Augo, bujojo ir kunkuliuoja įsisiautėjęs siaubingas blogis

„Didžiausias stebuklas yra, / kad mes dar čia esame. / O, / kiek gyvenime buvo kartų, / kad mūsų nebūtų, / ir per kartų kartas / iki mūsų. / Jei mes dar čia esam, / vadinas, / mūsų tėvai ir tėvų tėvai / buvo geri.“ Pradedu pokalbį Jūsų eilėraščiu iš rinkinio „Paliktos paletės“, kuris šįmet atnešė „Poezijos pavasario“ laureato vainiką. Šiandien, kaip niekada anksčiau, daugelis pasijunta tomis „paliktomis paletėmis“, pasaulyje, kurio suvokėme visiškai nepažįstantys. Karas Ukrainoje privertė ne vieną atsiversti ir iš naujo studijuoti istorijos vadovėlius. Visgi galbūt verčiau įsiskaityti į poetų žodžius, kur net ir vienoje eilutėje kartais sutelpa visi rūpimi atsakymai? Esu girdėjusi kūrybą palyginant su kontempliacija ir patirtimi, prilygstančiai tikinčiųjų maldai...

– Daug klausimų sudėjote į savo pirmąjį klausimą. Pradėkime nuo pradžių. Visi šiandien sutrikę, jaučiamės lyg po įvykusio nelaukto ir nesitikėto sprogimo. Gaudome orą. Mėginame kažkaip save susirinkti ir patikrinti, ar save susirinkom, ar ta susirinktoji ir yra tavo tapatybė? O kodėl ji taip skiriasi nuo tos turėtos iki vasario 24-osios nakties, kai tas sprogimas driokstelėjo?

Kalbėdamas apie sprogimą galvoje turiu ne karo politinį, geopolitinį, civilizacinį ar istorinį aspektą, o sukrėtimą, įvykusį mūsų sielose ir daugeliui pakeitusį supratimą, kas gera, o kas totaliai bloga, kas svarbu, o kas neturi jokios prasmės. Staiga švystelėjo supratimas, kad gražus pasaulis, kuriame mes manėme gyveną, buvo tik susikurta iliuzija ir miražas. Už popierinės dekoracijos, pasirodo, augo, bujojo ir kunkuliuoja įsisiautėjęs siaubingas blogis.

Pamėginkim suprasti, ką prieš jį gali priešpriešinti poezija, ypatingu būdu organizuota kalba. Žvelgdamas į tolimus istorijos laikus, į Antiką, epus, neapsirikdamas galiu konstatuoti, kad toje senovėje poezijos reikšmė buvo nesulyginama su kitais kalbos diskursais. Poetai buvo pats visuomenių smaigalys, jie buvo prilyginti ateitį nuspėjantiems žyniams, šamanams ir burtininkams. Jūs teisingai sakote, kad poezijos eilutėje sutelpa kur kas daugiau nei šnekamosios kalbos sakinyje. Joje veriasi pasauliai ir slaptieji jų dėsniai. Tikras poetas turėtų būti jautresnis ir pastabesnis už eilinį paprastą žmogų. Tas niuansų ir detalių pastabumas gimdo numanymą ir numatymą, kodėl tai atsitinka ir kaip ateityje gali atsitikti.

Kitas dalykas, kad, iš Dievo gavęs šias dovanas, poetas neturi teisės meluoti, nors ir kokia skaudi bebūtų jo pajausta ir suprasta tiesa. Poezijos palyginimas su malda turi racijos. Greičiau abu šie į anapusybę ir sakralumą taikantys dalykai stovi greta vienas kito. Pasauliečiui gal svarbesnė atrodo poezija, o tikintysis pirmiau rinksis maldą. Tarp jų yra ir vienas esminis skirtumas. Poezija nieko negali išgelbėti, o malda (jei Dievas yra) – gali.

O nebereikalingomis, „Paliktomis paletėmis“ mes pasijutome per dvejus pandemijos ir karantino metus, kai kultūros raiška ir sklaida buvo uždaryta. Beje, didžioji dalis knygelės eilėraščių yra iš šito laiko. Gal todėl ir nesunkiai atpažįstami, perprantami ir pajuntami.

