V. Tarasovas pasakojo turintis daug muzikinių planų. „Netrukus važiuoju į Marselį, kur vyks dokumentinio kino festivalis, viename ten rodomų filmų skambės mano muzika. Liepos 22 d. grįžtu namo, į Vilnių, o 24 d. turiu koncertą Šv. Kazimiero bažnyčioje su vargonininke Renata Marcinkute; Rugpjūčio 7 d. laukia muzikos festivalis „Beatričės vasaros“. Koncerte „Barokiniai gobelenai“ Zyplių dvare pasirodysime kartu su pianistu Viktoru Paukšteliu. Programoje – J. S. Bacho, D. Scarlatti, J. P. Rameau kūriniai, kuriuos apjungs šiuolaikinė improvizacija. <...> Eina ir eina, ir ačiū Dievui“, – apie darbotvarkėje vienas kitą vejančius įvykius kalbėjo V. Tarasovas.

Muzika skamba „čia ir dabar“

Jėgos šaltinių, anot muzikos legendos, toli ieškoti nereikia. „Man patinka groti, darau tai, ką myliu. Nedarau to kiekvieną dieną, koncertai kasdien nevyksta – jaučiu balansą, kada galiu groti, galvoti, daryti instaliacijas. Gyvenu, kol judu – viskas tvarkoj. Muziką groti malonumas“, – patikino pašnekovas.

Viename savo interviu V. Tarasovas yra sakęs, kad menininkui svarbiausia surasti save. Šiandien kūrėjas patikslino savo mintį, anot jo, tikra laimė – surasti savo kalbą: „Kad taptumei muzikantu, oho, kiek reikia metų! Muzika toks dalykas – jeigu neturi technikos, neišmanai muzikinio pagrindo – nieko nepadarysi... Kaip juokaujame – pirmuosius trisdešimt metų mes išmokstame kaip groti, o kitus trisdešimt – mes grojame.“

Tikra tiesa, juk muzikoje kiekviena gaida turi būti atlikta preciziškai. Ne taip, kaip kituose menuose – padarai klaidą, ir niekas jos nepastebi. Su šia mintimi V. Tarasovas sutiko, muzika, pasak pašnekovo, tikrai skiriasi nuo kitų menų. „Muzika skamba „čia ir dabar“, išeini į sceną – kaip be rūbų. Muzika – atsakingas dalykas: ja reikia gyventi, būti jos dalimi. Jeigu muzikantas tai gali – čia svarbiausia – jis pats skamba“, – sakė V. Tarasovas.

Vladimiras Tarasovas
Foto: Organizatorių archyvas


Tačiau realiame gyvenime iš klaidų mokomasi, o kaip muzikiniame pasaulyje, galbūt iš jų kas nors gimsta? „Pas profesionalus – klaidų nėra. Na, jeigu padarei klaidą (būna, bet retai), reikia iškart ją atstatyti į muzikinę formą. Reikia „išnaudoti“ savo klaidas“, – aiškino V. Tarasovas.

Išeitų, kad muzikai negali atsipalaiduoti, juos yra sukausčiusi nuolatinė įtampa. Visgi, anot pašnekovo, yra priešingai: „Kai muzikantas groja – jam malonumas. Mums malonumas groti, o klausytojui – klausyti. Tekanti bendra energija tarp atlikėjų ir klausytojų pakimba ore. Kaip toje dainos eilutėje: smoking, drinking, never thinking of tomorrow... Muzika gimsta klausytojo galvoje – muzikantas groja, siūlo garsus, o muzika gimsta pas tą žmogų, kuris klausosi. Tai jau įrodyta! Fantastika, kai tu gali pasiūlyti pasiklausyti garso...“

Kiekvienas, anot V. Tarasovo, turi skirtingą išsilavinimą, kitaip suvokia ir muziką. „Muzikoje nėra literatūrinio aprašymo, kad turi būti taip ar anaip – jokios sienos nėra – kaip girdit, taip“, – sakė jis.

Kiekvienas žmogus – instrumentas

V. Tarasovo kūrybinė veikla plati: videomenininkas, instaliacijų autorius, džiazo muzikantas, perkusininkas, režisierius–statytojas, pasaulinio garso eksperimentininkas... „Esu būgnininkas! Toks pasakymas visada padeda, kai noriu išsisukti nuo koncerto – ko iš manęs norite, juk aš būgnininkas... labai patogu“, – juokavo maestro.

Sakoma, kad muzika gydo. Tuo nė kiek neabejoja ir V. Tarasovas. „Absoliuti tiesa, daugelis filosofų apie tai rašė, tas pats Ciceronas... Kiekvienas žmogus – instrumentas. Kartais pajaučiame arba pagalvojame, štai, jis turi kažkokią gerą aurą, charizmą – ne, jis paprasčiausiai skamba“, – kalbėjo pašnekovas.

