Žmonės nori suprasti, kas vyksta kare

– Esate vaikų rašytojas, kuriam tenka kovoti už savo šalį, kariauti, o karo veiksmų zonoje jūs baiginėjate savo naująją knygą... tai neįtikėtina! Kas šiandien suteikia jums jėgų?

– Priežasčių yra keletas, kodėl rašau karo metu. O vaikams, – kad to karo manyje būtų mažiau, nors mintimis nuo jo šiek tiek nutolčiau. Tačiau tuo pat metu karas – labai ryškūs įspūdžiai, emocijos. Norisi pasidalinti išgyvenimais.

Iš tiesų, nesu vien vaikų rašytojas, nors ir dabar išleista „Polinka“ (Полінка), o antroji – apie jau ūgtelėjusios Polinkos nuotykius, patekusios į išgalvotą pasaulį, ruošiama spausdinti. Esu rašytojas, kuriam įdomu eksperimentuoti, rašyti skirtingais žanrais. Mano knygos įvairios, netgi šios dvi knygos vaikams esmingai viena nuo kitos skiriasi.

Dabar, kai vyksta žiaurus karas su Rusija, savo užduotį suvokiu kaip rašytojo ir įvykių liudytojo: turiu fiksuoti, aktyviai dalyvauti istoriniuose įvykiuose, dalintis pamatytu, išgyventu – dėl savo tautos ir visos žmonijos.

Negaliu kitaip pasielgti, nei kariauti ir ginti savo šalį. Bet aš rašau. Laiko neužtenka, aišku, todėl turiu anksčiau keltis, kad suspėčiau ką nors užrašyti. Surinkau dalį parašytų tekstų per 2014-2015 metus, daugelį jų užbaigiau dabar, rankraštį perdaviau leidyklai – karinė proza.

Pirmosiomis karo dienomis daugiausia dėmesio skyriau fotografijai. Prieš karą buvau fotomenininkas, fotosesijos buvo suplanuotos kelioms savaitėms į priekį...

Eidamas savanoriu į Poltavos batalioną, su savimi pasiėmiau fotoaparatą. Daug fotografavau, mane netgi ėmė šaukti „Spilbergu“, vėliau fotografijas perdaviau į archyvą, dabar jos yra saugomos Poltavos srities ir Ukrainos valstybiniuose archyvuose su užrašu „Saugoti iki gyvos galvos“, taip pat keliuose muziejuose Ukrainoje, JAV, Kanadoje.

Kartais savo puslapyje įkeldavau nuotraukas. Ir taip išėjo, kad įdedi nuotrauką – surenki 100 patiktukų, o aprašius nuotraukos istoriją – ir 500. Pamažu supratau, kad mano mintys, mano istorijos gali būti įdomios ne tik man, žmonės nori suprasti, kas vyksta kare.

Vitalijus Zapeka
Foto: Asm. albumas


Baiminosi, kad istorija nepasikartotų

– Jūsų istorija skausminga... 2014-aisiais, kai sužinojote, kad dukra laukiasi vaikelio, išėjote į karą, suprasdamas, kad anūkė gali niekada neturėti senelio, parašėte jai knygą „Polinka“ – apie tai, kaip senelis žaidžia su anūke... verkėte..? Kokie jausmai apėmė?

– Kartą nuvykome į pozicijas sektoriuje „A“ – į kaimą, Luhansko srityje. Ten sukūriau vieną rizikingiausių savo fotoreportažų. Ir nors tada nebuvau sužeistas – taip, keli įdrėskimai, bet apėmė jausmas: gal gyvas negrįšiu pas artimuosius. Kaip tik tada gavau žinią, kad mano dukra laukiasi.

Baiminausi, kad istorija nepasikartotų: mama anksti mirė, todėl dukra, jos anūkė, su ja neturi bendrų prisiminimų. Ir aš taip pat galiu negrįžti iš šio karo. Ir nusprendžiau iš anksto padovanoti šiuos prisiminimus – pasakojimą apie tai, kaip galima siausti su seneliu.

Iš pradžių dukra pasakė, kad bus anūkas – Bogdančikas. Ir aš parašiau jam pasaką apie Bogdančiką. Suredagavau, nusiraminau, kad bus ką padovanoti vaikui gimus. Staiga dukra skambina: „Tėti, turėsime mergaitę, Polinką“. Patikslino, nuėjusi į antrą echoskopiją! Paprastai, pasakodamas šią istoriją, juokauju: na, kam reikėjo eiti antrą kartą, jei pirmą kartą viskas buvo taip gerai! Būtų berniukas – viską turiu paruošęs, viskas jam parašyta. Baigėme pokalbį – ir aš ištryniau pasaką Bogdančikui.

O kai gimė anūkė, kai jau galėjau ją palaikyti ant rankų, pajutau: kaip šaunu, kaip gera turėti anūkę Polinką. Ir beveik iš karto pradėjau rašyti savo anūkei prisiminimus apie ateitį. Įsivaizdavau, kad likau gyvas, o ji ūgtelėjo – ir prasidėjo nuotykiai. Kažkodėl man atrodė, kad ketverių metų amžius (knygutėje herojė apie save kalba taip: „mano amžius – delniukas be piršto“) vaikystėje yra vienas įdomiausių, kai dar nedingęs vaikiškas spontaniškumas.

