Nuo pat karo pradžios kovo 24-ąją Lvivas tapo stambiausiu pabėgėlių centru Ukrainoje. Mieste nevyksta karo veiksmai, tačiau kartkartėmis iš rytų pusės atskrenda raketos, oro pavojaus sirenos dirba kasdien, mieste gausu uniformuotų žmonių. Vietiniai, tie, kurie neišėjo kariauti į priešakines linijas, savo frontą laiko mieste, padėdami šimtams tūkstančių mieste gyvenančių karo pabėgėlių, organizuodami pagalbą kariuomenei. Tuo užsiima ir miesto Lėlių teatras, kuriame Eltos žurnalistas praleido savaitę.

Kaip sako Lvivo gyventojai, teatro rūsys yra pati linksmiausia slėptuvė mieste. Čia galima ne tik saugiai praleisti laiką, bet ir stebėti repeticijas, spektaklius ar net dalyvauti ukrainietiškų šokių vakaruose. Teatro patalpose glaudžiasi ir kelios dešimtys pabėgėlių, laikoma ir paskirstoma humanitarinė pagalba, daugiausia atvežama iš Lietuvos.

Teatras kaip karo atspindys

Lvivo lėlių teatro direktorė Ulyana Moroz pasakojo, kad kai prasidėjo karas, teatrui svarbiausia buvo neprarasti to, ją jie turėjo. „Mes suslėpėme visą vertingesnę techniką, išjungėme šildymą, ir ėmėme laukti. Laikas ėjo skausmingai lėtai, tad nutarėme kažką daryti. Suvokėme, kad vyrams, kurie išėjo kariauti, trūksta daugybės dalykų, pradedant miegmaišiais, baigiant maistu. Mūsų teatras įsikūręs puikioje vietoje, senamiesčio širdyje, ji ideali tam, kad žmonės iš viso miesto čia galėtų nešti daiktus. Paskelbėme, kad teatras gali būti pagalbos kariuomenei surinkimo punktas. Taip viskas ir prasidėjo“, – sakė direktorė.

Jos teigimu, tuo pat metu teatro aktoriai pradėjo savanoriauti padėdami pabėgėliams ir pranešė, kad Lvivo geležinkelio stotis perpildyta, ten susigrūdę šimtai žmonių. Buvo iškelta idėja – priimkime bent dalį tų pabėgėlių, čia, teatre. „Iš pradžių suabejojau, mes ne viešbutis, neturime sąlygų apgyvendinti žmones. Bet man buvo pasakyta, ten dar blogiau. Moterys, vaikai stotyje laukia paromis, net atsisėsti vietos ten nebuvo, nekalbant apie miegą, maistą, higieną. Na, ir sako man, sugalvok ką nors“, – šyptelėjo U. Moroz.

Teatro direktorei kilo mintis panaudoti mažąją vaikams skirtą salę, kur yra kondicionierius, o grindys ten išklotos minkšta medžiaga. „Nors šildymas atjungtas, turėjome pledų, turėjome šiokią tokią vietą miegui, nusprendėme atverti duris tiems, kam to labiausiai reikėjo. O norinčiųjų buvo daugybė. Planavome priimti kelias dešimtis mamų su vaikais, o išėjo, taip, kad mūsų patalpose apsigyveno kone šimtas žmonių su vaikais, šunimis, katėmis, lagaminais, kuriuose – visas šeimų gyvenimas. Teatras buvo perpildytas žmonėmis, jie buvo visur, ne tik salėje, bet ir koridoriuose, fojė, ant scenų“, – sakė U. Moroz.

Teatro direktorės teigimu, pirmosiomis karo dienomis, šalyje buvo jausmas, kad saugių vietų čia nebėra. „Rusai smūgiavo visuose rajonuose, žmonės bėgo, nusidriekė kilometrinės eilės, Lvivas buvo tiesiog persmelktas panikos, baimės, nerimo. O teatras tapo mažu viso to atspindžiu. Pas mus vyko nuolatinis judėjimas, vieni išvykdavo, kiti atvykdavo, ir taip tęsėsi maždaug iki kovo pabaigos“, – sakė ji.

