Gimęs 1933 m. birželio 26 d. Drąsutaičių k., Joniškio r., Povilas Mataitis savo kūrybiniais sumanymais sugebėjo apjungti visas mokslo metais įgytas specialybes – choro dirigentas, folklorininkas, režisierius, pedagogas – ir įkurti unikaliu reiškiniu tapusį Lietuvių folkloro teatrą, rašo Lietuvos muzikų sąjunga.
Baigęs Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą, 1952–1957 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo ekonomiką, 1952–1958 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokėsi dainuoti (dėst. A. Karosas) ir diriguoti (dėst. B. Piekarskis), dainavo Lietuvos valstybinio radijo komiteto vokaliniame ansamblyje. 1958–1963 m. choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vyr. dėst. A. Armino klasė). 1966–1968 m. stažavo Leningrado / Sankt Peterburgo valstybinėje N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje (prof. E. Kudriavcevos choro dirigavimo klasė).
1958–1962 m. Vilniaus kultūros – švietimo technikumo ir J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo koncertmeisteris. 1960–1962 m. Respublikinių mokytojų namų mišriojo choro vadovas. Chorą (70 dalyvių) išmokė naujų kūrinių, surengė koncertų, 1962 m. Vilniaus miesto chorų apžiūroje pelnė antrąją vietą. 1962–1966 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo choro dirigavimo dėstytojas, kurį laiką vadovavo neakivaizdinio skyriaus choro studijai. 1968–1973 m. „Vagos" leidyklos muzikos leidinių redakcijos vedėjas, sudarė ir išleido vokalinės muzikos rinkinių. 1973–1974 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytojas. 1974–1990 m. Liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupės, nuo 1992 m. Lietuvių folkloro teatro meno vadovas ir režisierius, 1985–1989 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos, 1990–1993 m. Vilniaus universiteto dėstytojas.
P. Mataitis 1967 m. iš Vilniaus miesto aktorių ir muzikantų subūrė Lietuvių etnografinį ansamblį, kuris savo pirmąjį koncertą surengė 1968 m. balandžio 13 d. Vilniuje. Gerai pažindamas savo tautos istoriją, tautosaką ir mitologiją, išstudijavęs folkloro istorijos šaltinius ir šių dienų teatro meną, sukūrė originalų Folkloro teatro žanrą. Pirmo plataus pripažinimo už Lietuvos ribų Lietuvių etnografinis ansamblis susilaukė 1971 m. koncertuodamas VII tarptautiniame kongrese ISME Maskvoje ir 1974 m. tarptautiniame liaudies muzikos festivalyje Suomijoje (Kaustinene). 1974 m. ansambliui suteiktas Lietuvių folkloro teatro statusas ir pradėta rengti reguliarūs spektakliai Rumšiškėse. Be pasirodymų muziejuje ir Vilniuje, teatras apkeliavo visą Lietuvą, dalyvavo tradiciniuose meno festivaliuose Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Moldavijoje, su dideliu pasisekimu gastroliavo Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Sibiro miestuose, taip pat Suomijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Indijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
P. Mataitis užrašinėjo tautosaką, rašė scenarijus, statė spektaklius ir režisavo. Per 30 kūrybinės veiklos metų sukūrė ir parodė daug originalių ir įsimintinų meninių programų: „Instrumentinės, šokamos, dainuojamos sutartinės“ (1968), „XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos etnografinių rajonų folkloras“ (1971), „Baudžiavos amžininkų pasakojimai“ (1977), „Scenos vaizdeliai“ (1978), „Naujoji gadynė jau švinta“ (1981), „Lietuvių gaidos“ (1982), „Mano kanklės paauksuotos“ (1985), „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ (1987), „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (1989), „Didžiam kiematy“ (1992), „Purvynai rūdynai“ (1994), „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva" – apeiginiai bylojimai apie Juozo Lukšos-Daumanto ir visos Lietuvos partizanų laisvės kovą (1997). Visų programų ir spektaklių scenografiją sukūrė dailininkė Dalia Mataitienė.
Pagal jo scenarijus, rašytus su kitais autoriais, sukurti du filmai: dokumentinis – „Lietuvių etnografinis – tai mes“ (1973) ir vaidybinis – „Vakar ir visados" (1984 m., rež. Gytis Lukšas). 1983 m. P. Mataičiui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas; 1988 m. paskirta Lietuvos valstybinė premija. 1998 m. apdovanotas Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Išaugino dukrą Rusnę Mataitytę – smuikininkę, tarptautinių konkursų laureatę. 2010 m. pelnė Lietuvos kultūros ir meno nacionalinę premiją už gyvenimo nuopelnus, už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui, už liaudies tradicijos ir šiuolaikinės scenografijos darną.
Povilas Mataitis – Lietuvos kultūros fondo prezidiumo, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos bičiulių klubo valdybos, Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos teatro sąjungos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys.
Povilas Mataitis pelnė apdovanojimus:
1983 m. nusipelniusio meno veikėjo vardas
1988 m. Lietuvos valstybinė premija
1998 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis
1999 m. Kembridžo (D. Britanija) tarptautinio biografijų centro pripažintas iškiliausiu XX a. žmogumi
2006 m. Joniškio garbės piliečio vardas už lietuvių tautinio meno puoselėjimą, Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje
2010 m. Lietuvos Nacionalinė kultūros ir meno premija už gyvenimo nuopelnus, už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui.
