„Tądien vyks be galo svarbūs oficialūs minėjimai, tačiau mums kilo idėja, kad ši sukaktis būtų minima ne vien politikų, tremtinių ar jų palikuonių susibūrimuose, – sako viena iš renginio iniciatorių Živilė Kropaitė-Basiulė, neseniai pasirodžiusios knygos „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ (išleido BALTO leidybos namai) autorė. – Skaudūs Lietuvos istorijos įvykiai, dabar iš dalies atsikartojantys Rusijos užpultoje Ukrainoje, formavo mus kaip tautą, lėmė mūsų tapatybę, tad ir minėti juos turime ten, kur gyvename savo kasdienį gyvenimą – prie tiltų, per kuriuos kasdien einame ar važiuojame, prie žaidimų aikštelių, upių, kiemų.“

Į vis girdimus padūsavimus, kad jaunimo nedomina renginiai tremties tema, ji turi atsakymą: „Gal pabandykime juos padaryti įvairesnius, kartais ir paprastesnius – susitikime, pasikalbėkime, pasijuokime ir paverkime. Mums labai norėtųsi, kad mažiau įprastas formatas padėtų patraukti jaunesnę auditoriją.“

Istorikas Norbertas Černiauskas, knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (išleido leidykla „Aukso žuvys“) autorius, įsitikinęs, kad svarbios istorinės sukaktys turi ne tik priminti praeitį, bet ir kelti bendražmogiškus klausimus čia ir dabar. 1940-ųjų birželio viduryje Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, po metų birželio 14-ąją sovietai ėmė vykdyti pirmuosius gyventojų trėmimus, tą pačią vasarą naciai pradėjo masines Lietuvos žydų žudynes.

„1940-ųjų ir 1941-ųjų birželio įvykiai mus sukrečia ir įaudrina, tačiau kai kurių atsakymų vis dar ieškome, o gal net ir vengiame, – pripažįsta Norbertas Černiauskas. – Todėl bet koks išsikalbėjimas stiprina mus kaip bendruomenę ir uždaro kelius propagandai, manipuliacijoms, radikalioms interpretacijoms.“

Iki šiol renginiams nenaudota erdvė po Zarasų tiltu, jungiančiu Užupį ir Paupį, autoriams turi daug simbolinių prasmių. Automobilių ūžesys primena praeities skaudulius ir neleidžia užsimiršti, šalia tekanti upė simbolizuoja gyvybę, jos trapumą ir begalybiškumą, o gyvuojantis miestas – namus, tėvynę ir įprastumo džiugesį. Patiltėje vyraujanti nešvara, šešėliai ir dulkės – daug arčiau sąlygų, kuriomis kalėjo, buvo deportuojami ir gniuždomi žmonės, nei sterili kasdiena, kur įprasta rengti proginius minėjimus. Be to, tai artima realybei, kurią dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje išgyvena milijonai brolių ukrainiečių: slėpimasis metro stotyse, griuvėsiuose ir net XXI amžiuje atsinaujinusios tremtys. Šis tiltas per Vilnią, jungiantys Paupį ir Užupį, turi ir dar vieną simbolinę prasmę: Zarasai svarbūs abiejų autorių knygose – šio miesto tardymo izoliatoriuje kalėjo Živilės herojė, jos močiutė Ona Butrimaitė-Laurinienė, o Norbertas primena, jog 1940-aisiais čia kilo ateities ežerų ir pušynų kurortas, bet jo plėtrą nutraukė okupacija.

Į pagalbą renginio sumanytojai pasitelkė ir žurnalistę Aistę Plaipaitę, jos senelis amžinatilsį Pranas Plaipa – politinis kalinys. Pokalbio atmosferą padės sukurti Aistės atliekama „Partizanų baladė“ pagal Kazio Bradūno eiles.

Renginyje galėsite įsigyti abiejų autorių knygų. Visas pelnas bus skiriamas Ukrainai.

Išgyventi birželį: knygų „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ ir „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ autorių Živilės Kropaitės-Basiulės ir Norberto Černiausko pokalbis – birželio 14 d. 19 val. po Zarasų tiltu Vilniuje (vietą rasti čia).

Kviečiame skaityti Ž. Kropaitės-Basiulės knygos ištrauką.

Ištraukoje iš Živilės Kropaitės-Basiulės knygos „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ – jos močiutės Onos Butrimaitės-Laurinienės prisiminimai apie tragiškas Lietuvos istorijai 1940-ųjų ir 1941-ųjų vasaras.