Liudvikas Jakimavičius (G. Pranckūno nuotr.)


„Staiga švystelėjo supratimas, kad gražus pasaulis, kuriame mes manėme gyveną, buvo tik susikurta iliuzija ir miražas. Už popierinės dekoracijos, pasirodo, augo, bujojo ir kunkuliuoja įsisiautėjęs siaubingas blogis“
Liudvikas Jakimavičius

Poezijos vertikalė lenkiama griūti ant šono

– Poetas – profesija, hobis, misija ar pašaukimas? Kaip buvimas poetu paveikia paties kūrėjo gyvenimą, pasaulio suvokimą? Ką manote apie poeto vaidmenį šiais laikais? Ar XXI a. yra pakankamai šios profesijos atstovų?

– Poetas – visų pirma – padorus žmogus. Viso kito – po truputį. Poeto gyvenimas nėra lengvas, tai ne koncertas prožektorių spinduliuose. Pirmasis egzistencialistas, danų filosofas ir rašytojas Siorenas Obiu Kierkegoras yra rašęs, kad tikra poezija yra rašoma krauju. Tad ką daro publika, reikalaujanti poeto vis rašyti ir rašyti? Ji reikalauja poeto kraujo, – kalbėjo mano mėgstamas filosofas.

– Kaip literatūros kritikas, kokias tendencijas matote šiandieninėje poezijoje, kokios temos joje vyrauja? Dabar dažnai pabrėžiama lytiškumo tema, sakoma, kad moteriškas ir vyriškas pradai panašūs, lygių galimybių. Ar poezijai tai aktualu? Jūsų manymu, reikšmingas skirstymas į vyrišką ir moterišką poeziją?

– Nesu gerai pažįstamas su šiandienine jaunųjų poezija, signalizuojančia ateities tendencijas, tad negaliu apie jas kompetentingai ką nors pasakyti, bet man atrodo, ką Jūs užsiminėte apie lytiškumo madingą šių dienų temą, būtent ir yra šių dienų viena iš ašelių, aplink kurią sukasi dabartinė (ypač moteriškoji) poezija. Tarp vyriškos ir moteriškos poezijos yra skirtumų, nors ir kaip nepolitkorektiškai tai skambėtų, bet tai yra akivaizdi, nenuginčijama tiesa.

Šiandieninis lytiškumo temos išlindimas poezijos avanscenon, mano galva, rodo ne pačią geriausią žanro slinktį – poezijos nusakralėjimą ir lėkštėjimą. Poezijos vertikalė lenkiama griūti ant šono ir pažirti skeveldrom horizontalioje plokštumoje vienoje iš lytinio akto pozų.

– Literatai linkę pabrėžti tvirtą poezijos ir atvaizduojamo įvykinio gyvenimo ryšį. Nuoširdumas ir atvirumas poezijoje vis dar veikia?

– Jei kalbėtume apie tą „įvykinį gyvenimą“ kaip kažką, kas vyksta poeto sieloje, tai be abejo – taip. Poezijoje tai ir turi atsispindėti. O įvykinį gyvenimą, kuris vyksta už lango geriausiai atspindi laikraščiai, ir poezija su jais nesivaržo, kas ką geriau atspindi. Visi dėsniai, kurie poezijos pievose veikė nuo tų laikų, kai žmogus pradėjo eiliuoti, visi tebeveikia ir šiandien. Per poezijos istoriją madų per ją persirito gyva galybė, o poezija kaip gyvavo, taip ir gyvuos. Poezija yra labai atspari, turi užtikrintą imuninę sistemą. Ji nesunaikinama.

Liudvikas Jakimavičius (G. Pranckūno nuotr.)


Žodis kaip sėkla

– Poetai rankose laiko galingą ginklą – žodį, kuris kuria tapatybę. Pritariate šiai minčiai?

– Apie poezijos žodį esu rašęs traktatą, kol kas dar niekur neskelbtą, tad gal nebus didelė nuodėmė, jei iš jo pacituosiu pastraipą kitą: „ Žodis kaip sėkla“.

