Universali kalba

„Muzika man visą gyvenimą buvo ypač svarbi, tai tokia meno rūšis, kuri greičiausiai patenka į žmogų. Jei žiūrime filmą, skaitome knygą – visa tai apmąstome, o muzikos vibracijas pajunti iškart. Tai tokia universali kalba, kuri labai tinka kalbant apie emocijas. Nuo vasario 24-osios Ukraina išgyvena pačias siaubingiausias patirtis, neteisybę... Norėjosi apie tai kalbėti, nes pabijojau minties, kad galime pavargti sekti naujienas, o ir paaukoti pasimiršta... Tebūnie šis performansas man ir kitiems priminimu, kad karas toli gražu nesibaigė... Šimtai gynėjų žūsta kasdien, milijonų civilių gyvenimai pasikeitė negrįžtamai, daugybė neteko savo artimiausių žmonių, daugybė liko be galūnių, patyrė seksualinę prievartą, liko traumuoti visam gyvenimui. Nesinori, kad mes pamirštume, koks tai yra siaubas“, – kalbėjo E. Latėnaitė ir pridūrė, kad dėmesys Ukrainai, per meną, muziką, ukrainietiškų ir lietuviškų dainų dialogą, primins apie karo metu sužydėjusią mūsų draugystę, palaikymą, abipusius šiltus jausmus.

Karo sukeltas emocijas bus siekiama atskleisti pasitelkiant krump šokį. Ekspresyvusis šokis krump’as pasižymi aštriais, energingais, iš pažiūros agresyviais judesiais. Ir nors gaji nuomonė, kad tai neapykantos šokis, anot E. Latėnaitės, iš tiesų taip nėra.

„Tarsi kontrastuoja su emocijomis, išgyvenimais... bet taip ir yra – tame pačiame kare, fronte, kartais žmonės tuokiasi, taip pat yra praradimai, daug įniršio... Mes kaip stebėtojai, liudininkai ir sąjungininkai irgi viską patiriame, todėl norėjosi kalbėti apie Ukrainą, apie tai, kaip visi jaučiamės. Labai svarbu buvo įtraukti ukrainiečių menininkus, bet dalis, į kuriuos kreipiausi, negalėjo dalyvauti dėl įvairių priežasčių. Menininkė iš Kijevo negalėjo prisijungti dėl tėčio mirties, kiti – šiuo metu kitose šalyse. Džiaugiuosi, kad turime Karyną Černiavską ir Kateryną Piddubną – dvi ukrainietės, su kuriomis jau anksčiau susipažinau, džiaugiuosi, kad jos sutiko įsitraukti, joms tai atrodė labai svarbu ir prasminga. Viena dainininkių Kristina Jurevičiūtė turi ukrainietiškų šaknų, o diskusiją ves Mila Monk, taip pat pusiau ukrainietė. Svarbu, kad mes ne tik apie juos kalbėtume, bet tai darytume kartu“, – pabrėžė pašnekovė.

Būsimos diskusijos gairės, anot E. Latėnaitės, daug žadančios: „Kokia savijauta išgyvenant karo realybę, kokia – sugebėjus iš jos ištrūkti. Kaip jaučiamės mes, kurie karo baisumus patiriame per pasakojimus, vaizdus, bet realiai jame nedalyvaujame. Galų gale, išgyvenusiojo kaltė – kaip man džiaugtis gyvenimu? Temos – bendrystė, empatija, atjauta... Viskas labai įvairu, sudėtinga, esu įsitikinusi, kad turėsime galimybę apie visa tai pakalbėti, nes vertėja, miško terapijos gidė Mila Monk, vesianti diskusiją, tam atsakingai ruošiasi.“

Elžbieta Latėnaitė
Foto: Organizatorių nuotr.


Labiausiai sunku ukrainiečiams

Esant dideliam emociniam sukrėtimui, dažnai norisi atsiriboti, kitaip tariant, pabėgti nuo problemos. Kaip įsitraukti į nuolatinį blogų naujienų srautą neperdegant? „Savo psichiką būtina saugoti, ieškoti atokvėpio, malonumo, atsipalaidavimo akimirkų, pramogos – visko, kad galėtum funkcionuoti. Kai savimi nesirūpinsime, kokia prasmė bet ko? Čia tokia slidi riba, visi ieškome savo vietos ant tos ribos ar aplink ją. Pavargau, nesidomiu, bet... labiausiai sunku ukrainiečiams! Dėkinga bet kam, kas apie tai primena. Dėl to ir pati noriu tai padaryti: sunku tiems, kas šiuo metu patiria genocidą, Europoje, netoli nuo mūsų“, – kalbėjo E. Latėnaitė.