4

Vaikai, eikite namo, egzaminų nebus

– Regis, debesis ateina.

– Neugi, baisi naujovę... Saniai nebūvįs.

#fainiausiapasaulymočiutė

2017 08 06...

„1939-aisiais Vilnius grąžinamas Lietuvai. Atsarginiai kariai mobilizuojami ir žygiuoja į Vilnių. Jakėnų kaiman atžygiavo šimtas kareivių, pusė raitelių, pusė pėsčiųjų. Visą mėnesį laukė įsakymo, kad galėtų eit Vilniaus kraštan, – linija netoli buvo nuo Jakėnų. Tai buvo raiteliai ir pėstininkai, prisimenu, kokie gražūs vienodi žirgai nerimastingai trypčiojo, žvengė, kanopomis kasė žemę, tartum ragindami skubėti. Gražūs, pasitempę atrodė ir Lietuvos kariai, o dar gražesni – kai ant žirgų sėsdavo. Kareiviška koše vaišino smalsuolius kaimo berniukus, kurie sukiojosi aplink kareivius ir su pavydu žvelgė. Kareiviai – kai nusibosdavo savo pačių gamintas maistas – eidavo pas šeimininkes prašyti pieno, keisdavo į košę ir sriubą. Ateidavo ir pas mus, būdavo, atsineš atsibodusios košės davinį, sriubos, paims pieno ir išgers skaniausiai. Atsargos kariai mus, vaikučius, kalbindavo ir švelniai glostė galvas, sakydami, kad „ir mes turim mažų vaikų, kurie laukia ir ilgisi“. Kiek džiaugsmo būdavo mano vyresniems broliams, kai kareiviai leisdavo apsivilkti karišką milinę, nors ji ir siekdavo žemę. Kariai ir armoniką buvo atsivežę – sekmadieniais klojimuose pasidarydavo šokius, bet mūsų panelės su jais nešoko. Pasislėpdavo namuose – su vedusiais kareiviais nepadoru draugauti, man taip įsakė močiutė.

Susirikiavę pavakariais žygiuodavo per kaimą ir toliau plačiu vieškeliu, dainuodami „Ant kalno mūrai“. Kaimo žmonės taip su jais susigyveno, kad, šiems gavus įsakymą išvaduoti Vilnių, verkė tikrom ašarom, linkėjo laimingai sugrįžti į namus.

Džiaugėsi visa Lietuva, atgavusi Vilnių, iširus tai laikinai sienai, kurią buvo pastatę okupantai lenkai. Giminės galėjo laisvai susitikti, nuvažiuoti vieni pas kitus – nėra lenkų pasieniečių, tai niekas jau nesodins į daboklę ir nemuš už perėjimą vadinamos sienos. Lietuva laisva.“

...

Galvoju, papasakosiu Močiutei apie savo intervą su Česlovu Juršėnu, tai padarysiu įspūdį.

Bet ji vis tiek – kaip visada – man padaro didesnį.

Vis atvykdavo Juršėnas agituot į Ignalinos apylinkes, o ji, pasirodo, irgi eidavo „paāpanuot“. Juršėnas rengdavo loterijas, kuriose galima būdavo laimėti jo knygas.

– Anas ir taip netūri kam padāvanoja sāvā knygų, tai do buktai lāterijų padārā, kas jau atsakis, tas prīzų laimes, – paaiškina.

Baldaševičiokas ar koks gal Kazlauckiokas ar Veličkiokas – tiksliai dabar nepamenu – knygą gavo, nes gerai atsakė, „kiek akīnių Juršėnui sūmušē“ per svarbius Lietuvai įvykius.

– Ė kam Lietuvų náikinat, paklausiau ašjei, – pasakoja Močiutė. – Anas tik padabojā išsigundįs, mīslia jau kų ti apie kāmunīzmų.

Aš irgi, klausimo pradžią išgirdusi, tiesą sakant, taip suprantu.

– Ė ašjei sakau, ko Lietuvų náikinat – vienas tik sūnus par jus? Taigi Lietuva išnyks. Nu tai jau ir man tadu davē knygų.

#fainiausiapasaulymočiutė

2017 04 17
...

