„Yra knygos, kurios keičia mąstymą, ir yra žmonės, kurie nori mąstymą keisti. Mes Lietuvoje turime gana didelę auditoriją žmonių, kurie skaito knygas, parašytas psichologų, psichoanalitikų, įvairių sričių specialistų būtent apie smegenis, apie mūsų įpročius, apie kasdieno gyvenimo keitimą, lyderystę, verslo sėkmes ir nesėkmes, įvairias strategijas, kurias taikome. Šįkart knygos – tokiems žmonėms, kurie pasiilgę idėjų, kaip pagerinti savo gyvenimą arba išgyvena kažkokias problemas, kur ieško labai konkrečių atsakymų“, – kalbėjo V. Maksvytė.
Susie Orbach įtakingas leidinys „New York Times“ įvardino kaip garsiausią šiuolaikinę britų psichoterapeutę nuo Zigmundo Froido laikų. Lietuvoje neseniai buvo išleista jos knyga „Apie valgymą“, o dabar pasirodė ir jos knyga „Kūnai“. Nors ir parašyta dar 2009 metais, tačiau, pasak V. Maksvytės, vis dar tokia pat aktuali.
Per pastaruosius dešimtmečius patiriame beprecedentį spaudimą tobulinti ir kurti savo kūną, kasdien vis daugiau žmonių kenčia dėl valgymo sutrikimų – nuo bulimijos iki nutukimo. Aplinka, žiniasklaida mus apibėrė idealizuoto kūno atvaizdais ir veikia taip, kad bet kokį tokio idealo neatitikimą matytume kaip problemą. Kūnas nebėra duotybė, nes daugybei žmonių tapo būtina turėti nepriekaištingą kūną.
Žinomos psichoterapeutės Susie Orbach nuomone, mūsų požiūris į savo kūną tarsi veidrodis atspindi mūsų požiūrį į save: kūnas tampa vertės matu. Kūnas tapo objektu, gamybos ir komercijos vieta. Ne kūnai dabar ką nors veikia arba kuria, o mes kuriame savo kūnus.
Knygoje „Kūnai“ atskleidžiami tikrieji krizės aspektai, patariama kaip priimti save ir kaip išmokti įsiklausyti į savo kūną. Pasitelkdama naujausius tyrimus iš neuropsichologijos srities, remdamasi savo ilgamete patirtimi, Susie daugelį tokių minčių priskiria motinos ir kūdikio ryšiui, tarp jų nesąmoningai persiduodančiam nerimui. Ji atskleidžia, kokie pažeidžiami yra mūsų kūnai ir kaip lengvai mes pasiduodame įvairiai neigiamai įtakai – nuo žindomo kūdikio, jaučiančio motinos diskomfortą, iki suaugusio vyro ar moters, kurie jaučiasi nevisaverčiai žvelgdami į modelį reklamos stende.
„Autorė klausia, kaip taip atsitiko, kad Vakarų pasaulyje, kuriame kalbame apie gerovę, atsipalaidavimą, kur turime laiko sau, kur yra sukonstruota, palengvinta mūsų buitis, patiriame tiek daug įtampos dėl savo kūnų. Norime atrodyti kitaip negu atrodome, vienos per lieknos ar per liekni, kiti per stambūs, norime kitos akių spalvos nei yra, norime, kad mūsų skruostikauliai, nosys būtų kitokie nei yra, žiūrime į kažkokias garsenybes, influencerius, aktorius, kad štai, būkime kaip jie. Tai analizuodama, aprašydama, švelniai, bet tuo pačiu tvirtai, kaip su kokiu skalpeliu pjaudama šitą Vakarų kultūrą, pasaulį, kuriame gyvename, ji parodo, kaip vis dėlto mes patys pakliūname į kūnų spąstus, ir užuot džiaugęsi buvimu savo kūnuose (o kūnai yra vieninteliai mūsų namai, nes jei nėra kūnų – nėra mūsų), užuot mėgavęsi maistu, patogiais drabužiais, savo plaukais, savo akimis, antakiais, savo seksualumu, mes pradedame spazmuoti, jausti didžiulę įtampą, išleisti daugybę pinigų, nebegyventi savo kūne, norėti pabėgti iš jų“, – pasakojo V. Maksvytė.
„Autorės palinkėjimas, kad grįžkime prie to, kad kūnas yra saugi gyventi vieta, kurioje mes galime tiesiog mėgautis ir būti jame džiaugsmingai“, – kalbėjo ji.
Knygoje „Mąstymas be sienų“ Matthew Syed, remdamasis istoriniais įvykiais ir realaus gyvenimo pavyzdžiais, atskleidžia, kodėl bet kurioje rezultatų siekiančioje žmonių grupėje yra svarbi įvairovė. Autorius, iliustruodamas savo teiginius, aiškina, kaip buvo galima išvengti didžiausios šių laikų žvalgybos tarnybų nesėkmės – rugsėjo 11-osios įvykių, pasakoja paprasto, kryžiažodžius mėgusio spręsti ir „Enigmos“ kodą padėjusio iššifruoti vyruko istoriją, analizuoja priežastis, lėmusias žmonių mirtis Everesto kalno viršūnėje.
Pasak V. Maksvytės, ši apdovanojimais įvertinto britų autoriaus, žurnalisto knyga tikrai neliks nepastebėta tų, kurie seka psichologijos, saviugdos, populiariosios psichologijos naujienas – jie jau įvertino anksčiau lietuviškai išleistą šio autoriaus knygą „Juodosios dėžės metodas“. Pagrindinė šios naujos knygos žinutė yra, kad mes labai daug pralošiame, jeigu mąstome vienodai.
