Tiesiog už kryptingą ėjimą
A. Diržiūtė, kalbėdama apie apdovanojimą sakė, kad jai tai didžiulė staigmena: „Šią džiugią naujieną sužinojau iš Lietuvos ambasados Italijoje, pranešė Kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė. Buvo netikėta. Vieni apdovanojimai yra skiriami už konkretų darbą kaip aktorei – už vaidmenį, spektaklį, o šis – tiesiog už kryptingą ėjimą, aktyvų palaikymą, priėjimą prie lygybės temos, lygių teisių puoselėjimą, vaidmenų, kurie reprezentuoja moterį, kūrimą, nuolatinį darbą...“
Praėjusiais metais A. Diržiūtė buvo įtraukta į vieno italų kino festivalio komisiją, o dabar apsilankysianti Romoje, mieste, kuriame dar nebuvo buvusi: „Apkeliavau daugybę pasaulio šalių ir vis dar nebuvau miestų mieste... Vis kartodavau, kad ten nukeliausiu, šitiek išlaukus, tik labai ypatinga proga. Nepraėjo nė keletas mėnesių – paskambino iš ambasados ir pradžiugino šiuo nuostabiu įvertinimu.“
K. Gudmonaitė taip pat negalėjo atsistebėti – šis įvertinimas pasivijo ją visiškai netikėtai: „Atrodė iš niekur! Gyveni, gyveni, ir staiga gauni skambutį iš Kultūros atašė... Kaip tik sutapo, kad dvi dienos mano intensyviame grafike buvo laisvos. Šiandien dar buvau Miunchene, iš jo tiesiai skridau į Romą. Kai tik grįšiu į Vilnių, iškart prasidės psichoterapijos studijų intensyvus savaitgalis – kaip tik laisvos dvi dienos, kurias būčiau praleidusi Vilniuje – sutapo labai puikiai“, – pasakojo režisierė.
K. Gudmonaitę pradžiugino ir dar vienas sutapimas – meno mekoje Italijoje ji gastroliavo su pirmaisiais spektakliais „Sapnas“, „Trans Trans Trance“. „Tai buvo mano pirmosios gastrolės, jos vyko Milane, Toledo mieste. Italija visada primins karjeros pradžią: tai šalis, kur prasidėjo mano teatro gyvenimas. Kūryba užsiimu jau septynerius metus – gražus skaičius. Vis pagalvodavau, ką jie reiškia teatre... Ir štai, nuostabu gauti apdovanojimą“, – kalbėjo ji.
Paklausta, ar šis įvertinimas užaugino sparnus, suteikė minčių ateičiai, K. Gudmonaitė sakė, kad jis nukritęs tarsi iš dangaus, ir labai laiku. „Kaip tik tuo metu aš jaučiausi pavargusi po dokumentinės operos „Unspoken“ („Neiškalbėta“) premjeros, kurią paleidau Berlyne, Deutsches teatre. Be abejo, tokie apdovanojimai skatina kurti toliau, tam tikras patvirtinimas, kad judi teisinga linkme. Bet ateities planai nėra labai susiję su šia premija – šiaip ar taip kuriu juos į priekį, jų yra nemažai. Rudenį išeis pastatymas Vokietijos pietuose Freiburge, taip pat derinu spektaklį Kammerspiele, kuris yra vienas svarbiausių teatrų Vokietijoje šiuo metu... Bet apdovanojimai, be abejo, įkvepia ir padrąsina, yra vertingi“, – pažymėjo kūrėja.
Tokia yra tiesos kaina
Italų režisierius Giuseppe Bertolucci, anot aktorės A. Diržiūtės, tikra žvaigždė – tiek kino, tiek teatro arenoje. „Jo dėka skiriamas apdovanojimas jaunoms kūrėjoms iki 35-erių metų, kaip paskatinimas nesustoti, toliau reprezentuoti, dirbti būtent ta kryptimi. Kiekvienais metais yra pasirenkama vis kita Europos šalis, šįkart pasirinkta Lietuva, o komisija analizuoja kūrėjų darbus“, – nupasakojo apdovanojimo siekius A. Diržiūtė.