„1940 metų birželio 15 dieną buvau Tolimėnų pradinės mokyklos mokinė. Prasidėjus pirmajam – tikybos – egzaminui netrukus pasigirdo keisti garsai, ūžimas, čerškėjimas, dundėjimas. Ir štai iš miškelio siauru keliuku išlindo pirmieji tankai. Įvažiavę į vieškelį, sustojo prie šulinio netoli mokyklos. Tankų buvo labai daug, iš jų išlipo juodi apdulkėję kareiviai.

Į mūsų klasę įžengė mokytojas Vincas Kuzma, kažką tyliai pasakė klebonui ir abu nuėjo prie tų kareivių, o mums liepė ramiai pasėdėti. Pasikalbėję su kareiviais sugrįžo į klasę. Aš ir dabar akyse matau tą vaizdą, kai klebonas ir mokytojas ėjo po pokalbio su kareiviais. Tokie liūdni, skausmo persmelkti buvo jų veidai, jie kažką tarpusavy kalbėjosi. O mums pasakė: vaikai, eikite namo, egzaminų nebus, jums pažymėjimus išduosim vėliau, parašysim pažymius iš visų keturių mokslo metų vidurkio.

Mes pakláusėm mokytojo ir klebono: kas tie kareiviai, ką jie sakė? Mokytojas giliai atsiduso ir pasakė, kad atvyko čia Raudonoji armija iš Rusijos apginti, apsaugoti mus nuo karo. Žinoma, kad sakė mums tą, ką kalbėjo kareiviai, o iš tikrųjų taip negalvojo – labai buvo susirūpinę ir tarp savęs kalbėdami minėjo okupaciją.“

– Apie ką tada pagalvojai?

– Mes nieko nesupratom, bet manėm, kad taip ir bus. Ką ten ketvirtokas supras? Nei televizoriaus nebuvo, nei radijo. Ką reiškia ta okupacija, nesiorientavom visiškai. Nieko nežinojom, nieko nesupratom. Dabar tai kažkaip anksti vaikai įsisuka į politiką, o tada gi nieko, tundra, nieko politikoje nesusigaudėm.

– Gal nudžiugot, kad nebus egzaminų?

– Nieko mes nenudžiugom. Bent aš tai jokio džiaugsmo neprisimenu.

„Iš mokyklos parėjus į namus pamačiau kraupų vaizdą. Mama verkė sakydama: vaikeliai brangieji, atėjo galas, bedieviai išžudys mus visus, nes jie ir savus žudė Rusijoj 1917-aisiais. Visas kaimas sunerimęs, žmonės bėgiojo vieni pas kitus, teiravosi, spėliojo, kas gi bus, kodėl bolševikai čia atvažiavo? Gal bus karas? Nerimavo ir verkė motinos, nes jos augino sūnus ir nuojauta joms teisingai kuždėjo apie siaubingą ateitį, kad jų sūnūs kris nuo bolševikų rankos, gindami Tėvynę.

Bolševikai, tie neprašyti svečiai, atsidanginę greitai pasijuto šeimininkais, įvedė savo tvarką, paliuosavo iš tarnybų policiją ir kitus jiems neparankius tarnautojus, nuėmė kryžius nuo mokyklos sienų, pakabino „tėvelio“ Stalino portretą, pradėjo tuštinti parduotuves.

Žydai buvo beveik visi verslininkai, vertėsi prekyba, taigi iššlavė jų visas krautuves. Bet jie nesupyko ant bolševikų, labai svetingai su džiaugsmu pasitiko išvaduotojus, pakėlę raudoną skudurą (vadinamą vėliava). Šaukė „ura, ura“, džiaugėsi, šokinėjo.“

– Kaip jie galėjo nesupykt?

– Linksmai sutiko. Su lietuviais jie sugyveno labai gerai, niekada nesipyko. Bet ir bolševikus laimingi sutiko. Daugiau kaip trisdešimt parduotuvių – tik viena lietuviška, Šakalio. Užeik, Jurgi, paimk bargan, jeigu neturi pinigų, gal vis tiek atiduosi, sakydavo žydai. Jei neatiduosi – praneš kunigui. Tas per pamokslą visiem pasakys. Kunigas juk tais laikais buvo valdžia.

– Tai iki tol visi gerai sugyveno?

– Aha, gerai. Žydai buvo prekybininkai, lietuviai – artojai. Mes, vaikai, nejautėm, kad ten ruseliai, Tolimėnų mokykloj. Tik kai popas atvažiuodavo, melstis pereidavo į kitą klasę. O štai žydeliai buvo atskirai, Salake savo turėjo škalą. Nežinau, kodėl nesupyko ant bolševikų, bet persimetė į jų pusę.

