Pokalbis įvyko Taline, kuriame surengta antroji (pirmoji 2019 m. vyko Vilniuje) Baltijos šokio platforma. Kadangi pasilyginimas su estais tampa nacionaline mūsų tautos tradicija, negaliu nepradžiuginti: renginio metu paaiškėjo, kad lietuvių šokis idėjų ir išraiškos įvairovės bei kokybės prasmėmis nenusileidžia estams, kuriuos ir šiuo atžvilgiu laikėme pažengusiais toliau nei mes.
Šiandien abiejų tautų šokėjai ir choreografai klauso savęs, priima unikalius sprendimus ir grindžia juos stipria technika, įgyta per ilgus praktikos metus arba geriausiose Europos šokio mokyklose. Tiesa, dauguma spektaklių programoje ar pitch sesijose pasirodžiusių lietuvių (atrinktų tarptautinės žiuri) studijavo ir/ar daugiausiai dirba užsienio scenose. Tai – Anna-Marija Adomaitytė, Raimonda Gudavičiūtė, Lukas Karvelis, Dovydas Strimaitis, Vilma Pitrinaitė, Goda Žukauskaitė.
Išskirtiniai Baltijos šalių kontekste 2022-ųjų pavasarį buvo latvių kūrėjai. Jų, kaip ir lietuvių ar estų, spektaklių atspirties taškai skirtingi, asmeniški, jautrūs. Tik jei šokį vertinsime pagal žmogaus brandos stadijas, šalia vėlyvą paauglystę išgyvenančių lietuvių ir estų latviai pasirodė esą vaikystės laikotarpyje. Tai yra, pirmiausia susirūpinę patys savimi ir aiškiai žinantys, koks turi būti šokis.
„Very Good Minutes“ („Labai geros minutės“) – tai partnerių gyvenime ir dueto kūryboje Rūdolfo Gediņšo ir Elīnos Gediņos spektaklis, paremtas avangardinio teatro režisierės latvės Asjos Lācis ir filosofo, Vokietijos žydo Walterio Benjamino santykiais. Užmojis remtis atvirai poliamoriška XX a. pradžioje vykusia meilės istorija nurodytas spektaklio aprašyme. Vis dėlto scenoje vyko kur kas paprastesni dalykai: joje iš principo papasakota apie sudėtingą santykių laikotarpį išgyvenančią porą. Nenustebinsiu: spektaklis pastatytas karantino metu ir ne pačiu lengviausiu Gediņšų porai periodu.
„Very Good Minutes“ yra vizualiai įspūdingas spektaklis. Šokėjai veikia ant scenos pastatytoje kvadratinėje pakyloje, kurią pradžioje iš visų pusių dengia raudona užuolaida. Pakylos kraštuose matome dideles raides V ir Λ, o jos centre leidžiasi ir kyla lotynų ir graikų abėcėlių raidės. Tokiame Reinio Dzudzilo scenografijos fone atlikėjai prie stalo žaidžia domino, augina vidines dramas, keisdami kostiumus plečia veiksmo vietą ir kontekstus. Tai teatrališko šokio spektaklis, kuriame judesiais kuriami aiškūs ženklai (vyras demonstruoja nežabojamą geismą ar šaltį, moteris griežtai nustumia jos siekiantį partnerį ir pan.). Spektaklyje, panašu, neklausiama apie priežastis, nesigilinama į individualius santykių niuansus. Universalus, estetiškas, klasikinis kūrinys, kuriame jautriai parodoma, kaip būna šiame gyvenime. O kaip jame būna, dauguma esame patyrę, girdėję ar bent jau matę pakankamai tai iliustruojančios kūrybos.
Į visai kitokią patirtį pakvietė lietuvių kilmės latvių kūrėja IevaKrish (Ieva Gaurilčikaitė-Sants) ir Krišjānis Sants. Jų sukurtame „House of Labrys“ („Labrys namas“) dalyvo bene šeši atlikėjai (aprašyme nurodyti keturi), kurie kiekvieną žiūrovą pasitiko asmeniškai. Iškart prie įėjimo arba pasodinę salėje ant taburetės, jie užrišo svečiams akis, nurodydami, kad čia šokį turėsime girdėti ir jausti. Trumpiau nei valandą aplink mus ritmiškai judėjo atlikėjai, lydimi įrašuose skambėjusių skaičių, patys kartais prisijungdami skaičiuoti.
Ką reiškia žiūrovui laikinai netekti regos? Visų pirma tai nustebina, nes inspiruoja naujus pojūčius. Drauge atsiranda poreikis ieškoti to, prie ko esame pratę: pradedame sukiotis (girdisi taburečių girgždėjimas), tarsi bandydami pamatyti ar atspėti, kas iš tiesų vyksta ir kaip tai atrodo. Vadinasi, vadovaujamės pirminiais instinktais: pradžioje bandome įsivaizduoti šokėjus, nes scenos menus mums įprasta žiūrėti. Ilgainiui įprantame girdėti choreografiją, kurią sudaro tolstantys ir artėjantys žingsniai, o palaiko ritmingas skaičiavimas bei taburečių girgždėjimas. „House of Labrys“ yra monotoniškas kūrinys, kuriame publika hipnotizuojama, liūliuojama ir laikoma tuštėjančio turinio įkaite, praktiškai be galimybės atsitraukti. Tai įdomi ir netikėta patirtis, neatlaikanti iššūkio tokia išlikti ilgiau nei keliolika minučių.
