Išeinant už menininko gyvenimo ir kūrybos ribų

Menininkas, kalbėdamas apie patyrimus, kaip pavyzdį pateikė daugeliui atpažįstamą atvejį: kai perskaitai knygą – vaizduotėje susikuri savitą veikėjų vaizdinį, todėl išvydęs ekranizaciją neretai patiri nusivylimą. „Tarkim Karlo Kolodžio „Pinokį“ ar Gabrielio Garsijos Markeso „Šimtą metų vienatvės“. Patinka, sukrečia, susikuriate veikėjus, jie vaizduotėje įgyja pavidalą. Pamatęs ekranizaciją – dažniausiai nusivili, nes režisieriaus įsivaizdavimas yra visai kitoks nei taviškis. Tai vaizduotės dalykai“, – aiškino K. Bogdanas.

Kūryboje materialios išraiškos taupumu pasižymintis autorius prakalbo apie savo akumuliuotus efemeriškus darbus, kurie šįsyk rodomoje parodoje turėjo tik žodinį pavidalą. Toks performatyvių veiksmų scenarijaus rašymas, anot K. Bogdano, nėra naujas, kai kalbama apie meno kūrinio definiciją.

„Yra paveikslas, ant jo įprastai būna užrašyta: drobė, aliejus, sukūrimo metai. Ar gali menininkas sukurti kūrinį, kuris įvyks po jo mirties? Supratau, kad, ko gero, tai sąlyginai įmanomas dalykas. Dar nepriėjau išvados, koks tai galėtų būti kūrinys... Galėtų būti pritaisyta kamera ant karsto dangčio, kuri nufilmuotų paskutinę menininko kelionę iki krematoriumo. Kūrinys įvyktų man nesant, tai nebūtų sudėtinga“, – pristatė vieną išgalvotų darbų K. Bogdanas.

Čia pat pakursto susirinkusiųjų vaizduotę, nupasakodamas, kaip jis pats įvardino, „filmo vaizdą“: „Galite patys įsivaizduoti, koks tai būtų filmas – kamera iš apačios nejuda, galiausiai visa tai paskęsta liepsnose. Tai darbas, kuris kalba apie sukūrimo datos praplėtimą, išeinantis už menininko gyvenimo ir kūrybos ribų. Galbūt kai kam tai pasirodys makabriška, tačiau su amžiumi kūnas primena, kad tu esi „baigtinis“, tada atsiranda tie momentai.“

Konstantinas Bogdanas (Evelinos Joteikaitės nuotr.)


Permainų laukimas

Šitokia kūryba menininkas tvirtino reaguojantis į gyvenimą, kuris vyksta aplinkui, į įvykius Ukrainoje.

„Papasakosiu, ką esu sugeneravęs šia tematika, ne dėl to, kad noriu pasirodyti politiškai svarbiu, darau tai nesimaivydamas. Darbas pavadinimu „Permainų laukimas“, – kitą akimis neregimos parodos kūrinį pristatinėjo K. Bogdanas. – Kai mirdavo koks nors sovietinės valdžios veikėjas, tą dieną per televiziją nieko nerodydavo, tik rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“. „Permainų laukimas“ – subjektyvi ir asmeniška patirtis, su tam tikru paaiškinimu, retransliuojanti: noriu, kad Rusijoje įvyktų permainos, laukiu to momento, kuris asocijuojasi su „Gulbių ežeru“, sovietijoje užpildydavusiu vadovų pasikeitimą, gedulą, mirtį.“

Muzikinė dėžutė, atspindinti nuovargį

Vieną scenarijų, K. Bogdano įsitikinimu, kiekvienas gali pats realizuoti. „Muzikinė dėžutė „suka“ melodiją. Tas daiktas, kurį prisuki – remiasi spyruoklės principu. Melodija iš pradžių sukasi greitai, o kai spyruoklė atsileidžia – lėtėja. Šio darbo pavadinimas – „Nuovargis“. Ir mes, ir ukrainiečiai pavargsta nuo to, kas vyksta. Tai yra normalu, bet žiauriai neteisinga. Kokia galėtų būti melodija? Kokia nors ukrainiečių daina ar himnas“, – apibūdino menininkas kūrinį, įgijusį sakytinės kalbos formą.

