Žybartas Simonaitis (1929-2019) prikėlė antram gyvenimui galybę mums visiems žinomų Lietuvos architektūros paminklų – Kauno rotušę, Kauno, Panemunės ir Liškiavos pilis, Vilniaus gynybinę Bastėją, dabartinius Kazio Varnelio namus-muziejų, daugybėje kitų Lietuvos paveldo objektų atliko tyrimus ir ruošė restauracinius projektus, vykdė autorinę priežiūrą, aktyviai dalyvavo visuomeninėje pilietinėje veikloje.
Po premjeros kalbamės su filmo kūrėjais: režisiere Virginija Vareikyte, operatorium Maximilien Dejoie, prodiusere Daiva Bilinskiene ir Žybarto dukra Agne.
– Nuo ko viskas prasidėjo?
– Agnė: Pradžia buvo labai žmogiška ir buitiškai paprasta. Mirus tėtei (jis visada šeimoje taip pasirašinėjo – „tėtė“), liko jo nedidelis butas Vilniaus senamiestyje, kuris per laiką buvo tapęs didžiuliu archyvu. Turėjau kelis mėnesius viso to buto sutvarkymui, po kurio visa, kas ten bus likę, turėjo nukeliauti į sąvartyną. Pirmą kartą po tėtės laidotuvių 2019-ųjų birželį įžengus į jo butą, ėmė neviltis, riedėjo ašaros – nepaisant to, kad tėtė per paskutiniuosius gyvenimo metus buvo spėjęs dalį daiktų ir projektų atiduoti Kupiškio, Kauno miesto muziejams, vistiek – čia visko buvo tiek daug!
Suėmusi save į rankas bandžiau atrasti kažkokią sistemą: vienur lentynose gulėjo susuktos brėžinių tūtos, kitur rikiavosi daugiau ar mažiau vertingos knygos, kurių dalį galėjau priglausti savo namų bibliotekoje, tačiau visa tai sluoksniais klojo galybė periodinės spaudos iškarpų, dėžių ir aplankų su įvairių straipsnių, projektų kopijomis ir jų rinkiniais. Visa tai prašėsi būti atrinkta, peržiūrėta, sukataloguota. Žinojau, kad visame tame dar yra įvairūs tėtės užrašai, laiškai, nuotraukos ir senós jo aistrós – kino – juostos. Atradus kelias didžiules jų dėžes, rankos nusviro galutinai – jei brėžinius žinojau, kad galėčiau perleisti saugoti archyvui, ką daryti su man neaiškios vertės penkiasdešimties metų senumo kino juostomis, aš neturėjau jokio supratimo.
Ėmiau galvoti apie savo pažįstamus, kurie galėtų bent kiek nusimanyti tokių kino juostų vertėje. Prisiminiau prieš bene dvidešimt metų sutiktą puikią prodiuserę Daivą Bilinskienę, kuriai ir paskambinau. Panašu, kad pataikiau labai laiku. Be to, kad ji pasakė, į kokį archyvą galėtų keliauti tėtės paliktos kino juostos, Daiva prasitarė, kad yra pakeliui į filmo kūrėjų susitikimą, į kurį nuvykusi iš karto perpasakojo mano tėtės palikimo istoriją čia buvusiems kino mylėtojams. Jaunai režisierei Virginijai Vareikytei ši istorija pasirodė verta dėmesio, ir visai netrukus tėtės bute mes jau stovėjome keliese – aš ir, kaip netrukus paaiškėjo, kiti būsimo filmo kūrėjai…
– Virginija, kuo Jums pasirodė įdomi Žybarto istorija?
– Virginija: Man atrodė įdomu, kad Žybartas kėlė istorinių pastatų restauravimo klausimą: ką išsaugoti, o ką leisti laikui pasiglemžti. Kai Agnė rado savo tėvo archyvą – dokumentus, juostas, fotografijas – jai, nors ir nebūnant restauratorei, teko beveik toks pats klausimas – ką iš savo tėvo gyvenimo išsaugoti, o kam leisti nugrimzti į užmarštį. Tokia atsiminimų restauracija išėjo. Kuo toliau filmavom, tuo, manau, tas klausimas Agnei buvo vis sunkesnis, tačiau tuo pačiu užsimezgė ir gražus dialogas tarp dukros ir anapilin išėjusio tėvo. Ir visas jis – per paliktus daiktus.
– Agne, kokias mintis tuo tarpu jums kėlė tėčio paliktas archyvas?
– Agnė: Man tai buvo didžiulis iššūkis. Turėjau labai mažai laiko, mane slėgė didžiulė atsakomybė, kad visa, ką tėtė norėjo išsaugoti, išliktų ir nepasimestų tarp beverčių popierių. Kita vertus, supratau, kad aš nenugyvensiu antro tėtės gyvenimo, idant atrinkčiau ir įvertinčiau tokius kiekius medžiagos, ką jis sukaupė per visą savo gyvenimą. Todėl beliko į viską žiūrėti per labai subjektyvią prizmę. Norėjau tikėti, kad svarbiausia, ką jis davė savo gyvenime kitiems, jau yra išsaugota, atiduota, perduota kitais būdais – atliktais darbais, kurtais santykiais, prisiminimais ir panašiai.
