Daugiausiai fotografavo savo kolegas

Yra manoma, kad portreto žanras yra viena sunkiausių fotografijos rūšių. Dokumentuoti žmones jų kasdienėje aplinkoje nėra lengva – reikia kantrybės, o kartais net drąsos. Legendinis aktorius J. Budraitis prisipažino, kad netgi ir jam nėra taip jau drąsu fotografuoti nepažįstamuosius.

„Daugiausiai yra tekę daryti savo kolegų portretus, kurie manimi pasitikėjo. Visiškai nepažįstamų žmonių nesu daug fotografavęs, išskyrus kažkada Paryžiuje... Nedrįstu nukreipti objektyvo į žmogų, kuris galbūt visiškai nenori būti fotografuojamas. Ypač griežtai į tai žiūrima Islamo kraštuose. Žiūrinėdamas Antano Sutkaus fotografijas visada stebiuosi, kaip jis sugebėdavo su bet kuo kontaktą užmegzti. Man neaišku. Neturiu tos savybės, sugebėjimo prieiti, man nedrąsu. Pamatau fotogenišką veidą, geras apšvietimas, aplinka, nuotaika – viskas sutampa, atrodytų, lieka tik fotoaparato mygtuką nuspausti... Priartėju, tačiau suprantu, kad atsiklausus dings momento šviežumas, bus matomas įsitempimas“, – apie žanro išskirtinumą kalbėjo J. Budraitis.

Juozas Budraitis "Pavasario linksmybės"


Iliustruodamas savo mintį aktorius prisiminė vos ne kino filmą primenantį siužetą: „Būdamas kaime ieškojau rūko, fotografavau nuo aušros, o vėliau, pamaniau, nulėksiu iki Alantos bažnyčios, bokštus nufotografuosiu – jie balti, rūke paskendę atrodys efektingai... Bet nuvažiavęs į Alantą (miestelis Molėtų r.) neradau nė vieno rūko dvelktelėjimo. Pasukau link Molėtų, gal pakeliui ką nors pamatysiu? Kaip tik žiūriu – paskendusi rūke sodyba! Pastačiau automobilį šalikelyje, einu link jos. Staiga iš rūko išnyra žmogus, violetinėmis kelnėmis, su marškiniais, auliniais guminiais batais, su kepe ir kirviu rankoje. Galvoju, bus galas, bet toliau fotografuoju. Jis eina į mane, o aš kaip užkerėtas, nežinau, kas man tada užėjo – spaudžiu ir spaudžiu fotoaparato mygtuką. Jis priėjo visiškai arti, aš pasiteirauju, ar nesupyksiąs, kad fotografuoju, atsako, kad ne... Braukia ranka sau per veidą, matau, kad neturi vieno piršto, taip ir užsifiksavo. „Su kirviu, gal jau mane kirsit?“, – paklausiu. Bet sutiktasis atsako einantis karvių perginti, reikės kuolą įkalt į žemę... Tokių atsitikimų yra buvę ne vienas.“

Kai šitaip sutampa – gerai, tačiau, anot J. Budraičio, nutinka ir kitaip. „Kartą pajūryje fotografavau tokią porą, matyt, po vestuvių antrą dieną, nes apsirengę vestuviškai, bet jau truputį atsipalaidavę. Nuotaka nuometą nusiėmusi, linksmi eina, tuščias pajūris. Gaudau kadrus iš toliau, tačiau staiga jaunikis sustoja ir sako: „O kas jums leido fotografuoti?“ Atsiprašiau, pasisiūliau nuotraukas ištrinti... Bet ne tai svarbu. Apėmė toks gėdos jausmas, kuo greičiau bėgau iš to pajūrio, kad nusiraminčiau. Susinepatoginimas mane persekioja, neišdrįstu pakelti objektyvo į nepažįstamą žmogų“, – atviravo aktorius.

Juozo Budraičio fotoparoda „Sienos ir žmonės“


Peizažo fotografija atveria galimybes, įpratina, įtraukia

Užtat natūralios aplinkos ieškojimas, dairymasis į peizažus pravertė J. Budraičiui kaip režisieriui. 1978-aisiais J. Budraitis debiutavo režisūroje, pastatydamas trumpametražį filmą „Atspindžiai“ (Ivano Bunino novelės motyvais). 1982-aisiais pastatė antrą trumpametražį filmą „Paukščių miestas“ (pagal Jurijaus Olešos apsakymą „Meilė“).

„Rusų kino režisierius Andrejus Tarkovskis irgi fotografavo, bet polaroidu, daugiausiai tuomet, kai ieškodavo natūros. Peizažo fotografija atveria galimybes, pamažu įpratina, įtraukia. Gamta mano gyvenime yra labai svarbi. Žinoma, ji svarbi visiems, bet ne visi tai fiksuoja. Kad ir kokį nors žolelės stiebelį, kuris nelaimingai nulūžęs, tai tam tikras suliejimas su gyvybės ženklu. Toks ir yra stebėjimas“, – kalbėjo J. Budraitis.