„Paskelbė šventes, Spalio revoliucijos ir Gegužės pirmąją. Rinkosi į mitingus, užlipę ant statinės oratoriai, daugiausia žydai, dėstė, aiškino naujo gyvenimo, vadinamo rojaus, taisykles, žadėjo aukso kalnus.

Vienu brūkšniu nubraukė mūsų ramų gyvenimą, uždraudė visų organizacijų veiklas, angelaičių, pavasarininkų, šaulių ir visas kitas religines ir valstybines organizacijas.

Jaunimas dar bandė susieiti neva į šokius, tai, būdavo, mūsų namuose sueis, pasikalbės, pakritikuos bolševikus ir „tėvelį“ Staliną. Ir su nerimu laukė rytdienos, ne šokiai jau rūpėjo. Mūsų Pupų Dėdė atsinešė tokią dainą – nežinau, ar pats sukūręs, ar kas davė. Ir visi uždainavo:

Kai išmintingai Lietuvą valdė,

Buvom apsivilkę, sočiai pavalgę.

Kai tik atėjo Stalinas dykas,

Visus paliko pusbadžius, plikus.

Buvom turtingi, visko turėjom,

Krautuvės pilnos visus žavėjo,

O kai atėjo tinginių gauja,

Viso to turto liko tik sauja.

Visas mūs džiaugsmas, kad daug jūs žadat,

Bet aiškiai matom, prie ko jūs vedat.

Ką gi mums duosit, patys apdriskę,

O jūsų kiauše šiaudų tik biškis.

Neilgai, draugai, ant mūsų josit,

Nieku jūs buvot, vėl nieku stosit.

Viską iškęsti mums jėgų stinga,

Greitai užtrauksim himną galingą.

Kritikavo, kaip vežamos prekės iš Lietuvos į Rusiją, iš Rusijos į Lietuvą. Iš Lietuvos sunkiai pakrautas sąstatas su prekėmis, garvežys pūškuoja, dūsta šaukdamas: oda-manu-faktūra, oda-manu-faktūra. Iš Rusijos į Lietuvą su prekėmis labai lengvai lėkė traukinys, ratukai smarkiai sukosi ir tauškėjo: karaški-spički, karaški-spički.“

– Kas tie „karaški“?

– Tokie tabako koteliai. Tabaką juk augindavo daržuose. Kai geras prekes vežė, gerai traukinys pūškavo, o kai iš Rusijos, tai gal ir tų „karaški“ neatveždavo, tik juokavo šitaip. Nieko ten jie išvis neturėjo toj Rusijoj.
...

Prisipažinsiu.

Kai Močiutė nutarė ant savo namo pasikabint plakatą partijos*, už kurią balsuoja ir kuriai pati priklauso, nemenkai išsigandau. Kurį laiką dar bandžiau tikėtis, kad juokauja. Tada pamaniau: viskas, turbūt jau ir jai atėjo senatvinis nupušimas.

Kai po gana trumpalaikių stebėjimų neatradau nė vieno papildomo senatvinio nupušimo požymio, pagalvojau: gal ne, gal tiesiog šiaip išsikraustė iš proto.

Tada atėjo mintis, kad gal jos gerumu ar tariamu nupušimu naudojasi kaimo tamsuoliai, šviesuoliai, bedvasiai, dvasininkai, dėl įtakos susipliekę ir ją pademonstruoti norintys partijų atstovai, ubagai ir bedarbiai... Jiems gi tai – maniau aš – turbūt visai nesvarbu ir jie nesupranta, kad, nors mano Močiutei 87-eri, ji nesuvokiamai sveiko proto ir, norėdama būti gera ir nebijodama apsikvailint, vis dėlto tai padarys. Apsikvailins. O jie sau plos ir šoks aplink laužą džiaugsmo šokį, kad taip lengvai savo tikslams pasiekti apmonijo geraširdį seną žmogų.