Janos Jacukos „Routine of Fear“ („Baimės rutina“) – autobiografinis darbas, kurį drąsiai pavadinčiau atlikėjos terapija scenoje. Rusų kilmės menininkė (pati sureikšmina tautybę pokalbio su močiute įraše bei keliskart atlikdama vaikišką dainelę) pasakoja apie sau būdingas baimes (kad jos vaikinas ryte nebekvėpuos arba kad pienas šaldytuve bus surūgęs). Į verbalinę išraišką reguliariai įterpdama šokio scenas, ji papasakoja savo vidinio pasaulio istoriją, kurioje svarbus vaidmuo tenka smurtavusiam tėvui, įkvėpusiam jai panišką agresijos baimę. Mono pasakojimas baigiasi šokėjos prisipažinimu, kad eidama gatve ir matydama moteris, ji kaskart klausia savęs: ar ir tu tai patyrei?
Iš principo socialiai angažuotas, asmeniškas, į moterų problemas orientuotas (nevadinčiau jo feministiniu) spektaklis galiausiai papasakoja apie silpną moterį, kuri kasdienybėje jaučiasi įbauginta, o scenoje ryžtasi atsiskleisti. Taip scenoje interpretuojant asmeniškai skaudžias istorijas, svarbu į jas žvelgti per atstumą. Kitu atveju atlikėjas rizikuoja paversti spektaklį terapijos seansu, kur parteryje sėdintis ir veiksmą stebėti tyliai pratęs žiūrovas įpareigojamas išklausyti scenos erdvę užėmusio menininko asmeninius skaudulius. Drauge reikia pripažinti, kad yra tokias funkcijas mielai prisiimančių žiūrovų.
„Baimės rutinai“ nutiko taip, kaip dažnai nutinka jautresnes autobiografines istorijas integruojantiems spektakliams: realybė pranoko meninius sprendimus. Tiksliau, pasakojimai pasiglemžė dėmesį, tad šokio intarpai nebeatrodė svarbūs. Iš dalies kūrinį galėtume laikyti konceptualiu šokiu, kuriame terapija prieš žiūrovus yra pagrindinė idėja, konceptas. Tokiu atveju svarbiausiu spektaklio tikslu ir poveikio priemone matytume bendruomenę, kurią galima sukurti iš atsitiktinai užklydusių, panašias patirtis turėjusių, o galbūt apie jas daug girdėjusių ir jomis susirūpinusių žiūrovų. Jei Jacuka išties turėjo tokį tikslą, panašu, kad jį pavyko įgyvendinti tik iš dalies – „Baimės rutina“ dar nėra koncepcija, veikiau paraiška ja tapti. Kol kas akivaizdu, kad kūrėja ieško gailesčio, o tai „suvalgo“ užuominas į bet kokias gilesnes temos analizes ar idėjų paieškas.
Įdomu, kad pasitikėjimo savimi stygius ir neišplėtotas (paviršutiniškas) dėmesys siauroms, asmeniškai aktualioms temoms bei kryptims ryškėjo ir Latvijos kūrėjų prisistatymuose pitch sesijose. Išgirdome daug jautrių istorijų apie menininkus ir apie tai, kaip jų pasidalinimai asmeniniais išgyvenimais paveikė, paaugino žiūrovus. Lietuviams ir estams kūrėjams konkretinant esamų ir būsimų darbų idėjas, aptariant techninius spektaklių poreikius bei vardijant rezidencijų bei finansavimo paieškas, latviai tikino, kad jų spektakliuose žmonės bus laimingi. Tai labai svarbu, tik skambėjo nerimtai ir nepatikimai. Mažai tikėtina, kad prodiuserius (tikslinę pitch sesijų auditoriją ) sugundysi universaliu poreikiu kurti scenoje grožį ir stiprias emocijas.
Panašioje situacijoje prieš keletą metų buvo ir lietuvių šokis. Galbūt jis nepasižymėjo tokiais stipriais autobiografijos ir saviterapijos aspektais, tačiau nemažai spektaklių atrodydavo arba pernelyg seklūs technikos atžvilgiu, arba nepagrįstai gilūs turinio atžvilgiu. Šiandien platformoje pristatyti Lietuvoje gimusių šokio kūrėjų spektakliai ar jų idėjos sukūrė įspūdį, kad nebijoma imtis asmeniškai įdomių (o ne tiesiog rimtai skambančių) temų, kad pasirinkimai analizuojami ilgai, giliai, įvairiapusiškai ir kad asmeniškumus jau sugebame konvertuoti į adekvačius meno kūrinius.
Labai džiugu, kad šiemetinis latvių pasirodymas leido pamatyti, kaip toli pasistūmėjo mūsų šalies šokio kūrėjai. Sėkmės kaimynams ateityje!