Moteris prisipažino, kad darbas keliais frontais, priimant pabėgėlius ir renkant paramą kariuomenei, teatro bendruomenę visiškai išsunkė.

„Turėjome įveikti daugybę iššūkių, įrengti dušą, miegamąsias vietas, pavyzdžiui, paklodes susiveikėme iš scenai skirtos medžiagos, ją tiesiog karpėme gabalais, bet visa tai dar reikia ir išskalbti, išdžiovinti, o juk šalta. Galų gale ryžomės įjungti šildymą, nors tai beprotiškai brangu ir pavojinga karo metu. Tuo metu turėjome tokią svajonę, kad galbūt tai tęsis tik kelias savaites, deja, ji neišsipildė“, – sakė U. Moroz.

Vietoj aktorių matė lavonus

Anot direktorės, pirmosiomis karo savaitėmis teatras net negalvojo vykdyti kultūrinės veiklos. „Komanda išsibarstė, persiorientavome ten, kur tuo metu reikėjo labiausiai – kas skirstė paramą, kas skalbė, kas šlavė, kas rūpinosi vaikais, kas išėjo kariauti. Apie spektaklius ir repeticijas tuomet nė kalbos nebuvo. Juo labiau, kad pas mus apsistoję žmonės, ypač vaikai, buvo totaliai išsekę. Tai buvo siaubingas vaizdas“, – sakė ji.

U. Moroz iš tų dienų ryškiausiai mena teatro erdvėse gulinčius vaikus. „Aš pati turiu tris mažus vaikus, jie niekada neguli, beveik nebūna ramiai, nebent jiems įjungtum kompiuterinius žaidimus. O čia – jie gulėjo nejudėdami, nieko neveikdami, visiška apatija. Tik po kelių dienų jie pradėjo atsigauti, smalsauti, vaikštinėti. Tuomet ir pasakiau aktoriams, reikia juos užimti, kitaip ir iš teatro nelabai kas liks. Pradėjome su jais piešti, žaisti, bet, žinoma, to buvo mažoka“,– juokėsi moteris.

Tuomet į Lvivo lėlių teatrą atvyko režisierė Irena iš Bučos, taip pat karo pabėgėlė, ir pareiškė norą pastatyti spektaklį, kuris padėtų apmalšinti vaikų potrauminį sindromą. „Tai buvo pagal specialią, beje, kartu su lietuvių kolegomis sukurtą, metodiką pastatytas kūrinys, tarsi ramybės kupolas su meditacine muzika, stipriai išreikštomis rankomis, kurios tarsi glosto vaikus. Jokio siužeto, jokio aktyvaus įtraukimo. Tas spektaklis po mėnesį trukusios beprotybės mus atgaivino kaip menininkus. Mes jį vaidinome slėptuvėje rūsyje, kaukiant oro pavojaus sirenoms, čia susirinkdavo tiek mažieji iš miesto, tiek ir „mūsiškiai“ vaikai. Beje, graudžiai ironiška, kad jis vadinasi „Saulėtas dangus“, – sakė U. Moroz.

Teatro direktorė prisiminė įspūdžius, kai spektaklį žiūrėjo čia prisiglaudę mažieji iš Charkivo vaikų namų.

„Pasirodymo pradžioje aktoriai guli po didžiule peršviečiama balta medžiaga, tada po truputį pradeda judėti, formuoti įvairias figūras, medžiaga virsta dangumi ir panašiai. Tačiau tik prasidėjus spektakliui šie vaikai ėmė šaukti – čia lavonai! Mums visiems buvo šokas, supratome, kad šią mizansceną turime nedelsiant keisti. Kita pasirodymo dalis buvo susijusi su kibirėliais, kuriuose barška akmenukai, vienas berniukas užsidėjo tą kibirėlį ant galvos ir pareiškė, kad čia jo namai. Ir niekaip negalėjome jo iš ten ištraukti. Juk jis namuose. Įsivaizduojate, kaip karas paveikė tuos keturmečius, kokias traumas jie patyrė, kas dedasi jų galvelėse. Suluošinta ištisa karta ir dievai žino, kiek metų turės praeiti po šio prakeikto karo, kol žmonės vėl ims jaustis normaliai“, – sakė Ulyana.