Vėliau suklusau, kai išklausęs šiuos mano nuogąstavimus vienas man labai brangus žmogus pasakė, esą jai bus dar skaudžiau, jeigu nepalaikysiu to, ką ji labai nuoširdžiai darys. „Be to, – sakė jis. – Močiutė juk pirmiausia tuo ir žavi, kad paiso Dievo ir gyvenimo principų, bet VISIŠKAI nepaiso daugelio „normelių“, kurias žmonės išsigalvoja gyvenimui komplikuoti.“

Tačiau aš vis vien skaičiavau dienas iki rinkimų, atidžiai sekdama nesąmoningiausius plakatus FB grupėje „Mano kandidatas geriausias!“ ir su baime laukdama dienos, kai ten pasirodys „plakatas, pakabintas nesąmoningiausioje vietoje“.

Dienos bėgo, o mano supratimas, kad Močiutė viską kuo puikiausiai supranta, yra sąmoninga ir jos valia kabinti tą plakatą, vis dėlto sparčiai ryškėjo.

O šiandien per pokalbį telefonu pasiekė ryškiausią savo stadiją.

– Ką sako žmonės dėl to plakato?..

– Nu kų anys sakis.

– Nebijai?

– Man jau baisiau nebus, kaip būvā, vaikela, – sako Močiutė. Šita į tremties ir kalėjimų laikotarpį referuojanti jos frazė nėra nauja, tai ją nutraukiu eiliniu atodūsiu. O Močiutė tęsia:

– Nu ko gi ti ašjei bijosiu? Ne vilkas, ne velnias – šypsās šītas berniokas man un sienās.

– Nebijai, kad langus kas išmuš? – perklausiu aš: langų išmušimo reiškinys nėra nepatirtas, be to, Močiutės kaime visi balsuoja kitaip nei ji („Nu kas gi balsuos ažu šituos par mum?“).

– Lūngus išmuš, tai indes do naujesnius, – nė neatsikvėpdama atsako mano Močiutė. – Būt gerai do, kad rėmų sumušt – galės indėt plastikīnį.

Vis tiek #fainiausiapasaulymočiutė #seimorinkimai2016 #neagitacija

2016 09 14

* Ant Močiutės namo sienos per Seimo rinkimų agitaciją kabėjo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nario Sauliaus Šilinio plakatas.

...

„Bolševikai rengėsi iškilmingai švęsti Spalio šventę, ragino eiti su raudona vėliava ir Stalino portretu, bet kokį darbą dirbti per jų šventę griežtai uždraudė; jeigu pamatysią ką nors dirbant tą dieną, teks labai gailėtis, grasino. Štai jau ir atžygiuoja šventinė kolona, komjaunuolis Širbinskas, iškėlęs raudoną skudurą, eina pirmas, o paskui jį šlepsi pora tinginių – tai ir visas paradas.“

– Rimtai – tik trys žmonės?

– Nu tai taipgi. Į kaliošus kelnes susikišę eina, demonstruoja šventę, iš Vyželių kaimo į Švedriškę su laskutais. O gal jis į Salaką ėjo? Nežinau dabar.

„Mano brolis Povilas, pamatęs vieškeliu atžygiuojančius „draugus“, tyčia visai prie lango prisitraukė varstotą (nes jis tuo metu ką ten meistravo). Kad pradės kalti, pyškėti, kiek tik turėjo jėgos. Širbinskas pasisukęs pasižiūrėjo į langą, tas jam labai nepatiko. Vėliau įspėjo: žinai, Povilai, šįkart dovanoju, bet jei dar kartą krėsi tokias šunybes, labai pasigailėsi – tokią dieną dirbt.“

Skaitau prisiminimus toliau. „Povilas buvo labai drąsus ir nepaklusnus bolševikams, jis nėjo balsuoti per pirmuosius balsavimus, kai su šautuvais politrukai varinėjo visus žmones.“ Ir vis kyla klausimų.

– Ar įprasta buvo taip elgtis, ar daug kas nėjo balsuoti?

– Nu vat kai kurie nebijojo. Nėjo balsuot, ir tiek.

– O kiti broliai?

– Kiti gal dar nepilnamečiai buvo. Lisauskas Jonas, Jakėnų kaimo kaimynas, artimas draugas toks, ant rubežiaus Tolimėnuose gyvenęs, dar sakydavo: kaip jis nėjo, gi visus su šautuvais varė? Matai, kas dabar Baltarusijoj dedasi. Kai Lukašenka laimėjo, tai matai, kaip laimėjo? Sužeidė, išvaikė, policija apstatė. Tai ir pas mus šitaip. Devyniasdešimt devyni procentai už bolševikus. Viskas per jėgą. Būdavo, padainuoja tarpusavy, pasišaipo iš bolševikų. Sueidavo jaunimas, kai kurie buvo šauliai. O kai tremti pradėjo, sustatė akis visi ir suprato, kad baisu.

