– Papasakokite, prašau, kaip ir kada atradote medžiagą monospektakliui „Josifas, Marina ir Ana“ – kokia tai buvo istorija, kūrybinis procesas? Kas jus įkvėpė ir padėjo sukurti šį spektaklį?
– Kaip taisyklė, mintys apie savo monospektaklį ateina pauzės einamojo repertuaro metu, kai atsiranda daug laisvo laiko, kad pasidarytum kažkokius savo veiklos apibendrinimus ir paklaustum savęs: „O kas toliau? Apie ką aš norėčiau kalbėti, kas mane jaudina šiuo metu?“ Dažnai būna taip, jog kai pradedi užduoti sau klausimus, visata tau pasiunčia žmones, kurie padeda netgi ne su atsakymais, o su teisingu klausimo suformulavimu. Mano atveju tokiu žmogumi tapo LRDT literatūrinės dalies vedėja Ingrida Ragelskienė. Mes susitikome kavinėje priešais teatrą ir daug kalbėjomės, aš dalinausi savo istorijomis, o taip pat žiniomis iš mylimų poetų gyvenimo, kūrybos srities, o Ingrida kreipė mano žvilgsnį į mano pačios vidų, siekiant surasti asmeninius tarpusavio ryšius su poetais ir Vilniaus miestu, kuris mums tiek daug reiškia. Jai pavyko greitai susitvarkyti su mano vidiniu blaškymusi. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė konceptualiai, kadangi ji siūlė rašyti tik apie Brodskio ryšius su Lietuva, o mano matymas leido apsupti jį Achmatovos ir Cvetajevos buvimu, kurios skirtingu metu kiekviena savaip paveikė jo žvilgsnio į poeziją ir gyvenimą formavimuisi, apie ką jis ne kartą rašė.
Visgi, kad pradėčiau rašyti scenarijų, prireikė „lokdauno“, kuris įkalino visus mus tarp keturių sienų, prislopindamas nepilnavertiškumo jausmą ir privertė susikoncentruoti į kruopštų darbą. Šiame etape man labai padėjo mano bičiulė teatrologė Dalia Mačionytė. Mes kartu panirome į medžiagos nagrinėjimą, skaitymą ir aptarimą: telefonas skambėjo 24 valandas per parą, tačiau artimieji supratingai žiūrėjo į tai, kas vyksta. Iki šiol prisimenu šį laikotarpį kaip labiausiai jaudinantį gyvenime.
– Spektaklyje skamba Josifo Brodskio, Marinos Cvetajevos ir Anos Achmatovos poezija. Kokios temos jums svarbiausios? Ką šis spektaklis reiškia būtent jums? Ar nuo pat pradžių buvo noras viską kurti pačiai?
– Poezija skamba, tačiau ne tiek daug, kaip norėtųsi, kadangi spektaklio formatas to neleidžia. Aš netyrinėju autorių kūrybos ir neužsiimu gyvenimo aprašymu; aš pasakoju jų ir Vilniaus tarpusavio santykių istorijas, ieškau ryšių tarp jų, žinoma, leisdama viską per save. Aš norėjau papasakoti apie tą dvasinę bendrystę, kuri egzistuoja tarp mūsų visų – ir paprastų mirtingųjų ir didžiųjų. Apie tai, kad mūsų pasaulio ribos labai sąlyginės. Belskitės – ir atsivers. Ir sušildys. Ir pamaitins. Juk ne vien duona gyvas žmogus, dvasinis maistas taip pat būtinas kasdieniniame gyvenime. O juk niekas taip nepamaitina sielos kaip poezija, ir ji turi tapti mūsų gyvenimo dalimi, o poetai ne tik skaitomi, bet ir garbinami.
Iš pradžių neplanavau „monopolizuoti“ šio darbo, tikėjausi surasti režisierių ir dailininką, tačiau antrasis „lokdaunas“ vėlgi padarė savo korekcijas – aš vos suspėjau parodyti savo spektaklio eskizą festivalyje Visagine. Buvo pasilikęs susitarimas su Puškino muziejumi, kad jame suvaidinsiu spektaklį, ir, tikriausiai, galima buvo padaryti tai online režimu per zoom'ą, tačiau tuo metu jau visi buvo „persivalgę“ panašių reginių ir nesinorėjo daryti kažką vienkartinio, dėl varnelės. Taip kad man logiška mintimi pasirodė nufilmuoti būsimojo spektaklio video versiją, adaptuojant specifinę XIX amžiaus sodybos erdvę pagal kiekvienam poetui reikalingą atmosferą.
Ir prasidėjo dar vienas nuostabus gyvenimo periodas, dosnus naujų pažinčių ir atradimų. Susirinko nuostabių žmonių ir neįtikėtinų profesionalų komanda: Rita Mačiliūnaitė – kompozitorė, Algimantas Mikutėnas – operatorius, Vladimiras Novikovas – montažo specialistas, Dalia Mačionytė – visų klausimų konsultantė ir Katažyna Kandiotovič – grimerė, stilistė. Per savaitę mums pavyko neįmanomas dalykas – spektaklis buvo nufilmuotas ir pirmoji, Brodskiui skirta dalis netgi sumontuota ir sausio 28-ąją, atmintiną datą (25-osios mirties metinės) įkelta į Youtube kanalą. Tačiau spektaklio likimas ir toliau neišsisprendė. Dar porą kartų festivaliuose aš rodžiau jį neužbaigtame pavidale.