Todėl daugmaž viską, kas maniau, kad bent kiek vertinga, tiesiog dėjau į dėžes, bandydama atskirti asmeninius užrašus, laiškus ir nuotraukas nuo jo profesinių užrašų, brėžinių ir kitokio pobūdžio medžiagos. Pastarieji nukeliavo į Vilniaus regioninį valstybės archyvą. Tiesa, ir čia pateko tarp kitų popierių įsipainiojusių asmeninių laiškų ir įvairiausių žinučių, tad teko dar ne kartą lankytis archyve, atrenkant siūlo galus… Kitaip tariant, mano užduotis buvo labai pragmatiška – susidoroti su tuo kalnu tėtės palikimo. Ir, žinoma, su tomis rastomis kino juostomis, kurias tėtė dažnai minėdavo, bet mes jų taip ir nebuvome niekada matę…
– Kokios buvo tos Žybarto paliktos kino juostos?
– Virginija: Žybarto archyvai nuostabūs, verti tikrai dar vieno filmo. Pats būdamas labai smalsus, jis viską filmavo, viskam teikė reikšmės – ir kaip vaizdui, ir kaip dokumentui. Tą lengva nuvertinti ypač dabar, kai filmuojame viską aplinkui. Kaupiasi didžiulės tų archyvų sankaupos, aš jau net neišsitraukiu kameros dažnai, nes kyla klausimas: o kam, juk ir taip daug to nufilmuota. Tačiau vis vien kiekvienas filmuotojas, kad ir tą patį vaizdą, kurį šimtai nufilmavo, fiksuotų – kažkas ten įsirašo į tuos kadrus, sielos gabalėlis lieka kiekviename kadre, ir metams praėjus tampa neprarastu lobiu. Bet gal tik man taip atrodo, nes vertinu labai senus vaizdo archyvus – visi jie man kažkokie slapti vartai į nebeegzistuojančius gyvenimus.
– Daiva: Žybarto filmuota medžiaga yra unikali, jauki ir vertinga. Ji filmui sukuria savitą atmosferą, atskleidžia 6-9-to dešimtmečio žmonių gyvenimo, bendravimo ypatumus, net madas. Atpažinau kai ką pati iš savo vaikystės. Architektas skvarbiu žvilgsniu sekė ir fiksavo aplinką, ir labai džiaugiuosi, kad žiūrovai tai pamatys.
– Agnė: Tėtė pusę savo gyvenimo praleido su fotoaparatu ir 16 mm kino kamera ant pečių. Turiu išsaugojusi jo montažinį kino juostų staliuką, kurį žiūrovai pamatys ir šiame filme. Filmų kūrimas buvo neišsipildžiusi tėtės svajonė – įvairios gyvenimo aplinkybės ir kitos veiklos neleido jam iki galo jos įgyvendinti. Todėl man be galo džiugu, kad Lietuvos centrinis Valstybės archyvas atėjo į pagalbą, suskaitmenindamas daugiau nei pusantro šimto tėtės kino juostų – taip iš dalies įgyvendinęs tėtės svajonę, kad tai, į ką jis žiūrėjo per filmavimo kameros objektyvą ir dešimtmečiais kruopščiai saugojo dėžėse, pamatytų kitos kartos. Tėtė visada jautė laikmečio pulsą ir žinojo, kad kasdieniai, regis, vertės neturintys dalykai po kelerių dešimtmečių turės visai kitą vertę.
– Kuo šis filmas gali nustebinti šiuolaikinį žiūrovą, jaunimą?
– Agnė: Visais laikais žmogus laviruoja tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Tarp pareigų ir norų. Tarp sėkmių ir nesėkmių. Nors tėtė gyveno visai kitame laikmetyje, jis taip pat dirbo, skubėjo, niekada neturėjo laisvo laiko. Dažnas galime pagauti save ar savo tėvus šiame paveiksle. Taigi sakyčiau, žiūrovas, jei ir neras šiame filme kažko, kas jį nustebintų, tai tikrai ras tai, kas paskatins atidžiau pasižiūrėti į savo gyvenimą.
– Ir vis tik – kokia buvo jūsų tėtės gyvenimo kelionė? Kiek jos mes matome filme?
