Įžangos metu režisierius kalbėjo rusiškai, teigdamas, kad tai jo gimtoji kalba, „kuria nuo vaikystės kalbėjo gimtajame Kijeve“.
Savo kalboje S. Loznica rusų kultūrą pavadino „Ukrainos pasiekimu ir turtu“, o jos boikotą – archajišku ir destruktyviu, prieštaraujančiu „europiniams kultūrinio pliuralizmo ir saviraiškos laisvės principams“.
Režisierius taip pat teigė, jog jokiais būdais nevalia prilyginti piktadarysčių, „kurias daro šiandieninis Rusijos valdantysis režimas, nelaimingų pranašų kūriniams savo nelaimingoje tėvynėje“.
Savo kalboje jis prisiminė ir šviesaus atminimo lietuvių literatūrologę, teatrologę Ireną Veisaitę.
„Likimas man padovanojo kelerių metų draugystę su didžia Lietuvos žydaite Irena Veisaite, pabėgusia iš Kauno geto, teatrologijos profesore, vokiečių literatūros žinove, George'o Soroso bendražyge ir žymia Lietuvos visuomenės veikėja. Irena prisiminė, kad kartu su draugais paaugliais gete organizavo pogrindinį vokiečių poezijos būrelį. Vakarais jie slapta susirinkdavo ir vienas kitam skaitydavo Gėtę, Heinę ir Šilerį. „Bet kaip tai gali būti? Juk kiekvieną dieną aplink jus skambėjo vokiečių katorgininkų kalbos?“ – sušukau. Irena nustebusi pažvelgė į mane. – „Taip, bet kaip tai susiję su Gėte?“
Tik nedaugeliui suteikiama tokia dvasinės išminties dovana, tik nedaugelis gali pasiekti tokį žmogiškumą, tik tikri didvyriai geba būti kilnūs. Tačiau kiekvienas iš mūsų, kultūros žmonių, privalo stengtis pasipriešinti visoms barbarizmo apraiškoms. Manęs dažnai klausia – ką menininkas turėtų daryti karo metu? Mano atsakymas paprastas – išlaikyti sveiką protą ir ginti kultūrą“, – kalbėjo jis.
Savo kalboje S. Loznica apeliavo ir į rašytojo Stefano Zweigo prisiminimus apie Pirmojo pasaulinio karo atmosferą: „Prancūzija ir Anglija buvo „užkariautos“ Vienoje ir Berlyne, Ringštrasėje ir Frydricho gatvėje, o tai buvo daug lengviau. <...> Naivūs verslininkai ant vokų klijavo antspaudus su užrašu „Viešpatie, nubausk Angliją!“, o pasaulietinės damos prisiekinėjo, kad, kol bus gyvos, neištars nė žodžio prancūziškai. Šekspyras buvo pašalintas iš vokiečių teatro, Mocartas ir Vagneris – iš prancūzų, anglų muzikos salių, vokiečių profesoriai paskelbė Dantę vokiečiu, prancūzų profesoriai – Bethoveną belgu, neapgalvotai rekvizuodami dvasinį paveldą iš priešiškų šalių kaip grūdus ar rūdą. Nesitenkindami tuo, kad kasdien tūkstančiai tų šalių civilių žudė vieni kitus fronto linijose, priešiškų šalių užnugaryje jie tarpusavyje šmeižė ir niekino savo didžiuosius mirusiuosius, kurie šimtus metų ramiai ilsėjosi kapuose.“ Ar tai jums ką nors primena?“, – kėlė klausimą S. Loznica.
Ukrainoje S. Loznicos pozicija sulaukė pasipiktinimo.
Ukrainietiškas portalas gordonua.com cituoja ukrainiečių žurnalistę Oleną Cicheniną, kuri, reaguodama į Loznicos pasisakymą, pavadino jo kalbą manipuliatyvia ir pabrėžė, kad jis ilgą laiką gyveno Vokietijoje ir nežino, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje.