– Jau šį savaitgalį monospektaklį „Josifas, Marina ir Ana“ bus galima pamatyti Lietuvos rusų dramos teatre poezijos festivalio „Žodžio teritorija“ metu. Kaip jūs dėl to jaučiatės?
– Taip, šiuo metu vyksta repeticijos, spektaklis pagaliau įgijo režisierių ir dailininkę – Vladimirą Gurfinkelį ir Ireną Jarutis, kurie labai atsargiai elgdamiesi su jau egzistuojančia spektaklio struktūra stengiasi sugalvoti ryškų vizualinį vaizdinį, labai detaliai, įsigilinę į temą, su įkvėpimu ir meile. Kitaip ir būti negali, Josifas, Marina ir Ana prie savęs prisileidžia tik pačius-pačius...
– Praėjusį mėnesį gastroliavote Izraelyje su kitu savo spektakliu „Kur mes benuplauktume“. Šis spektaklis remiasi XX-ojo amžiaus rusų rašytojos Nadeždos Teffi prisiminimų scenarijumi, kuriame pasakojama, kaip ji po revoliucijos pabėgo nuo kruvino režimo, teroro ir neteisybės Rusijoje. Kaip jus pasitiko Izraelio publika? Pasidalinkite įspūdžiais.
– Spektaklis „Kur mes benuplauktume“ su dideliu pasisekimu praėjo Tel-Avive, Jeruzalėje, Haifoje, Kfar Sabe... Izraelio publika buvo įvairialypė, daugumą sudarė 90-ųjų metų emigrantai, kuriems dar stiprios iliuzijos dėl jų tėvynės didžiavalstybiškumo, ir aš spektaklio metu mačiau, kaip kelis kartus keitėsi jų požiūris į mane, priklausomai nuo tos informacijos, kurią aš skleidžiau, būdama scenoje. Pavyzdžiui, skaitydama M. Vološino eilėraštį „Su Rusija baigta...“, maniau, kad visam laikui prarasiu keletą jautrių akių. Dėl to buvo dukart maloniau pamatyti santūrų dėkingumą tarp atėjusių asmeniškai padėkoti už spektaklį.
Po kiekvieno spektaklio žmonės ateidavo į užkulisius ir reiškė nuostabą dėl šio pabėgimo temos pasikartojimo. O viena žiūrovė staiga prisiminė, kad panašią būseną, giminingą katarsiui, ji jautė tik vieną kartą, prieš septynerius metus, spektaklyje „Palaidokite mane už grindjuostės“, bet deja, nepamena teatro pavadinimo... Tuomet jau aš jai priminiau, jog tai buvo Lietuvos rusų dramos teatras, kuriame ir aš turiu laimės dirbti. Tikriausiai, atviras emocionalumas, ekspresyvumas – tai vienas iš mūsų teatro bruožų.
Rugpjūtį su spektakliu „Kur mes benuplauktume“ esu pakviesta į tarptautinį festivalį Suomijoje, o rudenį pasirodysime Visagine.
– Kaip jums atrodo, koks yra kūrėjo, kuriančio kitiems žmonėms, tikslas?
– Mano asmeninė išgyvenimų patirtis sustiprino mintį apie tai, kad menas – neturi sienų, jis ne politikoje. Yra bendražmogiškos vertybės, ant jų laikosi pasaulis, gyvenimas. Nesąmonė drausti Cvetajevą, Achmatovą, Brodskį, kurie kentėjo nuo valdančiojo režimo taip pat, kaip dabar kenčia nesutinkantys su valdžia. Mane stebina, kai girdžiu, kad Brodskį yra pasiruošę įrašyti į išdavikus tik dėl vieno jo eilėraščio apie Ukrainą, nubraukdami visą jo gyvenimą ir kūrybą. Jeigu jau teisti (kam iš principo neturime teisės) kūrėją, tai ne pagal trumpus, vienetinius pasisakymus, pareikštus silpnybės arba paklydimo akimirką, o turėdami supratimą apie visą gyvenimą, pagal sukurtų šedevrų, kurie pergyvens mus visus, skaičių. O žmogų – pagal gerų darbų, o ne pasisakymų skaičių.
– Kokią žinutę teatras nori perduoti žiūrovams šiandien?
– Pagrindinis teatro tikslas, manau, būti sąryšyje su laikmečiu, t.y. mąstyti apie nūdienos problemas amžinybės kontekste. Todėl, mano manymu, visiškai logiška, kad Lietuvos rusų dramos teatre būtent dabar įvyks spektaklio „Josifas, Marija ir Ana“ premjera. Mūsų žiauriais laikais, mūsų beprotiškame pasaulyje, nepertraukiamų negatyvių naujienų fone mes atveriame vartelius į švarią erdvę, kur visi iškankinti ir išvargę gali atgauti dvasinę ramybę ir susitaikymą. Ak, jeigu pasaulį valdytų poetai, o ne politikai, tuomet, tikriausiai, pasaulyje nebūtų karo.
Monospektaklis „Josifas, Marina ir Ana“ bus rodomas šį savaitgalį birželio 17 d. 18 val ir 18 d. 17 val Lietuvos rusų dramos teatro Mažojoje salėje. Bilietus platina bilietai.lt
Pilna festivalio „Žodžio teritorija“ programa čia.