Buvo sudėtinga pasinerti į ketverių metų mergaitės būseną, jos infantilumą ir spontaniškumą. Bet norėjau parašyti taip, kad skaitytojas patikėtų, jog tai vaiko, o ne suaugusio rašytojo, rašančio vaikiškus kūrinius, apsiginklavusio automatu, mintys. Ir keletą dienų vaikščiojau toks išsiblaškęs, kad mano likimo broliai dėl manęs pradėjo nerimauti.

„Baiminausi, kad istorija nepasikartotų: mama anksti mirė, todėl dukra, jos anūkė, su ja neturi bendrų prisiminimų. Ir aš taip pat galiu negrįžti iš šio karo. Ir nusprendžiau iš anksto padovanoti šiuos prisiminimus – pasakojimą apie tai, kaip galima siausti su seneliu“
Vitalijus Zapeka


Ir vieną vakarą užėmėme postą, aš ir mano draugas. Atsidariau nešiojamąjį kompiuterį ir pradėjau rašyti – mūsų padėtis buvo rami. Sėdžiu, džiaugiuosi, kad gerai sekasi, viską gyvai įsivaizduoju – kiekvieno medžio lapelį, vaiko šypseną.

Mano bendražygis atsistojo, šalimais pasivaikščiojo, o aš net nepakėliau akių, buvau toks įsitraukęs. Ir kai tik padėjau tašką užbaigęs skyrių, sugrįžau į save. Ir ką matau! Mano kolega visas išblyškęs, laiko mano ginklą, pamanė, kad išprotėjau.

Iš pradžių pats išsigandau, bet paskui susivokiau, ir leidau jam perskaityti tai, ką esu parašęs. Jis atsargiai paėmė, pusbalsiu skaito, stebi mane. Ir tada jis taip pat pradėjo šypsotis, prapliupo juoktis. Grąžino nešiojamąjį kompiuterį ir mano ginklą. Bet vis tiek mestelėjo pastabą, kad paprastas žmogus taip neparašytų.

Ir tada šią istoriją leidyklai „Vivat“, kuri yra viena iš 3 didžiausių leidyklų Ukrainoje, parodė mano geras draugas, charkivietis Aleksandras Smury. Ir jiems patiko, po kurio laiko aš pasirašiau sutartį – ir užsirašiau, kad štai, tądien tapau tikru rašytoju.

Foto: Asm. albumas


Vaikams rašyti daug sunkiau

– Ar literatūra gali sušvelninti karo traumą, kokį poveikį ji turi vaikams? Kuriai auditorijai lengviau rašyti – suaugusiems, o gal visgi – vaikams? Kokių galimybių jums, kaip rašytojui suteikia rašymas vaikams, ir kaip dažnai naudojate alegorijas?

– Mane pribloškė viena nuotrauka: bombų slėptuvėje mama mergaitei skaito knygą „Polinka“. Vaiko veidas laimingas, o suaugusieji – antrame plane, jų veidai išsigandę. Dėl mano knygos vaikas patyrė mažiau karo, nors tik tas kelias minutes, bet jis juokėsi, kol girdėjo skaitant apie linksmus nuotykius. Todėl visus savo knygų likučius išsiunčiau pabėgusių nuo karo šeimų vaikams, nemokamai.

Taip pat daug teko bendrauti su vaikais antiteroristinės operacijos (ATO) zonoje. Mačiau, kaip jie trokšta šviesos ir nuoširdumo.

Vaikams rašyti daug sunkiau... Neturėjau laiko pasijusti visaverčiu vaikų rašytoju. Nepraėjus nė mėnesiui po „Polinkos“ išleidimo, aš vėl išėjau į karą. Tačiau prieš visapusišką invaziją su pirmaisiais knygelės pristatymais spėjau aplankyti vietas, kur rašiau šią knygą. ATO zonoje: Schastios miestelyje (Ščastija), Rubižnėje, Sjeverodonecke.

Visada mėgau mąstančius skaitytojus. Kartais man atrodo, kad rašau išmintingas knygas. Įskaitant ir knygas vaikams. Kita knyga vaikams, kurią ruošia leidykla „Vivat“, kupina alegorijų.

– Nuo ko įprastai prasideda jūsų istorijos – įvaizdžio, charakterio, erdvės, idėjos? Ar iš anksto planuojate savo knygų siužetą ir detales, ar kuriate jas rašydamas?

– Knygą „Polinka kvailių šalyje“ („Полінка в країні Дурниць“), kuri šiuo metu jau atiduota leidyklai, pradėjau rašyti tada, kai susapnavau pirmąjį sakinį! Atsibudau jo užrašyti, ir prasidėjo!