Anot jos, būdų, ką dar galima būtų padaryti dėl Ukrainos, yra įvairių. „Girdžiu, kad kai kuriems žmonėms nepatinka aukoti karinėms pajėgoms, bet juk galima nusiųsti lėšų humanitarinei pagalbai. Galima susirasti patikimų savanorių, kurie rūpinasi pabėgėliais pačioje Ukrainoje, bėgančių iš okupantų užimtų teritorijų. Su vienu savanoriu palaikau kontaktą, kuris rūpinasi vaikais, senukais, šiuo metu – pabėgėliais, kurie atbėga iš rusų okupuotų sričių. <...> Kai pagalvoji, kiek mūsų pagalbos reikia, gal visai verta šiandien nueiti į masažą, koncertą, atšvęsti gimtadienį su draugais, o rytoj vėl sugrįžti prie naujienų, aukojimo, ir kitiems priminti paaukoti. Nes galima užmigti, pamiršti, kad Ukraina gina mus, gina visą Europą, nemanau, kad tai perdėta“, – nenuleisti rankų ragino aktorė.

Paklausta, ar nesibaimina, kad dėl aktyvios pilietinės veiklos aktyvistės amplua labiau „prilipsiantis“ nei aktorės, E. Latėnaitė sakė nemananti, kad tai vienas kitam trukdantys dalykai.

„Galbūt Lietuvoje tai keista, bet ypač Vakarų pasaulyje – socialinės, pilietinės pozicijos turėjimas niekaip nekenkia vaidybai. Kaip žmogus, negaliu „atpjauti“ savo socialinės dalies nuo aktorystės, meno – nemanau, kad turėčiau. Pati labiausiai gerbiu tuos menininkus, kurie turi pilietinę poziciją, aiškias pažiūras, tada suprantu, apie ką jų kūryba, nes menas yra vertybių veidrodis. Visą laiką buvau pilietiška, ne tik dabar. Ir anksčiau buvau viena tų, kurie kovojo už „vaikų nemušimo įstatymą“ – fizinės bausmės dar visai neseniai pas mus buvo legalios. Visada rūpėjo žmogaus (vaiko, moterų, LGBTQ) teisės, Ukrainos žmonių laisvė... Kova prieš tokį agresorių kaip Rusija – tiesiog pilietiškumas. Gerbiu aktyvistus, bet pati nevadinu savęs aktyviste, nes tai, ką darau – gali daryti kiekvienas“, – įsitikinusi aktorė.

Tylaus pritarimo nebeužtenka

Po vasario 24-osios, anot jos, daugelis tautiečių tapo aktyvistais. „Ta dalis, kurie buvome aktyvūs, truputį atsikvėpėme, nes kartais jautiesi vienišas – nedaug Lietuvoje yra žmonių, kurie eina į protestus, kalba garsiai, turi nuomonę jautriais klausimais, dar yra daug to lietuviško „ką kiti pagalvos, geriau patylėsiu“. Šiandien aiškiai pamatėme, kad netylėjimu, o kaip tik veiksmu – aukojimu, balsu, feisbuko vėliavėlėmis ar tikromis ant langų – nesvarbu, bet kuo – išreikšti poziciją yra labai svarbu. Svajoju, kada daugiau žmonių išreikš poziciją ir kitais klausimais, tokiais kaip LGBTQ teisės. Tylaus pritarimo seniai nebeužtenka, reikia aiškaus nedviprasmiško pozicijos parodymo. Šeimų maršas ir Vyskupų konferencija savo nepritarimą Civilinei Sąjungai jau pareiškė, o kaip ta visuomenės dalis, palaikanti LGBTQ+ teises, ar ir toliau nuosaikiai tylės? Yra daug temų Lietuvoje, dėl kurių man skauda. Tie patys keli tūkstančiai pabėgėlių, iš kitų šalių nei Ukraina, kurie vis dar įkalinti (beveik metus!) pabėgėlių centruose. Girdime apie jų patiriamą smurtą, tačiau mūsų didžioji dauguma absoliučiai abejingai stebime ir tylime... Juk čia mūsų šalis taip su žmonėmis elgiasi, vadinasi, kiekvienas esame atsakingas. Kartais atrodo, kad Lietuva taip lėtai eina sąmoningumo link“, – apmaudavo E. Latėnaitė.

Aktorė tikino vis dar pasigendanti įžymybių Lietuvoje, garsiai kalbančių apie karą Ukrainoje, kurių auditorijos – didžiulės.

„Man atrodo, kad lengviau yra galvoti, kad, ai, gyvensiu savo kasdieniais dalykais, o ten kažkaip viskas išsispręs be manęs. Galvoju, kad jau metas baigti dėl visko kaltinti sovietų okupacijos palikimą. Keitėsi kartos, mes turėjome galimybę patys parodyti, kokie esame – taip pat ir su homofobija, rasizmu, tam tikromis mūsų, kaip tautos, savybėmis. Reiktų prisiimti atsakomybę. Esame laisvi virš trisdešimties metų, ir ką? Nepriimame neheteroseksualių žmonių, sėdime ramiai, kol tamsesnės odos spalvos, iš tolimesnės šalies atvykusios šeimos su vaikais įkalintos kalėjimuose, vadinamuose pabėgėlių centrais. Paliečiau daug temų, bet šio performanso išvakarėse svarbiausia – karas Ukrainoje, ir kad jo nepamirštume. Slava Ukraini“, – sakė sekmadienį vyksiančio renginio idėjos autorė.