Svajoja apie visaverčius spektaklius slėptuvėje

Lvivo lėlių teatras iki šiol išlieka svarbus logistikos centras, į kurį yra gabenama ir kur paskirstoma humanitarinė parama iš Lietuvos.

„Bendradarbiavimas su Lietuva prasidėjo seniai, dar Maidano laikais. Tada per mano brolį, kuris baigė karinius mokslus D. Britanijoje, susipažinome su Vygintu Usinsku. Šis žmogus jau daug metų padeda Ukrainai, ir šio karo metu su savo komanda užsiima paramos logistika į fronto linijas bei evakuoja žmones iš karo zonų. Jis mus davė daug neįtikėtinų užduočių, pavyzdžiui, per kelias valandas susiruošti priimti šešiasdešimt aklų vaikų iš evakuoto internato. Tai yra neįtikėtinai sunkus darbas“, – teigė U. Moroz.

Šiuo metu teatras atnaujino spektaklių rodymą, tačiau dėl oro pavojaus dauguma pasirodymų ir repeticijų vyksta slėptuvėje. „Beveik visą savo kūrybinę veiklą perkėlėme į rūsį. Bet čia nėra nei normalaus teatrinio apšvietimo, nei garso. Sukamės praktiškai rankdarbiais, savadarbėmis priemonėmis. Perkelti tai, ką turime didžiojoje salėje, praktiškai neįmanoma, tad svajojame apie profesionalią garso ir apšvietimo sistemą. Tai leistų mums kokybiškai dirbti net ir kaukiant oro pavojaus sirenoms“, – sakė U. Moroz.

Direktorė pasidžiaugė neseniai paramos organizacijos „Šviesos kariai“ gautais kompiuteriais ir spausdintuvais. „Žinote, teatras ir apskritai kultūra pas mus visais laikais nebuvo aptekęs finansavimu, o karo metu apskritai esame basi, vos kvėpuojame. Iki tol turėjome tik prieštvaninius daiktus, kuriais praktiškai negalėjo naudotis nei buhalterija, nei kasa, nei mūsų technikai, nes viskas iškart „pakibdavo“. Su lietuvių dovanotais kompiuteriais galime normaliau funkcionuoti ir kaip teatras, ir kaip įstaiga, bandanti padėti kariaujančiai Ukrainai“, – teigė U. Moroz.

„Jie naikina mus kaip tautą“

Lvivo lėlių teatre nuolat glaudžiasi nuo šimto iki kelių dešimčių pabėgėlių. Trumpiausiai čia gyvena moterys su vaikais, per kelias dienas jos sulaukia evakuacinio transporto į Vakarų šalis, vyrai tuo tarpu užtrunka ir keletą mėnesių, susitvarko dokumentus, yra paskiriami tarnauti ar susiranda darbą.

Vienas ilgiausiai teatre gyvenančių karo pabėgėlių charkivietis Igoris Surkovas sakė, kad jam labai pasisekė. „Visų pirma, mano šeima sveika ir gyva, jau persikėlė į Vokietiją, antra, gavau darbą čia pat, teatre. Kaip savanoris palaikau tvarką, pristatau maisto paketus, budžiu priimamajame, padedu, kur reikia, o dirbu scenos montuotoju, kol vietos vyrukas išvykęs kariauti“, – sakė teatrinį išsilavinimą turintis, Charkivo universitete sceninio judesio dėstytoju dirbęs vyras.

Nuo kovo vidurio teatre gyvenantis I. Surkovas sakė, kad pastaruoju metu čia ramu. „Karo pradžioje teatre nebuvo nė metro laisvo ploto, visur gulėjo žmonės. Dabar jų gerokai mažiau, tačiau bet kuriuo metu viskas gali pasikeisti. Lvive kartkartėmis nukrinta raketa, dažnai įjungiamos oro pavojaus sirenos, bet situacija dar pakenčiama. Juolab pagaliau čia šilta“, – sakė Igoris.