G. Bertolucci įvardinamas kaip vienas režisierių, pakeitusių kino istoriją. Nėra abejonių, būti tokia asmenybe, kuri gali ką nors pakeisti – reikšminga. Kūryba gali prisidėti prie kardinalių pokyčių?
K. Gudmonaitės požiūriu, ką labiausiai teatras gali padaryti – pakeisti ją pačią.
Kalbėjimasis, anot K. Gudmonaitės, yra svarbiausias dalykas ir didžiausia pamoka, kurią galima išmokti. „Ypač gimę posovietinėje visuomenėje, arba mūsų tėvai, augę sovietinėje visuomenėje. Manau, kad tai labai sudėtingas procesas, esame įpratę iš kartų į kartas tylėti, nekalbėti apie tai, kas svarbu. Mūsų istorija, paremta nutylėjimais, nes galėdavai būti nubaustas už tai, kad kalbi. Reikėtų tą patirtį transformuoti, perkeisti – pradėti pamažu kalbėti, ieškoti atvirumo. Nors puikiai žinau, kad tai nėra paprasta... Kiekvieną kartą man pačiai vis iš naujo reikia mokytis atvirai žvelgti į save, į kitą žmogų, nebijant, neįsižeidžiant. Visuomenėje dažnai pasmerkiami tie, kurie atvirai tiesiai kažką pasako, tokia turbūt yra tiesos kaina“, – pasvarstė K. Gudmonaitė.
Tik viena savirealizacijos formų
Į klausimą, ar yra Italijos kino fanė, A. Diržiūtė užtikrintai atsakė – taip! „Italija man yra ne tik kultūros lopšys istorine, filosofine prasme, bet ir kalbant konkrečiai apie kiną – italų neorealizme tie patys kūrėjai Michelangelo Antonioni, G. Bertolucci, Federico Fellini gyvi iki šių dienų. Jie sudėjo itin svarbius pamatus visam Europos kinui, dėl to yra garbinami ir mylimi. Žinoma, man tai buvo labai artima. Dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mano kurso vadovai nuolat kartodavo, kad žiūrėtume senus, gerus itališkus filmus, mokytumės temperamento. Taip žavu, kai ta šalis tave įvertina“, – neslėpė džiugesio aktorė.
Aktorystė, kaip pažymėjo A. Diržiūtė, tik vienas dalykų, kuriuos ji daranti ir be galo mylinti. „Tai tik viena savirealizacijos formų. Man atrodo, kad būti jaunai aktorei, aktorei–moteriai – yra tikrai nelengva. Kalbu ne tik apie Lietuvą, apie visą pasaulį. Po teisybei, vaidmenų kiekis – kuriamų ir rašomų moterims yra mažesnis... Žinoma, viskas keičiasi, gerėja, tačiau būtent tokie apdovanojimai dar labiau prisideda prie pokalbio, padrąsina visus kūrėjus, ypač kūrėjas – nesustoti, stengtis ir ieškoti, daryti. Manęs vis paklausia, už ką skiriama ši premija? Atsakau, kad tiesiog už buvimą, kad kiekvieną mielą dieną darai tai, ką gali geriausio“, – šypsodamasi kalbėjo ji.
Aktorė būdama Romoje užsibrėžė ir sunkesnę užduotį – koncentruoti visų dėmesį į karą Ukrainoje.
„Toks apdovanojimas yra skiriamas už ilgalaikį darbą. Nori nenori, reikia šių dienų kontekste išvesti paralelę su vykstančiu karu – ilgalaikis darbas, pastanga, parama, kurios taip reikia, nepaisant didžiulių sunkumų...visų mūsų parama kiekvieną dieną – prives prie apdovanojimo. Nepraleisiu progos, nešiu tą paramą ir padėką ne tik Lietuvai, bet ir šaliai, tautai, esančiai šalia, tai toks fokusas, kurio dabar negalima pamiršti jokiame kontekste“, – sakė A. Diržiūtė.
