Lietuviškai išleistos visos 12 Hario Hūlės serijos knygų, išverstas ir romanas „Makbetas“, įkvėptas garsiosios Shakespeare’o dramos.

Na, o vasarą džiaugsis visi, kurie laukė naujos J. Nesbø knygos, – leidykla „Baltos lankos“ išleidžia naują autoriaus romaną „Karalystė“ (iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė).

Naujas romanas „Karalystė“ – didelės mažo miestelio paslaptys

„Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose.

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?

Apie smurtą ir detektyvų paskirtį

J. Nesbø 2021 m. dalyvavo tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“ ir pokalbyje su vertėja ir literatūros kritike Rasa Drazdauskiene šnekėjosi apie detektyvo žanro specifiką ir svorį, taip pat apie smurto vaidmenį literatūroje.

Pasak jo, detektyvai – literatūros žanras, kuriame be smurto sunkiai išsiverčiama, tačiau šis toli gražu nėra savitikslis.

„Kai pagalvoji, tai taip, gali būti toks grynas žiaurumas, galima būtų, pavyzdžiui, apibūdinti ir atvaizduoti labai žiaurų žmogų, bet jeigu kokiame nors personaže bus per daug blogio, tai žmonės juo tiesiog nelabai patikės. Pavyzdžiui, į galvą ateina filmas „Nasrai“ – juk tai visų pirma yra metafora, įkūnijanti tai, ko mes labiausiai bijome. Mano knygose tokio pobūdžio veikėjai taip pat yra metaforiniai, bet tas blogis nėra absoliutus – juk jį varo pyktis, neteisingumas. Žinoma, yra ir šiek tiek smurto, kuris tiesiog būdingas detektyvo žanrui.

Neparašyčiau detektyvo, jeigu jame nebūtų jokio smurto. Žinoma, kai rašai, kartais tave „užveža“ ir supranti, kad turi gebėjimą aprašyti smurtą, kankinimus. Bet, ko gero, detektyvų rašytojas neturi persistengti, kita vertus – suprantu, kad smurtas yra natūrali detektyvinio pasakojimo dalis“, – savo požiūrį per festivalio pokalbį dėstė J. Nesbø.

O kaip dėl visuomenės problemų ir skaudulių, kurie detektyvinėse istorijose, regis, gali būti išryškinti geriau nei kokio kito žanro literatūroje?

„Taip, detektyvams tarsi yra duodamas leidimas išryškinti visuomenės problemas, o rašytojai panaudoja detektyvinį pasakojimą tam, kad parodytų, kas vyksta visuomenėje. Juk tradicinėje grožinėje literatūroje vis tik daugiau dėmesio skiriama individui, aiškinimui, kas vyksta žmogaus galvoje, virtuvėje ar ant jo palangės.

Bet jei grįžtume prie tokių rašytojų kaip Dickensas ar Tolstojus, didžiųjų rašytojų, tai jų užduotis taip pat buvo rašyti apie problemas visuomenėje. Tad ne pats detektyvo žanras suteikia daugiau galimybių rašyti socialiai angažuotą, politinę literatūrą. Man regis, bet koks žanras tiktų rašyti apie politinius dalykus, o fantastikos žanras tam iš viso tinka tobulai. Na, tokie romanai kaip „1984“ ar „Puikus naujas pasaulis“ – tai daug politiškesni romanai negu bet koks detektyvas.

O realiai tai 90 proc. detektyvų yra komercinės knygos, kurių paskirtis – linksminti žmones. Likę 10 proc. naudojasi detektyvo žanru idealistiniams ar politiniams tikslams ir bando pakeisti pasaulį. Nežinau, ar romanas apskritai gali pakeisti pasaulį, bet jei daina „Imagine“, trunkanti tris minutes, galėjo, jei Oliveriui Tvistui tai pavyko, tai gal ir detektyvas truputį gali“, – anuomet sakė autorius.