S. Eidrigevičius pasakojo, kad garbaus amžiaus, apie 80 metų sulaukusi M. Nakagawa jau seniai žavisi jo kūryba ir apskritai Lietuva – perka įvairiose šalyse pasirodančius leidinius su jo darbais, savo kūriniuose naudoja lietuviškus vardus. Jau anksčiau ji buvo išleidusi knygų su S. Eidrigevičiaus iliustracijomis įvairiomis temomis – buvo ir pasakų, ir sporto tema, ir kaukės, dar prieš pandemiją tapusios tarsi pranašišku ženklu.

O šįkart įkvėpimu kūriniui tapo menininko pasivaikščiojimai su šeima. „Aš siųsdavau jai nuotraukas, kai eidavau pasivaikščioti su anūku Leo. Pasivaikščiojimas atrodo taip – eina sūnus, Leo, aš ir šuo – mes keturiese. Aš nufotografuoju, o kai grįžtu į dirbtuvę, tas nuotraukas perdirbu: įvedu kažkokį pasakos ar komišką motyvą. Tada nuotrauka darosi tokia jau kaip ne tik nuotrauka, bet kaip koks paveikslas. Ji pasakė, kad jai tie kūriniai labai patinka ir ji viską padarys, kad išeitų tokia knyga – Leo mano fotografijose, mano piešinys ir jos istorijos“, – pasakojo menininkas.

Stebuklas, Stasio Eidrigevičiaus kūrinys
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kaip tik šiomis dienomis jo anūkas Leo švenčia ketvirtąjį gimtadienį, o sūnus – 40-ąjį, tad žinia, kad M. Nakagawai pavyko rasti leidėją savo sumanymui įgyvendinti kartu tapo ir puikia šventine dovana. „Pagalvojau, ta knyga Leo jau dabar sukūrė atviras duris į Japoniją“, – juokėsi jis.

S. Eidrigevičius prisipažino net tiksliai nežinantis, apie ką tos M. Nakagawos sukurtos pasakos – japoniškai jis nemoka, o išversti kartais būna gana keblu. Tačiau jam to net nereikia – sako, užtenka kelių raktinių žodžių.

„Svarbiausia, kai pieši, vietoj arklio nenupiešti karvės – čia jau būtų nusižengimas. Bet visumoje man kartais reikia tik kelių žodžių, mažytės žinios. Pavyzdžiui, kai iliustruodavau Vytautę Žilinskaitę, pasiimdavau mažytį fragmentėlį ir viskas – turiu paveikslą, man viso pasakojimo mažai reikia“, – pasakojo jis.

Stasys Eidrigevičius
Foto: Sekundė.lt

Pasauliniu mastu žinomas S. Eidrigevičius Japonijoje yra itin mėgstamas – šiemet dvi jo skulptūros taip pat pristatomos Setouchi meno trienalėje. „ Gražus sutapimas, vadinasi, ši knyga – dar vienas ženklas Stasio buvimo Japonijoje“, – šypsojosi jis, svarstydamas, kad gal tai taps proga šiemet dar kartą aplankyti Japoniją, kurioje buvo jau trylika kartų.

S. Eidrigevičius pastebi, kad Japonija yra kraštas, objektyviausiai nušvietęs jo kūrybą. „Be jokio pavydo, be nieko“, – pridūrė jis.

„Kai kurie klausia, kodėl būtent japonai taip mane jaučia – reikėtų gero psichologo ar tyrinėtojo, kuris atsakytų į tą klausimą. Kai aš važiuoju į Japoniją, atrodo, nors jau tiek kartų buvęs ir tiek daug žinau, suprantu, kad vis dar juos labai mažai pažįstu. Jų mąstysena, jų priėjimas prie meno skiriasi nuo europiečių ar kitų šalių – jų jautrumas begalinis, jų kitoks priėjimas: jie labai žiūri per save, per savo supratimą, suvokimą, o ne per kitų nuomones, kas ką pasakė, geras ar blogas. Tai labai unikalu ir labai gerai – lieka tik stebėtis ir džiaugtis“, – sakė jis.