– Papasakokite šiek tiek apie savo praeitį. Kur užaugote, kodėl ir kaip susidomėjote menu? Skaičiau, kad lankėte meno mokyklą ir ketinote tapti galeriste, tad kaip atsitiko, kad tapote menininke?
– Iš tiesų, ketinau kada nors vadovauti meno įstaigai. Man atrodė, kad norint apginti meną pirmiausia reikia suprasti, ką reiškia tapti menininku. Johanesburge, iš kur aš kilusi, nesvarbu, nori tapti menotyrininke ar menininke, meno mokyklos programa vis tiek ta pati.
Dėl tam tikrų aplinkybių antro kurso pabaigoje, palikusi šeimą ir draugus, išvykau į Paryžių. Norėjau būti mieste, kuriame, mano manymu, į meną buvo žiūrima rimčiau.
Nebuvo lengva – kad galėčiau ten gyventi, tekdavo po paskaitų, savaitgaliais ir per atostogas dirbti papildomus darbus. Paskutiniais studijų Paryžiaus meno mokykloje metais patyriau nušvitimą ir supratau, kad ilgėsiuosi kūrybos, todėl baigusi studijas užsirašiau į savivaldybės rengiamus meno kursus, kad galėčiau specializuotis skulptūros srityje ir laikytis tam tikro kūrybos tvarkaraščio, o pirmais metais po studijų dirbau dar daugiau nei anksčiau. Tai buvo 2012-ieji.
– Atrodo, kad vienas pagrindinių jūsų praktikos motyvų yra transformacija. Ne tik kūriniuose esantys objektai nuolat transformuojasi, bet ir pačios instaliacijos yra aktyvūs transformuojantys veiksniai, keičiantys vadinamojo balto kubo aplinką, o kartu ir žiūrovo realybės suvokimą. Kurdama tokias siurrealistines atmosferas paveikiate įvairius žiūrovų pojūčius, pasitelkiate garsus ir kvapus, pavyzdžiui, kaip neseniai surengtoje parodoje „The Daydream“ (2021) Louis Vuittono fonde. Kaip, jūsų įsivaizdavimu, jūsų kūriniai patiriami? Kokius tikslus sau keliate kurdama šias aplinkas?
– Stengiuosi skatinti patirtis, kurios neapsiriboja vizualiniais dalykais. Man įdomesnis ne užbaigtas meno kūrinys, o jo tęstinumo procesas, kurį nulemia pačios medžiagos. Instaliacijoje „Lilith“ nedideliame kambarėlyje yra apie 700 kg druskos.
Pro langus didžiąją dienos dalį patenka tiesioginiai saulės spinduliai. Turint omenyje, kad artėja vasara, o dėl klimato katastrofos visa planeta kaista, kokį tiesioginį poveikį druska ir karštis turės į patalpą užėjusiems kūnams? Patalpoje išdėstytos kelios talpos su spalvotu sūriu vandeniu. Galbūt spalvotas skystis keičiantis jo būviui išsiskaidys į kelis skirtingus atspalvius, o gal ir ne. Jis taip pat turėtų pradėti reaguoti su augmenija ir apskritai bet kuo, kas gali atsitiktinai į jį patekti (vorais, dulkėmis), padėti jiems kristalizuotis ir galiausiai virsti fosilijomis.
Į baseinėlius panirusiuose vijokliniuose augaluose turėtų vykti kapiliarinis judėjimas, o galbūt, juose prisikaupus skysčio, ties paviršiais, kurie liečiasi su smulkiais druskos kristalais, ims formuotis į koralus panašūs dariniai.
Galimybės įvairios, tačiau kad ir kas nutiktų, visa tai atrodys kaip atskiri įvykiai, kuruos tikriausiai pastebėtume, tik jei nuolat dokumentuotume visą procesą arba palygintume jo pradžią ir pabaigą. Iš žiūrovo pozicijos galima pastebėti, jog iš dalies visa tai yra fikcija, tačiau vyksta ir kažkas labai tikro, turinčio tvirtą pagrindą dabartyje.