Vyro gimtąjį miestą Charkivą rusai intensyviai bombardavo nuo pat pirmos karo dienos. „Buvo didžiulė sumaištis, apie savaitę negalėjome išvykti iš miesto, nes visi keliai užsikimšę. Trečią karo dieną centras jau buvo praktiškai sugriautas, žuvo daug žmonių, supratome, kad šansų miestas jau nebeturi. Tapo akivaizdu, kad rusai elgiasi pagal geriausias Hitlerio ir Čingischano tradicijas, ruošiasi eiti iki galo, nušluoti mus su visomis moterimis ir vaikais, išnaikinti mus kaip tautą“, – teigė Igoris.

Vyrui pritarė šalia ant čiužinių gulinčios moterys, ką tik atvykusios iš Charkivo. „Žinote, sunku kalbėti. Mūsų gražus miestas žūsta akyse, milijonas žmonių pabėgo, šimtai, jei ne tūkstančiai jau žuvo. Neseniai rusai sugriovė ligoninę ir mokyklą, bombarduoja parkus, net cerkves ir kapines, dieną naktį griaudi sprogimai. Dieve, jie net mirusiųjų nepalieka ramybėje. Tai ne karas, ne teritorijos užkariavimas, tai net blogiau nei genocidas, tai velnio išmonė “, – su ašaromis akyse sakė septyniasdešimtmetė Tatjana.

Moteris pasakojo, kad mėnesį gyveno slėptuvėje ir meldėsi, kad neateitų rusai. „Dukra su anūkais buvo evakuota iš mokyklos, mus lietuviai išvežė kiek vėliau, atsidūrėme čia, teatre, dabar laukiame autobuso į Kauną, ten jau apsigyveno ir mano anūkėliai, negaliu sulaukti, kol juos pamatysiu“,– - sakė charkivietė.

Sirenos gaudžia ir galvoje

Keturiasdešimt dvejų metų Denisas Kajukas iš Kryvoi Rogo Lėlių teatre glaudžiasi jau apie mėnesį ir kaip pats sako, dar nėra normaliai išsimiegojęs. Naktimis vyras blaškosi po teatro patalpas, o užmigęs sapnuoja košmarus ir garsiai šaukia. To priežastis – Denisas nežino, kur yra jo dešimtmetė dukra.

„Taip išėjo, kad ją iš bombarduojamo miesto išvežė praktiškai be mano žinios. Nenoriu plėstis, bet jos mama geria, dukra nesirūpina, mes esame išsiskyrę. Dukrytė turėtų būti kažkur netoli Lvivo, čia yra keletas pabėgėlių centrų, skirtų vaikams, bet kol kas negaunu jokių žinių, kur tiksliai ji yra. Tai veda mane iš proto. O dar tos sirenos galvoje. Skirtingai nei Lvive, Kryvoi Roge jos gaudžia nuolatos ir labai garsiai, girdėjau jas gerą mėnesį kasdien, o būdamas čia kartais jau nesuprantu, ar girdžiu tikras sirenas, ar jos tik įsivaizduojamos, nebeatskiriu“, – prisipažino teisininko ir muzikanto išsilavinimą turintis vyras.

D. Kajuk mano, kad karo metu dezinformacija ateina ne tik iš karą pradėjusios Rusijos, nežinioje laikomi ir patys ukrainiečiai. „Su Rusija viskas aišku, ten žmonės ir taip yra tarsi zombiai. Bet mes ir patys išties daug ko nežinome, kas dedasi mūsų miestuose, mūsų valdžia taip pat daug ko nepasako, bent jau oficialiais kanalais. Esu savo šalies patriotas, suprantu, karo metas ir panašiai, bet tai, kad negaunu jokios informacijos apie savo dukrą, tai jau virš visko. Bet kokiu atveju dabar turiu du tikslus – susirasti dukrytę ir padėti Ukrainai kuo tik galiu, galiu dirbti bet ką“,– tikino karo pabėgėlis.