Delfi šis straipsnis buvo paskelbtas 2017 metų sausio 29 dieną.

80-ąjį gimtadienį lietuvių kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis pasitinka pernelyg nesureikšmindamas sukakties – ramus, orus. Dėmesingas jam rodomam dėmesiui. Pastarąsias savaites diena iš dienos jį lankė žurnalistai. Štai telefonu tariantis dėl susitikimo, aktorius prašo luktelėti – turįs išlydėti viešnią iš laikraščio. Kitą kolegę, apsilankę aktoriaus namuose, išlydime jau kartu. Net ir Žvėryno paukštukai tupia ant balkono grotų, regis, norėdami jį pasveikinti gimtadienio proga.

Garbus jubiliejus artinasi solidžiai pasiramsčiuodamas rimta teatrologės Daivos Šabasevičienės knyga „Smėlio pilys“. Sudarytoja priminė iškiliausius R. Adomaičio vaidmenis teatre ir kine, kruopščiai surinko eseistinius, epistoliarinius aktoriaus liudijimus, apkaišė leidinį unikaliomis fotografijomis. R. Adomaitis su visa garsiąja aktorių plejada paprastai mus lanko kino vaizdiniais, sceniniais atsiminimais. O šios fotografijos leidžia pamatyti kitokį, dar neregėtą aktorių.

Šnekėtis apie teatrą nesinori

Smėlio pilys... Aktoriaus likimo ir palikimo metafora. „Man tai primena mūsų pastangas – jokios išliekamosios vertės. Gal kas nors ir užstringa žmonių atmintyje, bet iš esmės net ir to paties spektaklio pakartoti neįmanoma. Jei pirmas gerai praėjo, tai kitame iš naujo turi ieškoti stimulų, pateisinimų“, – svarsto R. Adomaitis.

Šnekėtis apie teatrą jam nesinori. Neišvengiamai teks kartotis, o tai labai nesmagus reikalas. „Nieko naujo jau nebėra, esi per daug senas, viskas surambėję, sudžiūvę, sustingę ir gali tik kartotis. Košmaras“, – apibendrina aktorius.

Sulaukus 80-ies, pasak R. Adomaičio, žmogaus egzistencija pasidaro nelabai sveika. Ir tokia būsena permanentinė, nuolatinė. „Prasideda grumtynės, tik nežinau su kuo. Priešo horizonte lyg ir nesimato, bet jis jau sėdi tavyje. Tavo gimimas užprogramuoja neišvengiamą finalą.

Va, paukščiukas atlėkė! – nutraukęs samprotavimus, beda pirštu balkono pusėn. – Jiems kartais pabarstau kokių plutelių, tai, matyt, jie ir atskrenda. Paskui įsidrąsina ir net lenda į vidų. Ne, perdedu – retai. Visai nelenda.“

Ginčai dėl meno

Su kurso draugu iš „fizmato“ Vytautu Straižiu (1959 metais R. Adomaitis baigė fizikos-matematikos studijas Vilniaus universitete) vis pasiginčydavęs dėl meno. Anas teigęs, kad tai tėra išsigalvojimas, kuris nieko gero neduoda. O fizika, astronomija, kosminiai laivai – rimta. Nes Žemė vieną dieną sušals, ir žmonijai reikia dėti visas proto pastangas, ieškant sau naujos vietos. R. Adomaitis, suprantama, bičiuliui prieštaraudavo.

„Tačiau tas mano kurso draugas atrado asteroidą prie Jupiterio. Jis pavadintas jo vardu (asteroidas 68730 Straizys, – aut.). O aš – ką? Gerai, suvaidinau vieną kitą vaidmenėlį, kine nusifilmavau, premiją gavau. Na, ir kas iš to?“ – svarsto pašnekovas.