– Agnė: Žmogaus gyvenimas toks daugiabriaunis, kad vienu filmu atskleisti viską turbūt neįmanoma. Galima būtų buvę imti ir pasakoti apie tėtę kaip Lietuvai nuspelniusį architektą-restauratorių, savo srities pionierių. Galima buvo sukurti filmą apie tai, kaip antram gyvenimui buvo prikelti architektūros paveldo objektai, kuriuose jis dirbo, galima buvo sukurti filmą apie tai, kokį jį matė jo kolegos ir kiti kalbinti jo draugai. Nes filmuotos medžiagos ir temų, apie kurias būtų galima kalbėti, buvo tikrai daug. Vis tik režisierė Virginija Vareikytė iš jų visų pasirinko mums šiandien daugeliui vieną opiausių ir visais laikais aktualiausių temų – žmonių tarpusavio santykių, mūsų vienas kito pažinimo ir… nepažinimo temą. Kiek mes pažįstame save? Kiek pažįstame savo tėvus? Ar žinome, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip? Ar tikrai mūsų tėvai buvo ir yra kitokie nei mes, mūsų karta?.. Kiek toli obuolys nuo obels nurieda?.. Ir kiek beriedėdamas keičiasi.
– Operatorius dažnai lieka filme už kadro. Maximilien, kaip jums, kaip kitokios kultūros atstovui, buvo sava, o kas svetima šioje istorijoje? Kokias emocijas ji sukėlė?
– Maximilien: Filmuodamas Agnės tėčio istoriją, stengiausi sutelkti dėmesį į universalius istorijos komponentus. Pavyzdžiui, dukters noras pažinti tėvą, iš naujo suprasti, kuo jo figūra skiriasi žvelgiant iš vaiko ir suaugusiojo perspektyvų. Tai kažkas, su kuo gali susitapatinti bet kuris žmogus, nepriklausomai nuo tautybės. Sujaudindavo momentai, kai savo tėčio paliktuose pėdsakuose Agnė dažnai atpažindavo save ir specifinius savo asmenybės bruožus. Mano, kaip operatoriaus, tikslas buvo šias emocijas perteikti vaizdu ir sekant emocinę Agnės kelionę rasti tinkamą balansą tarp intymumo ir pagarbos privatumui.
– Agne, atvirai pasakoti asmenines istorijas, išlaikant tuo pačiu ir pagarbos kartelę, niekam nėra lengva. Ar sunku buvo išlaviruoti tarp šių dviejų dalykų?
– Agnė: Tai – mano antroji patirtis dalyvaujant dokumentiniame filme. Buvau patyrusi, ką reiškia komfortas ir diskomfortas dirbant su vienokia ar kitokia komanda, kai jauti, kad negali būti iki galo atviras. Tačiau vos sutikusi Virginiją su Maximilien, supratau, kad šiais žmonėmis galiu visiškai pasikliauti – nuo pirmos susitikimo akimirkos norėjosi juos apsikabinti kaip savus ir įsileisti į savo bei tėtės gyvenimą. Panašu, kad neklydau – prodiuserė surinko nuostabią komandą, kuri leido būti savimi ir buvo visuomet pasiruošusi padėti. Kartais iš tiesų būdavo sunku išbalansuoti tarp atvirumo ir pagarbos žmonėms, kurie buvo tėtės gyvenimo dalimi ir kurių gyvenimo istorijos taip pat pateko į filmą. Kita vertus, žinojau, kad tik papasakojusi visą istoriją tokią, kokia ji ir buvo, galiu leisti žiūrovui suprasti, kad ryškiausi brangakmeniai formuojasi tik atšiauriausiomis sąlygomis, o ne apdorojant juos Photoshop’o ar kitomis montažo programomis… Neneigsiu – buvo labai sunkių emociškai akimirkų, nes iš prigimties esu jautri, ir mane pravirkdyti pastangų nereikia. Tačiau tokiomis akimirkomis operatoriaus paprašydavau papasakoti kokį šmaikštų anekdotą, ir tokiu būdu nuleidę „emocinį garą“ mes tęsdavome filmavimą toliau… . Visi tie emociniai momentai labai suartindavo visą komandą, ir man yra labai brangūs bei įsimintini.
– Ar šis jausmas abipusis?
–Virginija: Kartu praleistas laikas su Agne ir su komanda, o ir su Žybarto kino archyvais bei su savo pačios mintimis bekuriant būtent šį filmą tikrai yra visų brangiausia.
– Daiva: Man dar kas labai brangu šiame filme, kad filmas yra apie Tėvą. Motinos kultas Lietuvoje labai stiprus ir dažnai nurungia tėvystės nuopelnus. Labai gera, kad Agnės tėtis – žinomas Lietuvos architektas-restauratorius Žybartas Simonaitis liks amžinai jaunas ir kūrybingas mūsų atmintyje ir Lietuvos kino istorijoje, ir tai yra puiki dovana artėjant Tėvo dienai mums visiems. Kviečiu žiūrėti!
Virginijos Vareikytės filmas „Pažinti tėtę“. Tėvo dienos proga, birželio 5 d., sekmadienį, 17 val. per LRT. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras ir LRT.