Į meno kūrinių dematerializacijos koncepciją besigilinantis autorius pabrėžė, kad jokiais būdais jis neignoruojantis tapybos.

„Tapybą myliu, nemanau, kad ji mirė... Kalbant apie tapybos vietą meno pasaulyje, ji buvo karalienė iki 1964-ųjų, abstrakcijos bumo. Visi -izmai geriausiai reprezentuojami per tapybą, skulptūrą, muziką ir literatūrą. Tie patys dalykai universalūs visuose menuose. Tapybos laukas gali būti ne tik drobė, bet ir spintos šonas, ji gali būti visokia... Tas visokumas yra įdomumas“, – sakė K. Bogdanas bei pridūrė, kad pats tapyboje nelabai ką beturėjęs pasakyti. Pasirodė, kad realioje erdvėje, dirbant su tekstu, žodžiais galįs sukurti kažką įtaigesnio. Visgi neatmeta – galbūt išėjęs į pensiją vėl pradėsiąs tapyti.

Konstantinas Bogdanas "Klajda", 2008. Projekto ant Valdovų rūmų vizualizacija
Foto: Autoriaus archyvas


Žmogus toks jau yra – silpnas, etiškai nestabilus

Menininko mitas, K. Bogdano įsitikinimu, egzistuoja, netgi gali būti sukurtas specialiai. „Tarkim, aplink performanso ir video menininką Evaldą Jansą sklando mitas, esą jis yra girtuoklis ir cholerikas – tai įvaizdžio dalis. Jo kūriniai stiprūs, tačiau dažnai prasilenkiantys su etika; XX a. italų tapytojas ir grafikas Giorgio Morandi buvo fašistas, bet jo tapyba gera, iš metafizinės tapybos atstovų pats pačiausias“, – kalbėjo K. Bogdanas.

Tačiau nuo reputacinių dalykų, K. Bogdano manymu, sunku atsiriboti. „ Nobelio premijos laureatas, Norvegijos rašytojas Knutas Hamsunas buvo pasmerktas amžininkų kaip tėvynės išdavikas, nes palaikė Hitlerį. Literatūros klasikas Vincas Krėvė kolaboravo su sovietais, Salomėja Nėris – gera poetė, bet biografija trukdo ją priimti, sunku atsiriboti... Tačiau taip atsitinka, žmogus toks yra – silpnas, etiškai nestabilus“, – tęsė jis.

Paklaustas, ar pačiam yra tekę susidurti su cenzūra, K. Bogdanas sakė, kad yra buvę nemalonių patirčių. „<...> Dalyvavau vienoje parodoje su tapybos darbu, kuriame atvaizduotas miegantis vaikas, o šalia jo – mama ir tėtis – jie mylisi. Storu dažų sluoksniu nutapytas... Nepraėjo cenzūros, tiesiog išmetė. Kitas cenzūros nepraėjęs kūrinys – „Klajda“, kuris buvo siūlytas 2008-ųjų renginiui „Tebūnie naktis“ (dabar Kultūros naktis). Tai projekcija ant Valdovų rūmų. Žodis „klaida“ buvo parašytas su klaida – „klajda“, taip pat ir angliškai „mistake“ – „mistace“. Visiems labai patiko, netgi pritaikė tautologijos terminą (to paties daikto parodymas, nepadarant to reiškinio aiškesniu). Mano galva, Valdovų rūmai – klaida. Geriau būtų buvę tuos pinigus investuoti į ateitį; Kuratorių taryba anuomet siūlė kūrinį rodyti ant kito pastato, bet atsisakiau. <...> Taip, teko patirti cenzūrą, bet negaliu skųstis, kad buvo blogai, kad kažkas man sugadino gyvenimą“, – sakė K. Bogdanas ir čia pat perfrazavęs Rimo Tumino citatą pridūrė, kad „menas negali pakeisti pasaulio, bet gali jį harmonizuoti“.