„Asteroidas asteroidu, – mėginu įsiteikti jubiliatui, – o vaidmuo yra visa planeta.“

„Na, čia galima ginčytis, fantazuot. Bet jis danguje jau įrašė savo vardą. Tikras vyriškas pasiekimas. Štai ir ginčykis, kad nori.“

„Ką gi, reikia kopti į neįvardytas Himalajų viršukalnes, – neatlyžtu, – ir suteikti joms Adomaičio, Budraičio, Masiulio, Banionio vardus.“

„Oooi, klausykit, daug lavonų bus, kol užlips į tuos kalnus“, – atšauna pašnekovas.

– Tačiau teatro trauką jautėte nuo vaikystės?

– Nepasakysiu, kad nuo lopšio. Bet kai pradėjau truputį susigaudyti pasaulyje, į Pasvalį atvažiavo Panevėžio teatras, Bronius Babkauskas vaidino Moską „Sukčiaus testamente“. Kaip jis man patiko!

Nuo tada vaidinau mokyklos dramos būrelyje, jam vadovavo matematikos mokytojas Vadapalas. Regis, buvo domėjęsis Stanislavskio sistema. Nes kartą man pradėjo dėstyti dalykus, kuriuos supratau jau gerokai vėliau, perskaitęs Stanislavskį. Bet tragiškai baigė gyvenimą – nusižudė.

R. Adomaičio tėvas nepritarė sūnaus norui sieti savo ateitį su teatru. Aktoriaus profesiją laikė nerimta. „Nors pats, rupke, buvo pajacas, linksmų plaučių žmogus, kompanijoje mėgdavo pašposauti, grojo armonika. Manau, jis buvo artistas“, – darė išvadą aktorius.

Sovietmečiu cenzūruotas filmas kelia diskusijas ir dabar

Režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“ pastaraisiais metais tapęs aršių diskusijų objektu, kritikuojamas kaip iškraipąs istoriją. Aktoriui apmaudu.

„Kaip lengva šiandien kritikuoti! Tada mes nemanėme, kad neteisingai traktuojame istoriją. Vienas žmogus šalia Žvėryno gastronomo buvo priėjęs prie manęs. Atrodė labai įniršęs ant mūsų, dalyvavusių tame filme, kad iškraipėme realijas. Iš tiesų neatsimenu nė vieno fakto, kad lietuviai ūkininkai, kaip rodoma filme, būtų ėję prieš miškinius. Nebuvo tokių dalykų. Kaimiečiai bijojo ir vienų, ir kitų“, – svarsto R. Adomaitis.

Tik siekdamas apeiti cenzūrą V. Žalakevičius sugalvojęs tokį siužetą, kur lietuviai priešinasi partizanams.

„Geras filmas“, – kažkas pasakė Maskvoje. Taip mes ir išgarsėjome, kaip pasiutę pradėjome filmuotis“, – pasakoja aktorius. O V. Žalakevičiui už rezistencijos vaizdavimą Lietuvoje neatleido, dar ilgus metus jis neturėjo galimybės kurti.

Vaidybos reformatorius

Aktoriui skaudu klausytis kritikų, teigiančių, esą iki nepriklausomybės Lietuvoje nebuvo teatro, o jei ir buvo – labai menkas.

„Nesąmonė. Kokie buvo režisieriai, koks buvo teatras! Suprantama, kita estetika, etika, kiti vaidybos, buvimo scenoje principai“, – sako R. Adomaitis.

Tačiau jis pats, ieškodamas „sceninės teisybės“, keitė ir formavo naujus vaidybos principus. Vyresni aktoriai tais laikais kalbėdavę pakeltais teatriniais balsais, o jis siekęs tikrumo, kalbėjęs paprasta, „žemiška“ itonacija...

„Įdomu, įdomu...“ – suklūsta pašnekovas.

Ne, reformatoriaus šlovės jis nesutiktų prisiimti. „Tik šiek tiek prisidėjau. Galbūt. Šiokį tokį sambrūzdį gal ir padariau teatre“, – pripažįsta jis.

– Koks jūsų santykis su teatru šiuo metu?