Žodis (mintis) buvo ta daigi sėkla, iš kurios Dievas sukūrė Pasaulį, nes pasakyta „Iš pradžių buvo žodis“. Sėkla turi tikriausiai pačią paslaptingiausią mokslui – gyvybės galią, kurios pats mokslas nesugeba sukurti.

Poeto molis taip pat yra žodis. Iš žodžių poetas žiedžia pasaulius, kurie pačius žodžius praauga išskleisdami mintį, vaizdą, garsą, emociją, sukeldami asociacijas ar šiaip perkurdami tikrovę pagal savo taisykles ir neįprastą, nekasdienę logiką. Poeto žodis, be abejo, taip pat turi savo veikimo lauką.

Puikybė ir stabmeldystė būtų lyginti Dievo kūrybą su žmogaus rankų ar proto darbu, nors hiperbolizuotai kartais ir džiūgaujama: „O, kaip dieviška, kaip genialu“. Iš poezijos vertinimų leksikono tuos žodžius turėtume išbraukti, ir amžiams. Palikti tuos epitetus salonų puikybės mugei.
Poezijoje žodis neturi teisės meluoti, nes žodis eilėraštyje, kaip ta sėkla, yra didesnis pats už save. Jame ne tik raidės, balsės ir priebalsės, ne tik forma, bet ir gyvybės galia jungtis su kitais žodžiais, kurti begales kombinacijų – nepakartojamų, stulbinančių prasmių. „Poezijoj viskas įmanoma“, – esu rašęs viename eilėraštyje. Išskyrus melą, turėčiau pridurti.“

Poezijos žodis yra įkrautas, įelektrintas, jis prisitraukia kitus žodžius. Geras eilėraštis tarsi pulsuoja ta įkrautų žodžių energija. Ar poezijos žodis gali veikti kaip ginklas? Turbūt gali. Yra tokia poezijos rūšis – publicistinė poezija, kuri dažniausiai išnyra istorinių lūžių ir pervartų laikotarpiais. Tokia poezija gali sukviesti aikštes ir stadionus žmonių, ir, be abejo, paveikti tų žmonių sąmonę vienokiems ar kitokiems apsisprendimams. Aš nepretenduoju būti poetu tribūnu. Esu kažkoks labiau kamerinis, skaitomas ne balsu, o akimis.

Liudvikas Jakimavičius (G. Pranckūno nuotr.)


„Poezijoje žodis neturi teisės meluoti, nes žodis eilėraštyje, kaip ta sėkla, yra didesnis pats už save. Jame ne tik raidės, balsės ir priebalsės, ne tik forma, bet ir gyvybės galia jungtis su kitais žodžiais, kurti begales kombinacijų – nepakartojamų, stulbinančių prasmių“
Liudvikas Jakimavičius

– Ar sugrįžtate prie savo senųjų eilėraščių, pagalvojate, kad šiandien viską būtumėte parašęs kitaip, ar priešingai – bandote prilygti sau? Ar vilioja poetiniai eksperimentai?

– Nuo savo pirmosios eilėraščių knygelės „Kitoje miško pusėje“ niekur toli nepabėgau. Joje yra eilėraščių, kurie man ir šiandien gerai atrodo ir nedarytų gėdos rinktinėje. Nors kai kuriuose matau ir klaidų, bet jų jokiu būdu netaisyčiau. Tegul jie lieka tokie, kokie anuomet buvo parašyti.

Poetiniai eksperimentai iš tikro mane vilioja, gundo ir masina. Nemoku ir nenoriu ilgesnį laiką užsibūti stovinčiame vandenyje. Iš to, ką esi parašęs, norisi ištrūkti, ieškoti naujų poezijos teritorijų ir galimybių. Šiaip jau mane visados traukė patyrinėti pačius poezijos pakraščius – tą mįslingą paribį, kur poezija baigiasi ir prasideda kažkas kita. Man įdomu, kaip toli galima nueiti pvz., nenaudojant jokių poetizmų, bet kad išliktų tekste poezijos dvelksmas, mintis ir emocija.