„Ši knyga sako, kad būtina įsiklausyti į kuo daugiau požiūrių: iš skirtingų kultūrų, vyrų, moterų, vaikų, paauglių, senolių, ir tada mes galėsime pamatyti teisingiausius atsakymus ir geriausią kryptį. Nes pasaulis yra įvairus ir jei mes susipaprastiname iki vieno požiūrio, vieno lyderio, kurį laikome teisingu, ir jam paklūstame, tai yra labai siaura kryptis, užsidarymas – tada mes pralošiame. Čia yra labai daug istorijų, apie sportą, verslo atvejų analizes, kai autorius parodo, kaip pražūtingai baigiasi, kai mes remiamės vienu žmogumi arba vienu mąstymo būdu. Ir, vėlgi, technikos, patarimai, kaip išplėsti mąstymo lauką, nebūti užsidariusiam. Tikrai yra apie ką pasvarstyti ir padiskutuoti po šios knygos“, – sakė V. Maksvytė.
Veronica O’Keane „Kaip mes kuriame atsiminimus ir kaip atsiminimai kuria mus“ – airių psichoterapeutės knyga, į kurią ji sudėjo savo ilgametę patirtį.
Kiekvieno iš mūsų gyvenime pasitaiko tokių įvykių, kuriuos patirdami jau žinome, kad jie visam laikui įsirėš į mūsų atmintį. Kartais ši nuojauta būna ypač stipri, nors nėra praregėjimas, ir ima atrodyti, kad aptikai naują suvokimo lygmenį.
Liūdesio šešėlis, meilės pliūpsnis, netekties gėla, nevilties ar apgailestavimo šuoras. Atsiminimai gali mus sujaudinti, dažniausiai tai atsitinka tada, kai mažiausiai tikimės. Jie žymi procesą, nuolat vykstantį mūsų kasdienybės fone. Šis procesas mus formuoja – filtruoja aplinkinį pasaulį, paveikia elgseną ir maitina vaizduotę.
Veronica O’Keane, garsi psichiatrė, profesorė, daug metų stebėjo atminties sąsajas su patirtimi. Knygoje ji kelia daug klausimų: Kodėl atsiminimai gali būti išgyvenami taip tikroviškai? Kaip su jais siejasi mūsų pojūčiai ir suvokimas? Kodėl atminčiai labai svarbi yra vieta? Ar egzistuoja tokie dalykai, kaip „tikri“ ir „apgaulingi“ atsiminimai? Ir, svarbiausia, kas vyksta, kai atminties procesą sutrikdo psichinė liga?
„Knygą sudaro dvi dalys. Pirma – kaip kuriasi atsiminimai, nuo pojūčių, prisilietimų, laiko suvokimo, erdvės pajautimo, kaip smegenys apdoroja tą informaciją, kaip sukuria prisiminimus ir kaip tai tampa tam tikra mūsų savasties dalimi. Antroji dalis yra apie tai, kaip tie prisiminimai vėliau mus veikia, tai reiškia, jei nėra prisiminimų, tai kas aš esu? Arba jeigu mano prisiminimai keičiasi, tai kaip jie keičiasi, kaip aš dėl to keičiuosi, kaip keičiasi mano elgesys, mano santykis su pasauliu“, – pasakojo V. Maksvytė.
Knygoje autorė sudėjo tiek informaciją iš mokslinių tyrimų, tiek istorijas, paremtas savo pacientų gyvenimais.
Genovaitės Petronienės knyga „Gerųjų žmonių šešėliai“, pirmą kartą išleista dar 2010 metais, dabar perleidžiama skaitytojų pageidavimu. Knyga sudaryta iš trijų rūšių tekstų – klientų išpažinčių, asmeninių kūrybinių impresijų ir atskiras išpažintis bei impresijas apjungiančių refleksijų – esė. Išpažintys ir impresijos panardina į jausmų tirštumą, gyvenimo detales, o refleksijos suteikia mokslinių žinių ir atskleidžia analizės gylį.
Iliustruojamos ir nagrinėjamos temos – depresyvumas, obsesija, paranoja, psichopatija, narcisizmas, mazochizmas, beprotybė, paauglystė, vienatvė, meilės priklausomybė, jautrumas, kūrybiškumas.
Knygoje rasite ir juodojo humoro, ir skausmo, ir įkvepiančių pasakojimų.
Genovaitė Petronienė – profesionali psichologė, jau 25 metus konsultuojanti žmones, mokanti, nuolat vedanti radijo laidas, matoma žiniasklaidoje bei internete, parašiusi 5 grožines ir 2 psichologines knygas. Bet svarbiausia – tai kūrybiška moteris, keliautoja, medituotoja ir nerimastinga siela.
„Autorė ne tik gera specialistė, bet ir talentinga pasakotoja. Todėl turime istorijas, išpažintis žmonių, su kuriais dirba – apie tai, kaip žmogus, kuris atrodo geras, kultūringas, net galingas, teisingas, atsisėdęs psichoterapeuto kėdėje pradeda pasakoti, kokie tie šešėliai, koks tas nerimas, baimės, ir įvairūs jausmai, kurių kitiems neparodome, kaip jie išlenda, kaip svarbu nesislėpti po kaukėmis, nes tik tada galime išsiskleisti pilnai, taip, kokie esame. O šalia tų išpažinčių yra autorės įžvalgos, rekomendacijos – tai tikrai tokia lengvai skaitoma knyga, visiems tiems, kas gal dabar ieško atsakymų į ne visada lengvus klausimus, bando suprasti, kodėl jaučiuosi taip, o ne kitaip, kodėl jaučiu nerimą, neapykantą, kodėl pavydžiu, ką daryti su savo baime. Atsakymus tikrai galima rasti šioje knygoje ir patirti skaitymo malonumą“, – sakė V. Maksvytė.