– Nutraukiau santykius. Nebenoriu. Pats nustebau, kai kartą suvokiau, kad nebenoriu į teatrą. Aš, kuris tą teatrą taip mylėjo!

Ir staiga pasidariau jam visai abejingas. Kas čia įvyko, kodėl? – dar negaliu suvokti. Tačiau nesu abejingas teatro žmonėms. Ir dabar matausi, susitinku.

– Tai abejingumas teatro naujovėms ir naujienoms?

– Nežinau, kaip pavadinti.

– O kam esate neabejingas?

– (Nusijuokia.) Gal čia ir yra abejingumo šaknys, kai daraisi abejingas gyvenimui apskritai. Sensti, rambėji, kaulėji, akmenėji. Metai po metų laikas daro žmogų nebegyvą. Dar vaikštantį, bet jau nebegyvą. Na, realiai į tai nežiūri kaip į tragediją. Suprantu, kad ateina senatvė, ateis ir graži diena, kai reikės numirti. Ir susitaikai su tuo. Nieko nepakeisi.

Nežinau, kas tai – susitaikymas, nusiraminimas? Gal visas gyvenimas yra kova prieš tragišką žmogaus būties finalą?..

– Gal kol esi jaunas, yra noras priešintis tam finalui? Kovoti, įrodyti, kad šį tą gali pakeisti, o žiūrovams – dar ką nors parodyti, dovanoti?

– Gyvenime viskas daug paprasčiau. Mes tik linkę viskam suteikti prasmę, įžvelgti dalykus, kurių gal ir nėra. Žiūrėkim paprasčiau: vyksta senėjimo procesai. O kas bus po to, nežinome. Ir turbūt nesužinosime. Net tokį ketureilį esu parašęs kažkada:

Draugai išėję (primityvus, bet pasakysiu) moja iš anapus,
Gal kviečia, gal grasina – nesuprasi.
Bet paslaptį būties jie žino.
Kodėl gi su mumis nepasdalina?

– Turbūt reikia turėti antgamtinių galių, kad juos išgirstum? Gal ką ir pakužda jums per sapnus?

– Nežinau. Kažkada buvau linkęs visur ieškoti priežastingumo, atsakymų į klausimą „kodėl?“ Dabar nustojau tuo užsiiminėti. Koks tavo reikalas kodėl – aš taip noriu, taip darau ir viskas!

– Išdrįsiu jūsų paklausti – ar bijote mirties?

– Nežinau, gal neįvertinu, o gal pervertinu, tačiau man atrodo, kad dabar esu visiškai susitaikęs su mirtimi. Nes viskas baigsis mirtimi, ir ramu. Nesakyčiau, kad esu dėl to nusiraminęs, vis vien kol esi gyvas purkštauji, prieštarauji, kovoji. Gal tai ne susitaikymas, greičiau to fakto, neišvengiamybės priėmimas.

Man negaila palikti šio pasaulio. Priešingai nei tam, kuris savęs dar nėra realizavęs, ambicingas. Pamenu V. Žalakevičiaus mirtį. Buvo nepaprastai ambicingas žmogus! Taip užsiplieksdavo, kai jo ambicija būdavo pažeidžiama.

Kartą jį prieš mirtį aplankiau ligoninėje. Ir tada vaizdavo, kad čia nieko nevyksta, dirbtina šypsena, nors matėsi, kad jam labai sunku. Pasakė įsimintiną frazę: supranti, sako, vyksta susišaudymas su mirtimi...

Šiaip visi menininkai ambicingi. Antraip nebūtų reikalo imtis meno.

– Rodyti save, savo darbus...

– Apskritai užsiiminėti tais nerealiais dalykais, vaizduotės žaidimais. Dažnai iš bejėgiškumo tuo užsiimame. Nenorime prisipažinti, kokie esame kvaili, silpni, bejėgiai. Randame fantazijos sferą, kur galime pasiversti, kuo norime – karaliais, karžygiais.

