinoma, buvo cenzūruojami. Be to, negalime atmesti ir savicenzūros galimybės. Visa tai matant, būtent troškimas turėti asmenišką šių Afrikos šaulių iš Europos karo tranšėjų liudijimą ir pastūmėjo mane sukurti romaną. Tiesiog siekiau pabandyti įgarsinti patirtis žmonių, ilgai buvusių nutildytų“, – sako romano autorius.

„Juodieji laukiniai“

D. Diopas sako nesiekęs parašyti istorinio pasakojimo griežtąja prasme. Todėl romane neakcentuoja konkrečių vietų, datų, batalionų ar kitų mūšių detalių. Atsispiria nuo faktų. Pavyzdžiui, tikrai žinoma, kad, atsidūrę tarp prancūzų ir vokiečių propagandos girnapusių, Pirmojo pasaulinio karo kovose dalyvaujantys afrikiečiai iš esmės buvo vaizduojami kaip kraujo ištroškę laukiniai. O vėliau, siekiant išlaikyti europiečių kaip pranašesnių ir galingesnių laimėtojų žvilgsnį „iš viršaus“, afrikiečių kovotojus imta vaizduoti ir kaip infantilius naivuolius.

„Nepersistengiau ieškodamas konkrečių detalių, nes norėjau atskleisti, kad šis veikėjas – kaip, beje, ir daugybė karių – iš tiesų dažnai ir nežino, kur konkrečiai fronte yra. Labiausiai norėjau perteikti tą visiškai gryną emociją. Tarkime, Prancūzijos kariuomenėje vyravo gaji nuostata, kad senegaliečių šauliai geba ypatingai įbauginti vokiečius, sukelti jiems tarsi antgamtišką, paralyžiuojančią baimę. Todėl jiems vieninteliams įduotos mačetės tapo kone jų uniformos dalimi. Dabar turbūt suprantame, kad tai to paties karo žaidimo ir propagandos dalis, mėginimas įbauginti priešininką parodant: štai, pasižiūrėkite, mūsų gretose yra „laukinis“ juodasis karys“, – pasakoja autorius.

Romano kalba ir stilius taip pat nusipelnė daugybės liaupsių. Knyga parašyta prancūzų kalba, sąmonės srauto principu, tačiau pats kalbos ir pasakojimo ritmas išduoda, kad pasakotojas iš tiesų mąsto volofų (nacionaline Senegalo) kalba. Taip autorius tarsi įgarsina tą jauną vyrą, kaip ir daugybė kitų afrikiečių karių, daugybę metų neturėjusį galimybių būti išgirstą. Vidinio monologo sudėtingumas atskleidžia ir paradoksą – didžiulį skirtumą tarp ypač turtingo Alfo Ndiajės pasaulio matymo ir pajutimo bei visiškai primityvios ir skurdžios prancūzų kalbos, kurios karo metais specialiai buvo mokomi afrikiečiai, verčiami ja kalbėti.

Universalus karo siaubas ir beprasmybė

Autorius sako puikiai suprantantis, kad „užkabino“ seną, bet labai universalią ir vis dar jautrią temą.
„Daugybė žmonių tylėjo apie tai, ką patyrė konfliktuose ir karuose. Apie tai, ką matė, jautė ir išgyveno. Atsitverdami tyla, saugojo save ir savo šeimas nuo siaubo, bandė užmiršti. O aš norėjau tą tylą pripildyti balso – išoriškai negirdimo, vidinio balso. Kūrinys tikrai turėjo poveikį: pats žinau daugybę atvejų, kai skaitytojai, atsigręžę į savo praeitį, į kreipėsi į archyvus ir kitas įstaigas, nešė Pirmojo pasaulinio karo laikų laiškus ar prosenelių nuotraukas iš fronto, kuriose šie užfiksuoti kartu su afrikiečiais. Ir vienas iš dažniausiai girdimų nuogąstavimų skambėjo taip: „Kodėl nepasidomėjau anksčiau, kodėl nepaklausiau jų pačių apie šią istorijos atkarpą“, – pasakoja D. Diopas.

Romanas atskleidžia ir plėtoja visiškai universalią karo siaubo, žiaurumo ir neišvengiamos traumos temą.

„Tai pats karas yra beprasmis ir žiaurus, ne kariai. Taip, pagrindinį veikėją galima vadinti monstru, bet tuo pat metu jis toks žmogiškas, kad galime su juo tapatintis, dėl jo jaudintis. Turbūt šis baisus dvilypumas, vidinis prieštaringumas neatsiejamas nuo pačios žmogaus egzistencijos“, – svarsto autorius.