– Jūsų darbuose atsiduria paukščių kaulai, krištolinis rutulys, varinės monetos, neapdorotas bičių vaškas, ekologiškos žolelės, natūrali augmenija, švęstas vanduo iš Lurdo, gyvūno žandikaulis, sėjomainos augalai, kaitrinė lemputė, sintetiniai plaukai, valgomos gėlės, neonas, net susikristalizavusio banginio skeleto kopija. Iš kur atsiranda šie keisti objektai ir medžiagos, kokios jų istorijos, kaip juos įsigyjate ir ką jie sako?
– Kūriniams parinktos erdvės įkvepia istorijas, pagal kurias renkuosi medžiagas. Ypač mėgstu elementus, kurie gali ardyti, tirpinti ar akumuliuoti medžiagą, pavyzdžiui, kristalizuotis, bet galiausiai sutrupėti, kitaip tariant, iš skysčio virsti kietąja medžiaga, o galiausiai dulkėmis. Tiesiog atrodo logiška pasitelkti jautrią medžiagą kalbant apie sampratas, susijusias su mirtimi, atgimimu ir energijos perdavimu, o medžiagų kismas man atrodo labai išlaisvinantis.
– Viena vyraujančių medžiagų jūsų kūriniuose yra druska. Jūsų darbuose galima pamatyti į koralus panašių druskos kristalų, išaugančių iš nudėvėtų objektų, ištisus plotus nuklojančių sniego ar pudros pavidalo druskos miltelių, įrėminančių žmogaus sukurtus objektus, taip pat spalvingų baseinėlių, apaugusių stora druskos pluta. Ši substancija neretai siejama su erozija, tačiau jūsų darbuose ji dažnai yra rišamoji medžiaga, jungianti skirtingus kūrinio elementus į vientisą darinį. Ji metaforiškai apvalo kūrinius, sukurdama sterilumo įspūdį. Tuo pačiu metu ji atneša ir mirties dvelksmą – galbūt dėl to jos apsupta augmenija atrodo tokia stulbinamai gyva. Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie druską savo instaliacijose: kaip ji atsirado jūsų kūriniuose, kokius vaidmenis ji atlieka ir kaip ją galima interpretuoti?
– 2011 m. dalyvavau rezidencijos programoje Bandžūno stotyje, Kamerūne. Čia man susiformavo tam tikros pirmykštės sąsajos: druskos niekada nebuvo ant stalo, bet čia pat už sienų, džiunglėse, pūpsojo ištisos jos krūvos, kaip ir bičių vaško, vištų plunksnų ir t. t.
Pirmą kartą ne iš knygų ir ne per savo pačios magijos praktiką galėjau stebėti, kaip kita kultūra praktikuoja ritualus ir pagerbia savo protėvius. Galėjau visiškai su tuo tapatintis: tai, ką mačiau, sukėlė gilų atgarsį. Įvairūs įvykiai, kuriuos patyriau Kamerūne, pavyzdžiui, gyvūnų aukojimas, dalyvavimas tradicinėse laidotuvėse, lankymasis pas burtininkus ir įvairių ritualinių apeigų stebėjimas, sutvirtino ir praturtino mano tikėjimo sistemą daugeliui metų į priekį. Įkvėpimas naudoti druską savo meno praktikoje ateina iš vaikystės, nes jau tada eksperimentuodavau su magija. Daugelyje dvasinių ir religinių praktikų pirmas gestas yra susijęs su druska.
Wicca religijoje ji siejama su rato uždarymu ir blogos energijos išvarymu. Katalikų bažnyčioje tai įgauna švęsto vandens ir kryžiaus ženklo pavidalą. O Kamerūne sugrįžau prie minties, kad druska yra vartai tarp fizinės ir astralinės plotmės bei pakaitalas tam, kas egzistuoja, tačiau yra nepaaiškinama. Kai savo darbuose naudoju druską, kartais tai tėra sauja vietinės komercinės druskos, kartais – druska iš šventos vietos, taip pat yra buvę atvejų, kai panaudojau net 6 tonas druskos. Bet dažniausiai savo praktikoje druską naudoju sūraus vandens pavidalu. Sūrus vanduo, be abejo, siejamas su gydomąja galia – amnioniniame skystyje, kuriame augome, yra 0,9 % druskos – tiek pat, kiek mūsų kūno skysčiuose turi būti visą gyvenimą, kad tinkamai funkcionuotume.
