Su jauduliu, su virpuliu

„Todėl, kad šitas serialas yra labai populiarus ir žiūrimas, tai vienas dalykas. Jo didžiulė sklaida, visame pasaulyje yra daug fanų, kurie stebi, seka, laukia, kaip kažkada laukė paskutinio „Sosto karų“ sezono – su jauduliu, su virpuliu. Antras dalykas, niekas nesitikėjo, kad pažįstamų veidų pamatys – dėl to tas nuostabos kupinas laikas yra, tiek visiems žiūrovams, tiek man. Man tai jau istorija – pusantrų metų senumo istorija – visa tai praeita ir pamiršta, tačiau kadangi tik dabar pradėjo rodyti, toks jausmas, kad mane visa tai pasivijo!“

Bet kokiu atveju, V. Martinaitis tikino, dėmesys yra smagu ir malonu. Paklaustas, ar ko nors naujo išmokęs ir sužinojęs darbuodamasis su amerikiečių kūrėjais vienoje filmavimo aikštelėje, aktorius sakė, kad visi kasdien kažko mokomės.

„Plius aktorystė – yra ta profesija, kur tu kasdien mokaisi. Kiekvieną kartą, kai tu gauni naują vaidmenį, dirbi su nauju režisieriumi, analizuoji kitą dramaturgiją – kiekvieną kartą tu vis mokaisi. Kai tik nustosi mokytis – tavęs neliks, tu turi mokytis, tada esi profesijoje. Išskirti, ko aš išmokau, negalėčiau, bet faktas, kad tai buvo įdomi patirtis! Pirmą kartą už Atlanto praleidau ilgiau nei mėnesį. Atlantoje filmavomės su amerikiečių kūrėjų komanda, jų filmavimo aikštelėje, pagal jų taisykles“, – pasakojo V. Martinaitis.

Lietuviškas kinas turi stiprią ir ryškią liniją. Visiems jau pažįstami apibūdinimai: veiksmas slenka lėtai, kupinas išminties, panašus į skandinavišką kino produkciją. Apie amerikietiškus filmus irgi turime įsivaizdavimą – skirti pramogai. Tai paviršutiniškas vertinimas, ar esame pakankamai įsigilinę?

„Mumyse gajus sovietinis palikimas, kad mes net ne tai, kad esame prastesni, bet negalime būti geresni – tai mumyse labai įsišakniję. Jeigu kažkur svetur pasakė, kad tai yra gerai – be jokios abejonės, tai yra nekvestionuojama, neginčyjama – tai yra gerai, nes jie pasakė! O visa tai, ką mes galvojame ir jaučiame – nėra vertinga. Tame fone vis dar gyvename. Laikas būtų mums iš šito išsivaduoti. Visame pasaulyje yra visko – kiekvienoje šalyje yra savi genijai ir savi kvailiai. Jokių stebuklų nėra, skiriasi tik apimtys ir pinigų kiekis. Kalbėdamas apie apimtį – turiu galvoje sklaidą, nes amerikietiška produkcija, jinai turi didžiausią sklaidą, tarkim, holivudinė, todėl tai yra tarsi etalonas, tai, ką jie pasako – neginčyjama tiesa, o visi kiti – galbūt nesupranta, galbūt nejaučia... Nemanyčiau, kad taip yra“, – kalbėjo aktorius.

Jei lietuviškas kinas turėtų tokias pačias sklaidos ir finansines galimybes, V. Martinaitis nė kiek neabejojo, jisai būtų puikus. „Kaip tik ta tema buvo kalbama „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose – iš tiesų, reikia tik atrasti. Ir aš šį vaidmenį „Stranger Things“ seriale gavau dėl laimingo atsitiktinumo, ir staiga, toks efektas – pati skambini ir prašai manęs pakalbėti apie tai, nes tai yra įvykis... Tai tapo įvykiu. O jeigu aš būčiau nusifilmavęs lietuviškame seriale, ką esu jau daug kartų daręs – tai jokio įvykio, nes tai yra siauram besidominčių / bežiūrinčių serialus, ratui. Mes jį žinome, anoks čia stebuklas... Pagalvok, dar vienas vaidmuo, na, ir kas? Tai va, ką noriu pasakyti, į smulkmenas įsileidau – iš esmės, tai yra sklaidos klausimas“, – samprotavo pašnekovas.

Vaidotas Martinaitis
Foto: Asm. albumas


Mechanizmas labai paprastas

Žinoma, nepaneigsi, aktoriams sklaida ypač svarbi jų tolimesnei karjerai. „Taip, be abejo, mūsų karjera – pasirodyti žiūrovui. Kažkuria prasme – pasirodome tam, kad papasakotume kažką, kas užsiliktų žiūrovo sąmonėje. Nuo to priklauso ir mūsų profesinė ateitis, ir mūsų sėkmės garantas. Jeigu mes sugebėjome perteikti ir papasakoti – žiūrovas liko patenkintas, vadinasi, jam ir ateityje bus įdomu. Mechanizmas labai paprastas, o Amerikos visa kino industrija ir paremta tuo. Iš pradžių kuria žinomumą, o žinomumas jau kuria jiems pinigus, taip pat ir mums“, – kino industrijos taisykles įvardino V. Martinaitis.

