Skaičius dvylika – galingas simbolis
– Albumą turbūt neatsitiktinai sudaro dvylika dalių: šešios dainos ir šeši instrumentiniai kūriniai. Kiek svarbu muzikams simboliai, sutapimai, mistika?
– Simbolizmas man yra svarbi priemonė rašant muziką, nes įprastai kuriu naratyvius kūrinius, kurių elementai vystosi laike, į juos klausytojas gali pažvelgti / išgirsti skirtingai. Šia prasme, dvylika juodvarnių, kurie albume virsta dvylika dainų ar instrumentinių kūrinių, gali simbolizuoti skirtingus dalykus, priklausomai nuo to, kurios albumo dalies klausomės, iš kokios perspektyvos žvelgiame į tai, kas atvaizduojama albume. Skaičius dvylika – galingas simbolis, tai suteikia ne tik albumo pavadinimui, bet ir pačiam albumui didžiulę daugialypių interpretacijų galimybę.
– Apibūdindamas albumą sakote, kad taip pateikiami požiūriai ir apmąstymai apie išėjimo sąvoką, suteikiant jai daugybę konotacijų ir prasmių: išėjimas kaip atsitraukimas nuo vietos, kurią vadiname namais; atitolimas nuo savęs per gyvenimo patirtį, tiek gerą, tiek blogą. Ši filosofija tikriausiai „perleista“ per save – juk atvykote iš Meksikos. Ar dažnai tenka sugrįžti į gimtinę, o galbūt jau Lietuvą galite vadinti savo namais? Papasakokite, kaip sekasi adaptuotis, kas vis dar stebina, prie ko jau pripratote? Vis dar neatsirado terpės kultūriniam šokui?
– Taip, esate visiškai teisi, jei atvirai, aš tai suvokiau tik jau būdamas giliai įnikęs į albumo rašymo procesą. Bet tada supratau, kad jame kalbama apie daugybę tokių „išėjimų“, pandemija buvo (ir yra) išėjimas iš gyvenimo, prie kurio buvome pripratę. Mano išėjimas iš „namų“ tikrai taip pat yra vienas iš jų (nors Lietuvoje jaučiuosi visai kaip namie). Dabar vyksta šis baisus karas, rusai siaubingai puola Ukrainą... Tai irgi „išėjimo“ jausmas – kokia yra tikrovė, kokia ji turėtų būti. Esu kilęs iš Meksiko, ten kasdien taip pat vyksta baisūs dalykai...
Vilties jausmą sukuriame prisimindami, kad ji egzistuoja
– Užsimenate taip pat apie dar vieną išėjimą – įsitikinimą, kad mūsų gyvenimas yra baigtinis. Tačiau šičia pabrėžiate, kad albume esančiais kūriniais bandoma į viską pažvelgti iš vilties perspektyvos. Esą siekiama sukelti klausytojams emocijas ir pojūčius, kupinus vilties. Iškart norisi poetiško įsikišimo – ar galima išgirsti viltį? Kiek muzika įgali ją perteikti? Ir koks yra vilties pavidalas – kiekvienam skirtingas, visiems panašus?
– Na, tikrai tikiuosi, kad tai įmanoma, toks yra vienas šio albumo tikslų. Albume yra daina, sukurta pagal Emily Dickinson eilėraštį: „Hope is a Thing with Feathers“ („Viltis yra plunksnuota“). Šios dainos žodžiai beveik identiški eilėraščio žodžiams, išskyrus vieną ar dvi korekcijas, kurias padariau, kad jie tiktų, ir eilutę, kurią pridėjau norėdamas priminti poetę E. Dickinson. Manau, kad šiame eilėraštyje puikiai aprašyta viltis, skaitytojas ją jaučia. Tai, žinoma, yra dalis milžiniško rašytojos talento, jos gilaus gyvenimo supratimo, bet galbūt tai taip pat yra viena iš vilties savybių: mąstymas apie viltį skatina ją pajusti, mes sukuriame vilties jausmą prisimindami, kad ji egzistuoja, o tai, kaip sakote, yra labai poetiška ir, mano nuomone, svarbu visada tai turėti omenyje.