Druska būtina gyvybei, o vanduo dažnai simbolizuoja dvasią. Man patinka šių dviejų medžiagų derinio simbolika ir jų priklausymas nuo konteksto, jų savybė kisti ir egzistuoti dabarties akimirkoje. Kadangi druska tirpsta vandenyje, bet vėliau gali iš naujo kristalizuotis, ji simbolizuoja ir kūną, ir jo atgimimą, prisikėlimą, nemirtingumą. Ji simbolizuoja alcheminį procesą, kai dalykai suskaidomi į atskirus elementus, išgryninami ir vėl sujungiami į visumą. Tačiau net ir gryna druska nėra neutrali – ji higroskopiška, kitaip tariant, sugeria bet kokią drėgmę iš oro ir ją sulaiko.
Druska taip pat pritraukia ir naikina bakterijas, neutralizuoja daugumą toksinų, valo aplinką tiek fiziniu, tiek dvasiniu lygmeniu.
– Grįžkime prie „Lilith“ – jūsų pirmosios instaliacijos Lietuvoje. Jūsų ir kuratoriaus Tautvydo Urbelio pasirinkta aplinka neįprasta – tai užmirštas, tačiau spalvingą praeitį turintis Vilniaus pastatų kompleksas, kuris šiandien nėra žinomas kaip kultūros erdvė. Tautvydas minėjo, kad buvusi siuvykla „Lelija“ egzistuoja savotiškoje laiko sankirtoje tarp praeities, dabarties ir ateities. Kadaise laikyta pramonės perlu, rodyta iškiliems šalies svečiams, šiandien ji stūkso iš dalies apleista, nors čia kasdien tebeatvyksta keletas darbuotojų, gaminančių tekstilės gaminius, o ateityje, jau nuo šių metų, „Lelija“ pamažu virs moderniu centru, kuriame įsikurs šimtai startuolių, kūrėjų bei technologijų specialistų. Įdomu, kaip šis pastatas, kurį pasirinkote savo instaliacijai, įkūnija tokias laikinumo ir kaitos idėjas – sampratas, vyraujančias ir jūsų darbuose. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie santykį tarp „Lilith“ ir „Lelijos“?
– Turiu pripažinti, kad lankydamasi šioje vietoje buvau šiek tiek priblokšta jos erdvių ir galimybių eksponuoti savo kūrinį įvairovės. Pasikalbėjus su direktore tapo aišku, kad į „Lelijos“ istoriją galima pažvelgti iš begalės skirtingų taškų.
Manau, kad norint papasakoti istoriją, aktualią dabarčiai, svarbu pasitikėti savo instinktais ir stebėti likimo ženklus. Taip ir padariau, o tie ženklai atvedė mane į medicinos kabinetą. Anot gandų, jame slypėjo gilesni istorijos sluoksniai, nei gali pasirodyti iš jame esančių daiktų, todėl džiaugiausi galimybe instaliuojant kūrinį imtis detektyvo vaidmens ir atsiduoti būtent šiame kambaryje tvyrančiam neišdildomam paslaptingumui.
2018 m. uždarytame medicinos kabinete iki tol dirbo trys gydytojai, įskaitant ginekologą. Išliko didžioji dalis įrangos ir net medikamentų, neužpildytų biurokratinių formų, nebeaktualių knygų, neišpakuotos aparatūros ir yrančio plastiko... Tai vyko dveji metai prieš COVID-19 pandemiją – nematyti jokių ženklų, nurodančių dėvėti kaukę ar pan. Stengiausi kiek įmanoma viską palikti taip, kaip radau, bet ir panaudoti kuo daugiau indų sūriam vandeniui, kad sustiprinčiau drėgmės poveikį ir medžiagų transformaciją.
