Disciplinuojantis procesas

Beje, neretai ir pats analoginės fotografijos žanras pavadinamas alchemija – magišku procesu, kurį fotografai, tiesa, jau kiek primiršę. Kiek fotografijos menui svarbus procesualumas?

„Kai atsirado skaitmena – pradėjau fotografuoti į kairę ir dešinę. Krūva tokių vaizdų keliauja tiesiai į šiukšlių dėžę neperžiūrėti, neišdirbti. Darbas su juosta ugdo mąstymą, kaip ir ką fotografuoti. Būna tokių situacijų, kai pasistatai kamerą ant stovo, žiūri, lauki, bet fotografuoti taip ir nepradedi, tyliai išeini susirinkęs daiktus. Pats fotografavimas juosta priverčia nedaryti daug dublių, o tik tai, kas tau svarbu. Toks procesas galbūt ne visiems, bet mane disciplinuoja“, – pasakojo V. Usinavičius-Augulis.

Pasak fotomenininko, visą fotografinį procesą jis atliekantis pats – tiek juostų ryškinimą, tiek nuotraukų spausdinimą: „Parodoje rodomos nuotraukos yra didelio formato (apie metro ilgio) atspausdintos „šlapiuoju“ būdu su didintuvu, jokio „fotošopo“! Manipuliacijas atlieku didintuvu, kai kurios vietos patamsintos, pašviesintos, sureguliuojami kontrastai. Tačiau čia nėra didelių korekcijų, išgaunamas toks vaizdas, koks jis buvo iš tiesų.“

V. Usinavičius-Augulis pažymėjo, kad po daugelio metų vėl atsigręžęs į klasikinę juodai baltą fotografiją jaučiasi taip, lyg būtų sugrįžęs prie ištakų. „<...> Kai atsirado skaitmena, visas juosteles buvome pamiršę ir išmetę. Tačiau prieš kokius šešetą ar septynetą metų šio fotografinio proceso ėmiausi mokyti vaikų – visiems įdomu, kaip atsiranda vaizdas. „Užsikabinau“, pradėjau vėl fotografuoti juosta. Meninę fotografiją buvau atidėjęs į šalį, nes esu fotografas profesionalas, iš to valgau duoną, tad paprasčiausiai buvau pamiršęs fotografavimą sau. Tai tarsi atsvara skaitmeninei fotografijai – labiau kaip hobis, tačiau peraugo į tai, kad galima parodyti ir kitiems“, – kalbėjo pašnekovas.

Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio fotografijų paroda „Rūko alchemija“


Universalumą išprovokavo poreikis pelnyti duoną

Atgimimo metais V. Usinavičius-Augulis yra įamžinęs pačius svarbiausius šalies kelio į laisvę momentus – Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, dramatiškus įvykius Medininkų pasienio poste, Sausio 13-ąją, o nuo 1991 m. jis ėmė bendradarbiauti su užsienio spaudos agentūromis. Vėliau profesionalią veiklą autorius tęsė visai kitoje – komercinės, reklaminės fotografijos srityse.

Fotografijos kritikų V. Usinavičius-Augulis yra apibūdinamas, kaip vienas universaliausių autorių, „išbandžiusiu labai skirtingas fotografijos sritis“. Fotografas su šiuo apibūdinimu sutiko, pasvarstydamas, kad universalumą, matyt, išprovokavęs poreikis pelnyti duoną.

„Pradėjau nuo reporterio darbo – dirbau spaudai ir fotoagentūroms (užsieninėms taip pat), o kai politinių įvykių banga po truputį nuslūgo, perėjome į taikomąją fotografiją, reklamą. Dabar gi atsirado neskubaus, be jokio užsakovo fotografavimo poreikis. Viskam neužtenka laiko – dar guli kokios trisdešimt išryškintų juostų, kurias reikia atspausdinti. Tai darbai, skirti parodai“, – prabilo apie didelį užimtumą V. Usinavičius-Augulis.

Paklaustas, kas labiausiai įsiminė iš Nepriklausomybės laikmečio, ir ar anuomet neteko pajusti viso fotografo profesijos svarbos svorio, V. Usinavičius-Augulis prisiminė, kad fotografija tuo metu buvo mažiau prieinama visiems žmonėms.

„Informacijos šaltiniai nebuvo pasiekiami per socialinius tinklus ar portalus. Laikraščiams ir žurnalams reikėdavo konkretesnės, viską pasakančios nuotraukos. Tokių didelių reportažų, kokius dabar atsiverčiame medijose – 30-40 nuotraukų – iš kiekvieno įvykio, nebuvo. Popierinėje spaudoje buvo publikuojama viena ar dvi nuotraukos, o jei didesni įvykiai – maksimum trys, penkios. Įsivaizduokite, viską reikėdavo parodyti vienoje nuotraukoje! Svarba buvo kitokia, tai ne vien darbas, bet ir pilietinė pozicija, kaip, beje, ir dabar“, – sakė fotografas.

Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio fotografijų paroda „Rūko alchemija“
Foto: Virgilijus Usinavičius-Augulis


Analoginė fotografija įgavo pagreitį

Kadro svarbumo / svarumo aspektas šiomis dienomis kažkiek užmirštas, ko gero, tai lėmė plačios galimybės užfiksuoti kiekvieną akimirką. Tačiau galbūt ir dabar ne ką mažiau svarbu viena fotografija pasakyti šimtą žodžių? „Taip, bet tai pavyksta ne visada... Kai dabar yra tokia gausa ir geros fotografijos pasimeta... Bet, iš esmės, ta nuotrauka, kuri yra to verta – ji vis vien išplaukia“, – įsitikinęs kūrėjas.