V. Tarasovą, ko gero, būtų galima įvardinti kaip vieną pirmųjų muzikų pasaulyje, pradėjusių kurti garso instaliacijas. „Mano instaliacijos yra susijusios su garsu, jas kūriau kaip muzikantas, būgnininkas. Instaliacija „Kalėdų vainikas“ buvo sukurta tuomet, kai perėjome į XXI a. Bažnyčioje pastačiau žvakę, kaip norvegų dailininko Edvardo Munko paveiksle – atrodo, garso nėra, bet garsas yra stiprus. Kai vaikštau galerinėje ar muziejinėje erdvėje man padeda tai, kad aš esu muzikantas, o kai iš ten grįžtu į sceną – irgi padeda, turiu kitą požiūrį, jį vizualizuoju. Viačeslavo Ganelino (legendinio GTČ džiazo trio sudarė: V. Ganelinas, V. Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas – aut. past.) svajonė buvo padaryti taip, kad garsas turėtų spalvą – taip ir yra“, – pasakojo V. Tarasovas.

Pastebėjus, kad jo sukurta garso instaliacija „Vandens muzika“ nustebina tarsi būties stebuklas, V. Tarasovas sakė, kad šis kūrinys patinkąs ir jam pačiam. „ Ši instaliacija gimė mano sodyboje, kur tuo metu lijo. Mano nuomone, kiekvienas garsas yra muzika, jeigu jis organizuotas profesionalų – turi formą. Vandens muzika tarsi simfonija, turi jai būdingas tradicijas – solistus, bosinę liniją... Kaip meditacija. Ačiū mano draugams, kad įtraukė į tą vizualinį meną, tai žaidimas, malonumas“, – bičiuliams dėkojo pašnekovas.

V. Tarasovo kurtų vaizdo instaliacijų galima išvysti / paklausyti ČIA.

Kalbai pasisukus apie karą Ukrainoje, V. Tarasovas atviravo esąs priblokštas: „Katastrofa, banditai užpuolė Ukrainą... Šitoje pusėje turime neužmiršti, kad privalome padėti viskuo, kuo tik galime. Tik per lėtai tai darome... Iš vienos pusės duodame, iš kitos – pirkdami naftą – finansuojame tą karą. Košmaras, tačiau turi būti kažkokia išeitis...“

V. Tarasovas atviravo, kad prasidėjus karui Ukrainoje, jis galintis groti, bet klausyti muzikos – nebe. „Prieš vasario 24-ąją muzika nuolat grojo – džiazas, klasika, rokas... O dabar negaliu klausytis jokios muzikos, bet per savo energiją, per garsą galiu kalbėti“, – apie muzikinės raiškos poreikį kalbėjo būgnininkas.

Tikima, kad per gimtadienius reikia įvardinti savo svajones, esą garsiai jas išsakius – viskas pildosi. Tad kas gi užaugintų sparnus? „Ačiū Dievui, yra sveikatos, yra koncertai, galiu groti. Dabar viskas taip pat, kaip tada, kai man buvo devyniolika. Tiesiai šviesiai sakau – jokio skirtumo nėra! Bet visai nenoriu švęsti, gyvenimas yra, eina – viskas tvarkoj. Nesu jubiliejų fanatikas. Geras draugas, šviesaus atminimo rašytojas Andrejus Bitovas yra pasakęs: kol šokinėjam, tol. Turime tai daryti su meile ir malonumu. Kiekvieną rytą – labai ačiū, varom toliau!“, – baigdamas pokalbį sakė V. Tarasovas.

V. Tarasovas – pasaulinio garso būgnininkas, išradingas perkusininkas, kompozitorius bei vizualiojo meno kūrėjas. Jis valdo daugybę muzikos stilių, tačiau pagrindiniai jo interesai – laisvasis džiazas ir improvizacinė muzika. Meistriško perkusininko paliesti instrumentai suskamba kaip orkestras, jis priverčia skambėti ir netikėtus objektus. Drauge su GTČ trio V. Tarasovas klojo pamatus Lietuvos džiazo mokyklai, muzikavo su pasaulio improvizacinės muzikos žymūnais, vienas pirmųjų Europoje pradėjo groti solines mušamųjų instrumentų programas. Jis – menininkas konceptualistas, aktyviai dalyvaujantis plataus diapazono kūrybiniame gyvenime: komponuoja teatrui ir kinui, kuria vizualiojo meno bei tarpžanrinius projektus, rengia performansus, instaliacijas, bendradarbiauja su įvairių meno šakų kūrėjais – literatais, dailininkais, šokio ir plastikos meistrais.

Kartu su V. Ganelinu ir V. Čekasinu 2017 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už Lietuvos džiazo mokyklos sukūrimą.