– Kaip prasidėjo Jono Sakalausko draugystė su Menų spaustuve?
– Mano draugystė su šia įstaiga prasidėjo prieš 14 metų, 2008 metais, kai tik pradėjome NOA festivalį, tada pamenu, būtent Menų spaustuvėje, rodėme du festivalio darbus. Tačiau pažintis „iš esmės“ prasidėjo tų pačių metų pabaigoje, kai sudalyvavome programoje „Atvira erdvė“, kurios rėmuose pastatėme operą – „Izadora“. Tuo metu mus kaip kūrėjus kuravo Jolita Balandytė, kuri vėliau tapo ir Menų spaustuvės vadove.
– Papasakokite plačiau apie operą „Izadorą“.
– Mūsų visai kūrybinei grupei, NOA festivaliui ir galima sakyti visai šiuolaikinės operos bendruomenei „Izadora“ buvo labai svarbus etapas. Šios operos sėkmė kiekvienam iš mūsų atskirai ir visiems bendrai padėjo pelnyti pripažinimą kultūros lauke, tuo pačiu tai tapo vienas pirmųjų atspirties taškų leidusių šiuolaikinės operos kultūrai užimti teisėtą vietą muzikos ir teatro scenoje. Labai džiaugiuosi, kad dabar Lietuvos šiuolaikinės operos kūrėjai ryškiai reprezentuoja Lietuvą visame pasaulyje.
– Koks buvo šios operos kūrybinis procesas?
– Visas kūrybinis procesas tuo metu buvo crazy, nes su labai ribotais resursais kūrėme neribotas menines iniciatyvas. Manau, kad šių dienų sąlygomis tai būtų tiesiog neįmanoma. Atmintyje iškyla labai rimto ir sutelkto darbo įspūdžiai.
– Kaip manote, koks bus scenos menų laukas dar po 10-20 metų, Lietuvoje?
– Turiu Jus nuliūdinti, niekas nežino ateities, o jei kas dedasi žinančiais, labai siūlau jais netikėti (šypsosi). Tačiau mąstymas apie ateitį iš dabarties perspektyvų yra įdomus procesas. Braižant ateities perspektyvas, neabejotinai veikiama dabartis, o šis aspektas yra pats vertingiausias, leidžiantis įgyvendinti meninius sumanymus tarsi avansu, taip legimitizuojant drąsius, gerąja to žodžio prasme „keistus“ meninius ieškojimus.
Bet pats klausimas mane intriguoja, todėl bandysiu įsijausti į kultūros futurologo vaidmenį ir sakysiu, kad po 10-20 metų konvencinis menas niekus nedings, ir jo skaitlingumas vis tiek bus dominuojantis akademinio meno pasaulyje (kalbu apie dramą, operą, klasikinę muziką), tačiau matant didelį kiekį vaikų ir mokytojų pavyzdžiui, šiuolaikinio meno parodose ar šiuolaikinio šokio pasirodymuose galiu drąsiai teigti, kad naujoji žiūrovų karta bus žymiai labiau įgudusi priimti labai įvairų meną. Neabejotinai ateities sinonimas – įvairovė ir meno „deromantizavimas“ ir „demistifikacija“. Manau, ateityje bus dar daugiau kultūrinių burbulų, kurie vieni nuo kitų bus dar labiau izoliuoti. Tačiau gera žinia yra ta, kad tie burbulai kartais sprogs ir žmonės išeidami iš savo kultūrinių burbulų sienų, susitikę su kitais kurs naujas vertes ir didins šiuolaikinio (tos, ateinančios dabarties) meno svarbą visuomenėje.
– Kokie Jūsų ateinančių metų norai ir tikslai?
– Mano norai yra dvejopi: kūrybiniai ir visuomeniniai. Kūrybiniai norai labai paprasti, labai norisi grįžti prie kūrybos, kurios šiuo metu beveik nėra mano gyvenime, o man kūryba ir kūrybiškumas yra pirmapradis egzistencijos metmuo. Visuomeniniai norai gerokai sudėtingesni – Lietuvos kultūrinio viešojo sektoriaus žmogiškųjų resursų sanklodos analizė ir esamo potencialo atlaisvinimas. Šiuo metu atstovauju didžiausiai, išskirtinei valstybinei Lietuvos kultūros įstaigai, matau didžiulį mūsų potencialą augti tiek kokybine, tiek kūrybine ir kiekybine prasmėmis. Esu įsitikinęs, kad mūsų gerosios patirtys ir rezultatai galėtų teigiamai veikti ne tik mūsų teatrą, bet ir šalies kultūrinį lauką.
– Palinkėjimas Menų spaustuvei.
– Man Menų spaustuvė visada buvo šiuolaikinio scenos meno ir jaunųjų kūrėjų sinonimu. Linkiu neprarasti savo tapatybės ir toliau būti namais, visam tam kas nauja, jauna ir atvira!