Šalia to, kad tai viena nedaugelio apleistų erdvių, turinčių tiek daug tarsi gyvų paminklų išlikusių daiktų, mane labiausiai patraukė kabineto simbolis – gyvatė. Ant lango stiklų dažais nupieštos gyvatės – jos apsilupusios ir atrodo labai nušiurusios, bet apie 15 val. ryškus jų šešėlis nusidriekia per kambario pertvaras. Šis trumpalaikis dryžis daro žymiai didesnį įspūdį nei jį metantis materialus objektas. Gyvatė, žinoma, simbolizuoja medicinos dvilypumą – ji gali ir pagydyti, ir pakenkti, tačiau taip pat reprezentuoja Lilitą...
Kaip rašė [Carlo Gustavo] Jungo mokyklos psichoanalitikė ir knygos In Praise of Lilith, Eve & the Serpent in the Garden of Eden & Other Stories autorė Susan Scotts: „Lilita metė iššūkį patriarchaliniam požiūriui, kad moteris privalo būti paklusni... Negalėjo būti nieko simboliškesnio, kaip pakeisti odą ir sugrįžti gyvatės – paties išmintingiausio gyvūno – pavidalu. Ji gyveno laisvą gyvenimą, bet nebuvo apleista... Tai, kas gali nužudyti, gali ir pagydyti. Pakylėti Lilitą iš šešėlio ir pripažinti visas jos puses – tai žingsnis gijimo ir pilnatvės link.“
Turint omenyje istorinį laikotarpį, kai pastatas veikė kaip fabrikas – nuo 1946 m. iki šių dienų – šis medicinos kabinetas man pasirodė esąs „Lelijos“ – taip deramai pavadintos gamyklos, kurioje daugiausia dirbo moterys – širdis.
– Kadangi jūsų kūriniai yra gyvi organizmai, ar kada nors matote juos kaip turinčius lytį? Kaip apibūdintumėte „Lilith“?
– „Lilith“, kaip ir jos bendravardė, įkūnija konvencijų atmetimą, laisvę rinktis savo kelią, bet kartu yra ir motinos figūra kitoms nepriklausomoms būtybėms. Visa tai, mano manymu, tinka ir šiai erdvei bei laikui. Aš pritariu minčiai, kad lytis yra kintanti, tam tikrą spektrą apimanti sąvoka ir kad visi elementai turi, kaip tai vadina Jungas, anima, arba animus, t. y. ir vyrišką, ir moterišką energiją. Vienas sudėtingiausių dalykų yra leisti daiktams ir materijai tiesiog būti, jų neantropomorfizuojant. Skaičiau nuostabų tekstą, kuriuo norėčiau pasidalinti:
Biologė Robin Wall Kimmerer, Jungtinių Valstijų Didžiųjų lygumų regiono Pilietinės potavatomių tautos atstovė, pastebi, kad vietinių potavatomių kalboje gausu veiksmažodinių formų, priskiriančių gyvybingumą ne tik žmogiškam pasauliui. Pavyzdžiui, žodis, reiškiantis kalvą, yra veiksmažodis – „būti kalva“. Kalvos nuolat kūpso, aktyviai išgyvena buvimo kalva procesą. Turint tokią „gyvumo gramatiką“ galima kalbėti apie kitų organizmų gyvybę nesumenkinant jų iki įvardžio „tai“ ir kartu nesiskolinant sąvokų, kuriomis paprastai apibūdiname žmones.
– Patalpoje, kurioje sukūrėte instaliaciją, anksčiau buvo atliekamos medicininės apžiūros ir procedūros. Jei neklystu, tai pirmas kartas, kai žengiate į vakarietiškos medicinos sritį, t. y. užimate erdvę, kuri buvo naudojama medicinos tikslams. Natūralu, kad šioje erdvėje yra daugybė objektų, kurie asocijuojasi su žmogaus kūnu, į jį nurodo ir jam atstovauja – inksto formos indai, medicininiai instrumentai, skirti zonduoti kūną, mokomieji plakatai, vaizduojantys žmogaus kūno dalis, taip pat nemažai literatūros apie natūralias ir dirbtines gydymo priemones. Galėčiau pridurti, kad jūsų instaliacijos visuomet sukelia keistą jausmą, lyg kažkas ką tik išėjo (tačiau tuo pat metu objektų nusidėvėjimas tarsi rodo, kad viskas apleista jau ilgą laiką). Tai verčia mane susimąstyti apie kūnus, kadaise keliavusius per šią pereinamąją erdvę. Kaip įpinate šį kūnišką kontekstą į savo instaliaciją? Galvojant apie sveikatą ir ligą, gyvenimą ir mirtį, kaip tai atsiskleidžia būtent šioje instaliacijoje?