...

Užsakiau Močiutei siuntinį ir padariau klaidą pranešdama, kad jį atveš būtent šiandien.

Vakare nesulaukus paskambina.

– Oi, tai negi tu visą dieną dabar ir laukei?..

– Baik tu, nemīslyk, vaikela, ašjei turėjau darbā.

– O ką veikei? – klausiu.

– Dabojau, katrie seimūnai bedieviai*. Ažsirašiau.

#fainiausiapasaulymočiutė

2016 11 14

* Į pirmąjį posėdį susirinko ir priesaikos tekstus sakė 2016–2020 metų kadencijos Seimo nariai. Paskutinis sakinys priesaikos tekste yra „Tepadeda man Dievas“, jį renkasi ne visi.

...

„Slogi buvo žmonių nuotaika, lėtai slinko pirmieji okupaciniai metai, visi nerimavo, kas bus toliau. Jau pradėjo kalbėti ir apie karą.

Ir štai atėjo 1941-ieji, birželio 14 diena, skausmingoji data Lietuvos istorijoje. Prasidėjo genocidas, veža, tremia į Sibirą šeimas. Išvežė ir mūsų kaimynus Gimžauskus, gyvenusius Tolimėnų kaime. Senukus tėvus paliko, vežė tik jaunimą: du brolius, Mykolą (šaulių vadą), Joną ir dvi seseris – Zofiją ir Adelę. Areštavo mokyklų inspektorių Joną Samą, gyvenusį Sungarduose. Tą dieną labai daug šeimų ištrėmė iš visos Lietuvos, daugiausia mokytojų inteligentų.“

– Kas tas mokykų inspektorius?

– Nu taip vadindavo. Kelių mokyklų inspektorius, kuris važinėdavo, kontroliuodavo mokyklas.

– O dabar kaip vadinas jie?

– Dabar jau tau žinot, ne man. O tas Samas dingo. Areštavo ir areštavo. Vėliau tik sužinojom, kad Krasnojarsko lagery mirė.

– Daugiau aplinkybių nesužinojot?

– Niekas nežinojo – galvažudžiai, tu galvoji, pasakys? Aha, sulauksi. Vienas buvo stribas, Semionovas, kur Dūkšte mirė. Tai istorikas Abarius nuėjo, klausė, sako: tai tu liaudies gynėjas buvai? Taip, sako, areštuosit mane? Ką darysit? Teisit? Istorikas jam atsakė: ne teist ir ne areštuot atėjau, o tik paklaust, kur užkasdavot partizanų lavonus. Tai jis atsakė, kad niekad neužkasinėjau, užkasdavo „invalidai stribai“, o jis „visada į operaciją eidavo“.

– Žudyt?

– Žudyt – bajavieji ėjo žudyt, šeimų terorizuot, miškų valyt, namų degint.

– Tai jis, tas stribas, jau miręs?

– Miręs ir dar Kaniūkų kapinėse palaidotas. Būčiau priėjus ir pasakius, kad šitam durpyne vieta, o ne Kaniūkų kapinėse. Bet nežinojau, kad laidoja. Popui būčiau šitaip pasakius.

– O tai kitus stribus nepriklausomybės laikais kur laidoja?

– Tylom, jie gi neprisipažįsta buvę stribais.

– O šitas kaip prisipažino?

– Kur jis dėsis, kai į namus atėjo? Kiti tai išlakstė. Jis penkis vaikus turėjo, kurie visi chuliganaudami, ne miškuose, žuvo. Vienas lyg pasikorė. Tai buvo toks kaimynas Zenukas, kuris jį senatvėj prižiūrėjo. Gal jis net iš pradžių ir nežinojo, kad stribas. Pinigų neėmė, bet pasakodavo: būdavo, tas stribas baido nuo savęs rankom lyg muses, aš jo klausiu – ką čia darai? Tai tas atsakydavo, kad vaikai lenda, vaikus nuo savęs veja. Jam jau turbūt matės akyse, ką aš žinau, ką čia reiškia – gal vaikų prišaudė nemažai, kad vaidenas jam vaikai prieš mirtį? Jau sunkiai jis sirgo, vėžys buvo. Būdavo, ateina kailiniais, veltiniais apsivilkęs. Duodavo jam valdiškai – valdžia juos rengė, duodavo uniformas, veltinius be kaliošų. Vėliau, pasakodavo žmonės, jau vaikščiodavo medaliais apsikarstęs – viena pusė krūtinės iki juostos, kita irgi. Dar reikėjo, kad ant nugaros pakabinta būtų. Už ką tie medaliai, vis ketinau paklaust, jei būčiau sutikus. Viena pusė – už Minčios miško aukas, o kita – už Ažvinčių girios?