Atsimenu, būdamas vaikas – kaip aš įsisvajodavau! Kad esu didžiulės kariuomenės vadas, priekyje su kardu ant žirgo... Nugalėtojas! Ir mane taip užvaldydavo svajonės, kad nežinau, kiek laiko prabėgdavo. Na, ir likau toks truputį svajotojas. Nes realiai nesugebėjau gyvenimo paimti už ragų, realiai ką nors padaryti. Todėl teatras man patiko.

– Niekas nepatikės, kad nepadarėte. Ir sūnų susilaukėte, ir namelis iškilo, ir eglaitės kur reikia susodintos.

– Obelaičių kiek prisodinau! O žemė ne obelų, prasta, kažkoks smėlis. Bet vis vien kišu, sodinu ir, žiūrėk, viena kita užauga. Karas su žeme vyko labai intensyviai. Tad ir neturint daug talento galima nemažai pasiekti, jei dirbi, esi užsispyręs ir, svarbiausia, myli tą dalyką. Kitas turėdamas didžiulį talentą nieko nepasiekia, nes tingi.

– Įdomios paralelės: teatras ir fizika, teatras ir žemė, teatras ir teiginys, kad nesugebėjote gyvenimo paimti už ragų. Joks jūsų gerbėjas su juo nesutiktų.

– Na, gal ir galima taip pasakyti. Bet daugiau sėkmės. Sėkmė mane lydėjo. Ne dėl to, kad ją už ragų būčiau laikęs. Ji man buvo palanki. Turiu dėkoti tinkamai susiklosčiusioms aplinkybėms, kad gimiau panašus į savo mamą. Matyt, per genus ji perdavė daug savo bruožų.

Tėvas irgi, bet jis retai būdavo namie. Vis kažkur dirbo, išvažiuodavo. Gal jam buvo patogus toks gyvenimas, o gal nelengvai darbo rasdavo? Jis buvo inžinierius. Mama mus, galima sakyti, išlaikydavo viena. Tėvas tik nuvežė mus per karą prie Pasvalio į kaimą, prie Mūšos. Ta Mūša manyje teka iki šiol.

– Ar nesijaučiate pamirštas teatro bendruomenės, bičiulių?

– Nei pamirštas, nei aplanko. Visi menininkai apskritai yra individualistai, egoistai, savimylos. Niekas nieko nenori lankyti. Ir man nereikia, kad jie lankytų. Kartais nueinu į Teatro sąjungą. Nieko nesišalinu, niekam pykčio nejaučiu. Su visais bendrauju mielai, bet retai.

Šiaip kaip ir seniau. Kai atėjau dirbti į Akademinį teatrą, turėjau tokią nuostatą – nesivelti į kompanijas. Ateini dirbti savo darbo ir – viskas! Repeticija baigėsi – ačiū, sudie, iki kito karto. Kitaip tuoj prasideda intrigos, išgertuvės...

– Ar įmanoma teatre taip atsiriboti? Juk tai kolektyvinis aktas.

– Įmanoma. Bėgant laikui ir pabendraudavome, ir kompanijoje pabūdavau. Apskritai, teatralai linksmi žmonės, tik nelabai patikimi. Mano santykiai buvo daugiau darbiniai. Tai geriausias variantas, kaip man tada atrodė. Ir dabar taip manau. Žinoma, nereikia šalintis, o juo labiau, neduok dieve, niekinti kolegų. Tai – tabu. Taip pats save niekini. Taip ir nugyvenau, vieną dieną atsibudau, žiūriu – aštuoniasdešimt.

– Kad dar ne.

– Oi, dar poros dienų trūksta.

– Bet įspūdžių gyvenimas nepašykštėjo?..

– Ačiū dievui. Juo labiau kad buvau įtrauktas į kiną, ten man irgi sekėsi derinti. Režisierius Henrikas Vancevičius leisdavo išvažiuoti, filmuotis. Nuolat buvau užimtas. Gastrolėms laiko nebelikdavo. Ir gerai. Nieko beveik nepadariau, bet porą vaidmenukų gal ir suvaidinau.