Per dvi valandas iki detalių apgalvojau knygutę „Ciucikas“ („Цуцик“) su visais dialogais, veikėjais ir įvykiais. Ir tada aš ją rašiau 9 mėnesius. Antiutopijai „Absurdas“ („Абсурд“) susidariau planą, apgalvojau skyrius, pabaigą. Bet beveik iš karto personažas pradėjo gyventi savo gyvenimą, vadovavo man. Galvojau, kur jis mane nuves. Kartais pradedi nuo vieno užmanymo, o po kelių puslapių sustoji sukrėstas: kaip viskas apsivertė aukštyn kojomis, kaip absurdas lipo ant absurdo!

Bet kai baigiau rašyti knygą, beruošiant ją spaudai, taip pat nustebau: knygoje aprašytos idėjos ėmė realizuotis, net pačios absurdiškiausios. Ir mano skaitytojai tai pastebėjo, kai kurie rašė, kad skaitė su baime – kiek tai buvo pranašiška. Pagal šį planą galiu parašyti dar vieną knygą, ir jos bus visiškai skirtingos, nes mano herojus vėl kur nors nuves.

Kai pradėjau su turais keliauti po Ukrainą, nustebau, kas vyksta su visuomene, savo akimis pamačiau daug įvairių dalykų. Todėl ir kilo mintis parašyti romaną „Rytoj vėl šiandieną“ („Завтра знову сьогодні“) – tai socialinis romanas apie tikrą pasaulį.

Bet rašant „Polinką“ mane vedė maža mergaitė. Aš tikrai jaučiausi kaip ji ir viską tiesiog užrašinėjau. Į tokią būseną patekti buvo sunku. Bendražygiai pajuto, kad kažkas negerai – ir po rotacijos labai ilgai mane tikrino psichologas.

Vitalijus Zapeka su bendražygiais
Foto: Asm. albumas


Reikėtų reaguoti veidrodiškai

– „Rusijos kultūra, mokslas, menas „nusinulino“ dešimtmečiams“, – yra sakęs ukrainiečių rašytojas Dorje Batuu. Jūsų nuomone, atšaukimo kultūra yra prasminga? Ar tai galioja ir vaikų literatūrai?

– Rusų kultūros ir literatūros reikšmingumas yra perdėtas. Visai kaip Rusijos kariuomenės lygis. Jie nesiginčija dėl mūsų – okupuotuose miestuose naikinamos mano knygos, ir viskas, kas parašyta ukrainiečių kalba. Bendrauju su bibliotekininkais, žinau, kas vyksta, kai pas juos užeina okupantai.

Turime atitrūkti nuo kolonijinės praeities. Priešas bando mus kolonizuoti. Man pačiam buvo sunku pereiti prie ukrainiečių kalbos. Visgi 50 metų bendravimas, vykęs daugiausia rusų kalba, duoda apie save žinoti. Kartais turėdavau įjungti „Google“ vertėją, kad atkurčiau atmintyje kokį nors žodį. Mano pirmame išleistame romane „Ciucikas“ yra daugybė rusizmų, pakartotiniuose leidimuose jie jau buvo pakeisti.

Mums užtenka sovietmečio, kai rusų kalba buvo pavergusi ukrainiečių, kai ją bandė išrauti su šaknimis, kaip ir ukrainiečių mokyklas. Ir dabar, vos užėmę mūsų Ukrainos miestus, pirmiausia bando išnaikinti kalbą ir kultūrą, knygas, keičia miestų pavadinimus. Ukrainos miestų. Jie akimirksniu bando rusiškai pervadinti Melitopolį, Mariupolį. Jiems ukrainietiška raidė „i“ yra kaip peilis. Jie nuima ženklus, suvokia kalbos ir kultūros svarbą, reikšmę – todėl pirmiausia bando sunaikinti, sutrypti į purvą.

Todėl, manau, reikėtų reaguoti veidrodiškai: eiti Skovorodos, o ne Puškino gatve, geriau Džocharo Dudajevo, o ne Tolstojaus ar Dostojevskio gatve. Dar kartą prisimenu savo pokštą, kad rusų kalba yra labai šauni, nepralenkiama ir nepamainoma tardant karo belaisvius. O rusui Ukrainoje nebėra vietos. Ir tik praėjus daugeliui metų po Pergalės, labai dozuotai, kai kuriuos tekstus bus galima leisti išskirtinai ukrainiečių kalba.

– Ar yra tokia knyga vaikams, kurią ir dabar, jau būdamas suaugęs kartais perskaitote, apie kurią mėgstate papasakoti kitiems? Kuri iš jų teikia vilčių, kad karas Ukrainoje baigsis? Juk jis baigsis...?

– Man labai patinka Karlsonas ir istorijos apie Emilį. Jie tokie pat išdykę kaip ir aš. Artimos sielos. Nepatogūs, bet geri. Gimiau penktadienį, 13 dieną – štai kodėl turiu tokį charakterį. Ir knygos tokios patinka.

O vilties, kad karas Ukrainoje baigsis, teikia viską metę, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas papildę vaikų rašytojai, muzikantai, dainininkai... Vilties teikia visi, kurie dabar stengiasi laimėti. Ir visi, kurie rašo apie Ukrainą, prisimena belaisvius, fiksuoja Rusijos nusikaltimus, tie, kas šiuo metu mums padeda. Mes laimėsime – ir dar daug gerų istorijų savo vaikams ir anūkams parašysime.