„Atvažiavo po poros dienų su mašina politrukai, išsidėstė netoli kaimų, užsimaskavę laukė pasirodančių jaunų vyrų, gaudė juos ir vežė į Zarasų kalėjimą. Nesužiūrėjo ir neklausė, kas esi, – bet tik jaunas, tai ir pakavos į mašinas. Daug kurie vyrai jautė pavojų ir nesirodė, pasislėpė. Į namus politrukai nėjo, gaudė praeivius, pirmus pasitaikiusius.“

– Kodėl?

– Traukės bolševikai, tai norėjo kuo daugiau spėt žmonių nužudyt, negi tu nesupranti. Mes su broliu karvę pamelžę sykį ėjom – maža dar aš melžt išmokau, – išgirdo žingsnius, išlindo iš kapinių medžių, pamatė, kad vaikai, tai vėl sulindo atgal. Bet tikslas vienas – kam, tu klausi, jie gaudo? O kam chirurgus nuo operacinės patraukė? Kad kuo mažiau priešų turėt.

– Kur? Vilniuj? Kokius chirurgus?

– Panevėžy. Sesutės vienos ieškojo, ta išbėgo iš ligoninės, o jie nubėgo į ligoninę, ten penki gal chirurgai prie operacinio stalo, žmogus jau perpjautas, tai juos nutempė, visus tuos chirurgus ir nukankino. Ir grįžusią sesutę nužudė.

„Iš gretimų kaimų sugavo tris vyrus: Taškūną Mykolą iš Margavonės, Joną Šimkūną iš Želmeniškės, Bernardą Augulį, gyvenusį Švedriškėje. Baisų siaubą šie ir kiti sugauti vyrai pergyveno Zarasų kalėjime. Vokiečiams paskelbus karą, kalėjime prasidėjo kalinių egzekucija, prie rusų prisidėję žydai ir politrukai, atvežę traktorių, užvedė variklį ir leido didelį garsą, kad per ūžimą nesigirdėtų kankinamų žmonių riksmo.

Ne per ilgai budeliams teko darbuotis: buvo jau aukų, o kiti laukė eilės, žinojo, kad jiems artėjo egzekucija. Ir štai pasirodė vokiečių lėktuvai, pradėjo bombarduoti Zarasų miestelį, bomba pataikė į kalėjimo kampą, budeliai pasitraukė, o esančius kalėjimo kamerose suimtuosius išvadavo lietuviai sukilėliai – jie jau buvo susiorganizavę, išlaužė kamerų duris, paleido kalinius.

Visi trys mano paminėti kaimynai sugrįžo į namus šoko būsenos. Nors buvo jauni, apie dvidešimties, per tą siaubingą laikotarpį spėjo pražilti.“

– Dėl bolševikų okupacijos net pradinės mokyklos egzaminų nelaikei. Po to nebuvo sąlygų vėl mokytis? Negi nenorėjai?

– Norėjau ir sugebėjau, bet galimybių nebuvo. Kai atėjo vokiečiai, broliai žemės ūkio mokykloje Dūkšte mokėsi agronomijos, kad jų į kariuomenę nepaimtų, o Povilas nuėjo į savisaugos batalioną. Aš, mergaitė, – neliečiama, bet savo ūky pagrindinė ūkininkė buvau. O paskui prie bolševikų taip pat nebuvo sąlygų ir galimybių.

– Išgyvenai dėl to?

– Žinoma. Bet tai gailėkis nesigailėjęs – reiškia, taip būt turėjo. Mokytoja irgi buvo liepus mamai, kad mane mokytis toliau leistų. Na bet nebuvo, nebuvo tos galimybės. Jau keturiasdešimties su drauge tremtine nuėjom į Dūkšto vakarinę – vidurinės mokyklos baigti. Tai viena mokytoja ir sako: kas čia per mokslai tokiam amžiuj? Kam jums?

– Ką atsakėt?

– Parėjom namo, ir tiek, kad jau taip mokytoja nuteikinėja.