Ar einant į „Stranger Things“ serialo atranką reikėjo rimtesnio apsisprendimo, ar ėjęs tiesiog pabandyti? „Apsisprendimas buvo tada, kai pasirinkau šitą profesiją, o toliau yra pasiūlymai, ir tu bandai – tave pasirenka arba ne. Tam tikra prasme, mes esame pasiruošę kaip gaisrininkai. Jeigu yra gaisras, paskambina tau, kad gali jį užgesinti, važiuoji ir bandai. Jei tu negali užgesinti, skambina kitam, kuris tai gali padaryti. Visada esi pasiruošęs, gavęs pasiūlymą kiekvieną kartą bandai“, – atviravo pašnekovas.

Aktoriaus profesijos prilyginimas gaisrininkui skamba įdomiai! Bet visgi, vaidmuo, į kurį eini – turbūt turi kažkiek sudominti. O ką daryti tokiu atveju, jeigu jis atstumiantis – „gaisrininko“ amplua greit pradingsta? „Neatmetamas tas variantas, kad kartais tau vaidmuo nepriimtinas, arba tu jo nesupranti... Būna niuansų. Apskritai, – nepatinka kontekstas, bendras scenarijus, pati tema, istorija – būna, bet labai retai. Ne be reikalo sakau, kad mes kaip gaisrininkai – jiems irgi kiekvienas gaisras yra iššūkis, savęs išbandymas – ar tu gali, ar sugebėsi, surasi būdų, kaip. Ir tik pabandęs gali pasakyti, ne, man tai nepavyko / pabandžiau ir pavyko“, – aiškino V. Martinaitis.

Galima būtų pamanyti, kad vienas tokių iššūkių, tekęs V. Martinaičiui „Stranger Things“ seriale, įsikūnyti į blogiečio vaidmenį. Tačiau aktorius tai paneigia, anot jo, blogiečio vaidmuo visiems tinka. „Gerą žmogų suvaidinti sudėtingiau, o blogą – žymiai paprasčiau, nes mes gyvenime stengiamės (ne visada išeina) būti vieni kitiems geresni, labiau patikti, parodyti savo teigiamas savybes, sudaryti gerą įspūdį. Tokiu būdu, mes visa tai, kas neigiama – užgniaužiame, nešiojamės savyje. Ir kai gauni neigiamą personažą, turi puikią galimybę, visa tai, ką užspaudęs ir sukaupęs eksploatuoti su pasimėgavimu, nevaržydamas savęs“, – juokavo jis.

Po šių žodžių tarsi sugriūva kitų aktorių sukurtas stereotipas, kad blogiečio vaidmeniui atlikti prireikia daug emocinių jėgų, – sutrinku, išgirdusi kitokią versiją. „Kas liečia emocines jėgas – jų prireikia visais atvejais. Taigi tai su tuo nesusiję. Ar vienu, ar kitu atveju tu turi eikvoti savo energiją: ir gyvybinę, ir visas emocijas, ir visą savo intelektą – viską“, – įvedė aiškumo V. Martinaitis.

Vaidotas Martinaitis
Foto: Asm. albumas


Simboliai, kurie veikia

Visai neseniai teko matyti filmuotą epizodą – Indijoje keliaujantys lietuviai vietinių paklausė, ar šie ką nors numano apie Lietuvą. Ir sulaukė atsakymo, kad jie kažkuriame filme yra matę Lukiškių kalėjimą. Tai taip netikėta! „Mes visi mąstome ženklais. Yra simboliai, kurie veikia, įsispaudžia mūsų atmintyje, vaizduotėje. Kiekviena šalis, miestas, vietovė – turi savo simbolius. Vilnius – Gedimino pilis, Trakai – Trakų pilis, Paryžius – Eifelio bokštas... Jeigu Indijoje gyvenančiam žmogui parodė filmą, kuriame jis pamatė Lukiškes ir jam pasakė, kad tai yra Lietuva – jam tai – toks pats Eifelio bokštas. Viskas yra ženklai, mes taip bendraujame“, – kalbėjo V. Martinaitis.

Suabejojus, kad gal Lukiškės nėra tas simbolis, kuris labiausiai tiktų apibūdinti Lietuvą, aktorius pasitelkė Robinzono Kruzo atvejį. „Kodėl tas čiabuvis gavo Penktadienio vardą? Nes tądien buvo penktadienis, jį taip pavadino, ir tapo simboliu, ženklu“, – pridūrė jis.

Į klausimą, kuo dabar gyvenąs, V. Martinaitis sakė, kad gyvas tuo pačiu – darbu. „Vieni darbai baigiasi, kiti prasideda. Dirbu ir mokykloje su mokiniais – M. K. Čiurlionio menų mokykloje kaip tik baigėsi egzaminai. Yra naujų darbų – teatre, kine, dar tokioje bandymo stadijoje, yra daug klaustukų. Gyvenimas toliau vyksta sava vaga. <...> Visas gyvenimas yra nuotykis – niekada nežinai, kas, kaip vyksta, bet tai nėra kažkas tokio, kas būtų taip pribloškiančiai, netikėtai nauja ir apverčiančiai pasaulį... Visgi jau vien nugyventi savo gyvenimą, tokį, koks yra – tokį paprastą savo gyvenimą – tai pats didžiausias iššūkis, o kai jame dar nutinka visko netikėto – tai jau trileris!“, – baigdamas pokalbį sakė pašnekovas.