– Nepasakyčiau, kad šis kūrinys yra apie Vakarų mediciną – veikiau apie gydymą apskritai. Praeities žaizdų, nematomų žaizdų, taip pat galimą fizinį gydymą. Per Rugilę iš Rupert centro sužinojau apie druskų kambarių terapiją arba haloterapiją, gana paplitusią Baltijos šalyse kaip alternatyvų būdą gydyti įvairius negalavimus, pavyzdžiui, plaučių ligas, psoriazę, alergijas ir t. t. Per savo praktiką ankstesniuose darbuose esu kalbėjusi apie itin didelio druskos kiekio gydomąsias savybes, pavyzdžiui, [Pietų] Korėjoje, Busane, 2020 m. sukurtame „Antechamber (Tundra Swan)“, kur viename kambaryje sutilpo 6 tonos druskos. Bet čia, vasaros karščiui valandų valandas spiginant į šią baltą erdvę ir generuojant tiek drėgmės, taip pat atsižvelgiant į šios patalpos ankstesnę paskirtį, visa tai atrodė dar tinkamiau. Karštomis dienomis šis kambarys ir jame esantys 680 kilogramų druskos tikrai turėtų daryti gydomąjį poveikį lankytojams. Tai tarsi paskutinis sugrįžimas prie sveikatingumo temos prieš pakeičiant odą ir pradedant naują, kitokį gyvenimą.
– Mano paskutinis klausimas standartinis. Gal galėtumėte papasakoti apie savo ateities planus: kur judėsite toliau, kokių projektų imsitės, kokias medžiagas, idėjas, erdves norėtumėte patyrinėti?
– Kito projekto atidarymas bus birželio 25 d. adresu 91530 Le Marais, Prancūzijoje. Tai mūsų pirmas oficialus bendras projektas kartu su partneriu – didelio masto instaliacija su druskoje klestinčiomis rožinio aukso spalvos bakterijomis ir šalia gyvenančių arklių garsais bei kvapais. Taip pat ateityje planuoju dalyvauti dviejose su klimatu susijusiose grupinėse parodose Venecijoje ir Delfte:
2022 07 08 „PLANET B: CLIMATE CHANGE AND THE NEW SUBLIME (Charles Darwin and the coral reefs)“, kur. Nicolas Bourriaud, Venecija, Italija
2022 07 09 „CLIMATE OF CONCERN: Burning out in the age of fossil expressionism“, Radius Centre for Art and Ecology, Delftas, Nyderlandai
Vėliau vyks Wicca aukuro ir pranašavimui (scrying) skirtos įtraukiančios gėlių scenos suaktyvinimas – jie taps institucinių grupinių parodų Prancūzijoje dalimi. Taip pat laukia grupinės parodos „Rudolfinium“ Prahoje ir „Villa Omo“ Italijoje, kuriose spalį pristatysiu savo vitrininius darbus „living still lives“.
Parodą „Lilith“ buvusioje siuvykloje „Lelija“ (Panerių g. 43, Vilniuje) galite aplankyti iki šių metų liepos 2 dienos: ketvirtadieniais–penktadieniais nuo 16 iki 19 val., šeštadieniais nuo 13 iki 18 val. ir sekmadieniais nuo 13 iki 16 val. Birželio 26 dieną 14 val. kviečiame į nemokamą parodos ekskursiją su parodos kuratoriumi Tautvydu Urbeliu. Parodos lankymas ir ekskursija yra nemokami.