– Poetas Antantas A. Jonynas yra sakęs, kad „parašyti eilėraštį, kai esi profesionalas – nesudėtinga“. Daug svarbesnė čia esą vidinė būtinybė, kuri paskatina rašyti – tai, kas neramina, jaudina, slegia ar domina. Ar svarbus Jums yra įkvėpimas, ir ką pavadintumėte kūrybinėmis kančiomis?

– Antanas A. Jonynas yra gyvas klasikas. Jis yra pasakęs daug protingų ir išmintingų dalykų, kaip ir šią ištarmę. Iš tikrųjų, kai žinai taisykles ir moki jomis naudotis, visai nesunku prirašyti krūvas vidutiniškų eilėraščių, bet kokia tau ir kitiems iš to satisfakcija? Jokios.
Bet kartais poetams atsitinka tokie labai įdomūs dalykai, kad į galvą visai netikėtai ateina kokia nors eilutė ar posmas, kad tiesiog privalai ją užrašyti, nes jauti, kad joje jau yra visa eilėraščio šerdis. Aš nežinau, iš kur ta eilutė ateina, gal tai ir yra didysis poezijos slėpinys, mįslė, kurios negali įminti ir patys poetai.

Nėra padėties be išeities

– Feisbuke pasidalinote žinia, kad balsas jus apleido. Kad dabar turite retą, malonų komfortą ir privilegiją patylėti. Girdėti ir tylėti, anot Jūsų, yra labai geras derinukas. Tai poeto žodžiai, o kaip žmogui – ką norėtųsi garsiai ištarti / išrėkti?

– Iš tikro. Esu balso netekęs poetas. Gal dabar vienintelis toks Lietuvoje. Per Poezijos pavasario renginius man labai padėjo aktoriai Andrius Bialobžeskis ir Henrikas Savickis Kaune per Maironio premijos įteikimą. Esu be galo jiems dėkingas už pavadavimą. Jie tikrai geriau skaito ir gliaudo mano poeziją, nei aš pats. Taigi nėra padėties be išeities.

Aišku, jaučiu ir diskomfortą, kad negaliu pilnavertiškai bendrauti su žmonėmis, paskambinti telefonu draugams, paplepėti. Yra dalykų, ypač dabar, kuriuos ir norėtųsi, ir yra būtina išrėkti, jei laikai save padoriu žmogumi. Na bet galima išrėkti ir rūsčiu tylėjimu be balso.

Tokia rūsti įkrauta tyla irgi turi sugestijos, tik reikia tam reikšmingam tylėjimui surasti tinkamą momentą ir kontekstą. Aišku, nereikia turėti iliuzijų, kad poetas savo žodžiu ar grėsmingu tylėjimu galėtų sustabdyti tą beprotybę, kurią pradėjo Rusija, bet prisidėti gali, burdamas armiją bendraminčių, keldamas žmonių dvasią ir formuodamas aiškią bekompromisinę laikyseną. Oleksijus Arestovičius tai įrodė savo pavyzdžiu. Jis yra didis šių dienų poetas, pats to nesuprasdamas.

– Kaip manote, ar Putinas skaito eilėraščius? Kurią palaikote pusę: tų, kurie sako, kad rusų kultūrą reikia atšaukti, ar tų, kurie tikina, kad kultūra nėra politika?

– Nemanau, kad Putinas skaito poeziją. Gal jos ir iš viso nėra skaitęs. Bet kažkokius ezoterinius tekstus, šamanų pranašystes jis skaito ir į visa tai žiūri rimtai. Pasaulis susiduria su rimta problema, nežinodamas, kokie tai tekstai ir kas ten juose yra parašyta. Jei žinotų, galėtų prognozuoti, mes ar nemes atominę bombą ant Londono ir Vašingtono. Deja, nežino, tad ir visas racionalus pasaulis tampa jo beprotybės įkaitu. Meldžiuosi, kad šis išsigimėlis, šėtono inkarnacija, kuo greičiau mirtų.