Juozo Budraičio fotoparoda „Sienos ir žmonės“


Aktorius tikino, kad fotografavimo analogine juosta nepamirštantis ir šiandien: „Šis procesas mane labai žavėjo, bet visas malonumas dingsta, kai juostą reikia atiduoti kam nors ryškinti. Didžiausias malonumas ir palaima tai daryti pačiam. Būtent šis procesas ir yra vertingas fotografuojant juosta. Tik tiek, kad fotografuodamas juosta labiau brangini kadrus, labiau atsirenki, save drausmini, o čia – tiesiog iš eilės pyškini.“

Juosta fotografuota ir J. Budraičio fotografijų kolekcija, kurią jis padovanojo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui. „Kai kurios nuotraukos atspaustos, jų šiek tiek likę ir pas mane, kai kurias atidaviau į nacionalinį archyvą. Fotografavimas juosta pasidarė prabangus ir sudėtingas silpnybės įvykdymo procesas. Būtų galima, žinoma... Pasiimu savo Mamiya seną plačiajuostę kamerą fotografuoti kaimo peizažų, nepakartojama! Bet problema – per akinius negali suvaldyti ryškumo suvedimo, iškart tas malonumas atkrinta“, – sakė jis.

Juozas Budraitis
Foto: Asm. albumas

Noras eksperimentuoti, pasak J. Budraičio, kyla pamačius nesigavusią fotografiją, kuri, atrodytų, tinkama tik ištrynimui. „Bandau estetiškai apdoroti, pajusti meditacinį procesą – ir išsignaibo, ir išsirutulioja... Pabandai apdoroti, paieškoti šviesos, spalvos, kadruoji, paryškinti kontrastą. Kartais specialiai nebandau ryškumo nutaikyti, braukiu su aparatu, kad išgaučiau efektą. Žaidimas! Kaip Jonas Mekas kadaise su filmavimo kamera voliojosi po savo gimtąsias pievas, parvykęs iš Amerikos, – maždaug toks suvokimas“, – apie kūrybinį procesą pasakojo pašnekovas.

Kartais entuziazmas fotografijai, anot J. Budraičio, nuslopsta, tačiau tik laikinai: „Regis, viską perfotografavau šimtus kartų, bet iš tiesų, viskas nuolat kinta, visada rasi tai, už ko galima užsikabinti – šešėlis kitaip krenta, daiktas kitaip padėtas. Savam bute, atrodo, jau viskas išfotografuota, bet ne, vis dar atsiranda galimybių. Tai stebėjimo ir įsisavinimo reikalas, pajautimo, ko norėtum. Pasakymas, kad miegu su fotoaparatu – skamba juokingai, bet beveik taip ir yra.“

Juozas Budraitis. "Vanduo traukiasi"


Yra tekę girdėti fotografus sakant, kad jų darbuose galima pastebėti dvasinį augimą. Tačiau vyrauja ir kita mintis, kad geriausi kadrai sukurti praeityje, kaip yra iš tiesų?

„Dvasinis augimas – aukšti žodžiai, nes apie tai niekas negalvoja, tiesiog dirba savo darbus. Bet organizmas savaime keičiasi, kaip ir matymas, ir pojūčių gaudymas. Patys pojūčiai visiškai kitokiais tampa. Galų gale, mažiau gali judėti... Pavyzdžiui, man reikia keisti klubo sąnarį, negaliu normaliai vaikščioti, kol šis procesas neįvyks. Vaikščiojant su lazda esi suvaržytas, tačiau iš to reikia kažkaip suktis! Jeigu norisi fotografuoti – atrandi būdą, svarbu aistra, užsidegimas. Bet, kaip ir minėjau, būna momentų, kai sustoji, stagnuoji, viskas nusibosta, atrodytų, net pats gyvenimas – tokios akimirkos kiekvienam savitos. Nieko naujo, visi tai yra patyrę, kaip ir atsigavimą, kitaip negali būti. Turbūt tai ir būtų galima pavadinti dvasiniu augimu, bet pats žmogus apie tai pasakyti nieko negali – jam atrodo, kad jis yra toks, koks buvo“, – samprotavo J. Budraitis.

J. Budraitis – kino ir teatro aktorius, fotomenininkas ir diplomatas gimė Žemaitijoje, Kelmėje. Mokėsi Švėkšnos vidurinėje mokykloje, 1973-aisiais baigė Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakultetą, nuo 1961-ųjų filmavosi kine. Mokėsi aukštuosiuose kino režisūros kursuose Maskvoje, juos baigė 1981-aisiais.

Nuo 1965-ųjų, sukūręs vaidmenį Vytauto Žalakevičiaus kino dramoje „Niekas nenorėjo mirti“, J. Budraitis tapo vienu labiausiai žinomų Lietuvos kino aktorių – Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Čekijos, Baltarusijos ir kt. šalių kino studijose sukurta per 100 vaidmenų. J. Budraičio darbai kine jo kūrybą leidžia įrašyti į platų kultūrinį kontekstą, tvirtina jo kaip kūrybingo menininko autoritetą tarptautiniu mastu.

1979–1989 m. – Kauno dramos teatro aktorius.

1989–1996 m. Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas.

2012 m. LR Prezidentė D. Grybauskaitė įteikė valstybinį apdovanojimą Už nuopelnus Lietuvai ir už
šalies vardo garsinimą pasaulyje.

2013 m. suteiktas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus apdovanojimas Pėda, palikta Lietuvos
kino istorijoje;

2013 m. apdovanotas medaliu Už nuopelnus Vilniui ir Tautai;

2013 m. tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.

2014 m. LR Prezidentė D. Grybauskaitė apdovanojo Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija Už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką, už novatorišką ir intelektualią aktorystę, atvėrusią langą į Lietuvą.

2015 m. Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio metu tapo nominacijos Įtaigiausias vaidmuo laureatu už Krepo vaidmenį Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje Paskutinė Krepo juosta.