Kokias pastebįs šiuolaikinės fotografijos tendencijas, kas neramina, ar priešingai, kaip tik džiugina? „Tendencijų yra visokių. Eksperimentuojama su analogine fotografija, išgaunamas mažiau kokybiškas vaizdas, žaidžiama su medžiaga... Analoginis fotografavimo būdas smarkiai paplito, tačiau yra ir fotografų, kurie dirba klasikiniais būdais, su didelio formato kameromis. Pastaruoju metu analoginė fotografija įgavo pagreitį, pasaulyje dirbama visokiais būdais ir kryptimis. Neramina medžiagų kainos! Juostelės brangsta tokiu pat tempu, kaip ir fotografavimo juosta populiarumas. Tikriausiai tai natūralu“, – svarstė fotografas.

Tačiau į fotografijos meną besigilinančio V. Usinavičiaus-Augulio nesužavėjo išmaniųjų telefonų galimybės, anot jo, fotografijos laukui – jie netgi padarė blogą įtaką.

„Daugelis kadrų iš telefonų net neperžiūrimi, neiškeliami į kompiuterį. Problema ta, kad žmonės įprato fiksuoti, bet tų vaizdų nežiūrėti. Kuo pasidaliname, tas svarbu, o visa kita... Tai nuvertėjimas viso proceso, pigumas. Tų prifotografuotų vaizdų susikaupia labai daug, peržiūrėti ir juos sutvarkyti – didelis darbas. O to darbo mes nemėgstame! Su juosta – fotografuoji mažiau, bet įdedi daugiau širdies, savęs. Prieš porą metų mano telefonas sugedo, paprasčiausiai pradėjo neryškiai fotografuoti, tai praktiškai tą laiką gyvenu juo nefotografuodamas – ir nieko – viskas gerai“, – nusijuokė pašnekovas.

Plačiakampę kamerą ir panoraminį atspaudų formatą pamėgęs autorius įsitikinęs, kad šitaip perteiktas vaizdas nesusiaurina regėjimo lauko periferinių ribų: „Panoraminės kameros atsirado tuoj po fotografijos išradimo – apie 1850-uosius. Kaip matome, ir televizija, ir kinas atėjo į šį formatą – toks natūralus regėjimas, vaizdo priėmimas. Ilgą laiką fotografuoju tik su šia kamera, kartkartėmis pasitelkiu kvadrato formą.“

Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio fotografijų paroda „Rūko alchemija“


Jaučia permainų poreikį

Kalbėdamas apie ateities planus, V. Usinavičius-Augulis svarstė, galbūt ilgainiui imsiąsis atlikti daugiau eksperimentų su fotografija. „Norėtųsi pabandyti kažką naujo, nes regisi, jau pradedu pats sau kartotis, todėl jaučiu naujų vėjų, permainų poreikį“, – atviravo fotomenininkas.

Dalį savo parodos V. Usinavičius-Augulis ruošiasi dar šiemet eksponuoti Kernavėje, mažoje medinėje koplytėlėje. „Ten, kaip ir pernai pakabinčiau kokius šešis ar septynis darbus, kuriuose atvaizduota Kernavė. Kažkokiose keistose vietose bandau eksponuoti savo darbus, tai pačiam įdomu. Stengiuosi kai kada fotografuoti Baltijos jūrą, seriją dėlioti... Bandau tęsti betono temą, bet neaišku, ar susiklostys, ar išeis į kažką didesnio. Fiksuodamas rūką labai norėjau pasiekti Klaipėdą, pamarį, jūrą, bet niekaip neišėjo – buvo bandymų, bet nesėkmingi. Visą naktį važiuoji į pajūrį per rūką, o ties Klaipėdos ženklu, tas rūkas ima ir pasibaigia“, – stebėjosi fotomenininkas.

Pasiteiravus, ar vieta parodai – Bernardinų Bažnyčios palėpė – pasirinkta dėl sentimentų, ženklų „iš aukščiau“ ar tiesiog tai tėra paprastas sutapimas, V. Usinavičius-Augulis sakė, kad šios erdvės sutalpina daug ką.

„Ženklų yra, ne tik sutapimų. Kai studijavau žurnalistiką, mano kursinio darbo tema buvo „Restauratoriai Bernardinuose“, kokiais 1982-aisiais. Bernardinus buvau išlandžiojęs kiek tik įmanoma, sovietmečiu jie buvo paversti sandėliu, kuo tik nebuvo... Tai labai įdomi vieta – ir dvasiškai, ir dėl grožio, senovės... Nuo tų laikų juos žinojau. Pernai susipažinome su Titu Ancevičiumi iš Bernardinų ir jis man aprodė jau sutvarkytą palėpę. Kai užlipau, iškart įsivaizdavau ten kabančią parodą. Tik negalvojau, kad tai taip greitai atsitiks. Nuotraukas atspaudžiau būtent šitai erdvei – ji nemaža, tai ir nuotraukų nemažai – net 58”, – kalbėjo V. Usinavičius-Augulis ir pridūrė, kad netradicinei erdvei – pritaikyti netradiciniai sprendimai. Darbus galima apžiūrėti vaikštant pirmyn ir atgal, jos kabo erdvėje, kurioje nėra sienų.