„Anksčiau buvau gana tolerantiška tokiems žmonėms, tačiau kovo pradžioje pradėjau juos niekinti ir jų bijoti, nes jų kvailumas, išdidumo stoka ar kerštingumas kelia tiesioginę grėsmę mano gyvybei. Ypač bjauriuosi tais, kurie nuo pat pradžių buvo saugūs ir vengė tiesioginio kontakto su tuo, ką taip karštai gina“, – rašė ji feisbuke.
Ukrainos prodiuserė ir scenaristė Anna Palenchuk feisbuke pavadino S. Loznicos pareiškimą bjauriu ir palygino jį su ukrainiečių dainininke Taisija Povalij, Kremliuje koncertuojančia priešais rusų okupantus.
„Sergejau, turėjote galimybę kalbėti apie 100 500 neteisybių, kurios vyksta ne tik Ukrainoje, jūsų gimtojoje šalyje, bet ir pasaulyje, tačiau pasirinkote ginti rusų kultūrą, kurios panaikinimui dabar visi pritaria, kaip kažką, kas prieštarauja civilizuotam protui“, – rašė Palenčuk. – Tiesiog nesuprantu, ką skaitė, kokius muziejus lankė, kokius menininkus pažįsta ta 170-tūkstantinė monstrų armija, kuri atėjo į mūsų kraštą, išniekino mūsų miestus, nužudė mano kaimynus Bučoje ir apiplėšė mano namus. Tiesiog nesuprantu, kas tokio didingo ir galingo yra rusų kultūroje, jei ji kuria prievartautojų ir pabaisų, viduramžių barbarų tautą. Tautą be moralės, be vertybių, be politinės valios, be susiformavusios pilietinės visuomenės. Tautą, kurioje galioja skurdo ir vergovės kodeksas.“
Olya Balashova, viena iš nevyriausybinės nevyriausybinės organizacijos „Modernaus meno muziejus“ įkūrėjų, feisbuke išreiškė viltį, kad S. Loznicai buvo sumokėta bent jau už tai, kad jis pasisakė prieš Rusijos kultūros boikotą.
„Tikiuosi, kad jis tai daro bent jau dėl pinigų, nes, kaip man neseniai paaiškino, menininkų prigimtis dažniausiai būna ciniška... Jei jis gina savo šalyje genocidą vykdančius ir kūdikius prievartaujančius keistuolius... Kaip tai apskritai įmanoma?“ – rašė ji.
Kovo 18 d. S. Loznica buvo pašalintas iš Ukrainos kino akademijos. „Ukraina ginasi visuose frontuose, įskaitant kultūrinį. Europos ir pasaulio šalys turi turėti išsamų ir nedviprasmišką vaizdą apie tai, ką šalis agresorė daro Ukrainoje. Ypatinga atsakomybė dabar tenka kūrybinių industrijų specialistams, kurie yra gerai žinomi užsienyje. Jų pozicija turėtų būti aiški ir nedviprasmiška. S. Loznica ne kartą yra pabrėžęs, kad laiko save kosmopolitu, „pasaulio žmogumi“. Tačiau dabar, kai Ukraina stengiasi apginti savo nepriklausomybę, pagrindinis žodis kiekvieno ukrainiečio retorikoje turi būti jo nacionalinė tapatybė. Ir čia negali būti jokių kompromisų“, – tuo metu buvo rašoma Ukrainos kino akademijos pareiškime.
Gegužės 17-28 d. vyksta 75-asis Kanų tarptautinis kino festivalis. Per Prancūzijoje vykstančio kino festivalio atidarymą buvo parodytas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vaizdo kreipimasis.
Gegužės 23 d. kino festivalyje planuojama S. Loznicos dokumentinio filmo „Natūrali destrukcijos istorija“ („A Natural History of Destruction“) premjera.
