Romane atrado sau svarbius klausimus
Ričardas Gavelis plačiajai auditorijai labiausiai žinomas iš romanų „Vilniaus pokeris“ ir „Vilniaus džiazas“. Visgi, E. Švedkauskaitę sudomino kitas jo kūrinys – „Jauno žmogaus memuarai“.
„Kūrinys su manimi buvo jau dvejus metus. Tuo metu buvau tokiame kūrybiniame laikotarpyje, kai ieškojau, kur toliau pasukti. Neseniai buvau išleidusi premjerą ir man į rankas pakliuvo šitas romanas – jis neįtikėtinai mane patraukė, kažkuria prasme netgi apsėdo. Nors aš iš karto supratau, kad jį pastatyti teatre gali būti labai sudėtinga, nes tai yra lyg iš vieno žmogaus perspektyvos papasakota istorija, bet taip pat supratau, kad tai yra tai, kas man apskritai patinka mene – ta Ričardo Gavelio estetika, tas pasaulio suvokimas – ir kad aš norėsiu tai perkelti. Ir tiesiog suradau temas, kurios mane labai jaudina“, – apie tai, kodėl susidomėjo šiuo kūriniu, režisierė pasakojo laidoje „ARTimai“.
Kokios tos ją patraukusios temos? Viena iš temų yra noras priklausyti bendruomenei.
„Ne tik priklausyti, bet taip pat būti pripažintam – būti pripažintam plačiai, svarbių žmonių, autoritetų. Taip pat tai yra prisitaikymo, pasipriešinimo esamai sistemai ar esamai srovei temos. Visos tos temos man kuo toliau, tuo labiau turbūt aktualizuojasi dėl to, kad mano profesinis kelias irgi remiasi tokiais ne tik bendruomenės, bet ir hierarchiniais santykiais. Menininko ar menininkės kelyje yra daug konfliktų su savimi – dėl savo ambicijų, dėl to, kokiu keliu eiti, su kuo sutapti, ko atsisakyti. Visada egzistuoja noras patikti, tas kažkoks dvigubas poreikis kurti sau, bet taip pat likti suprastai, kurti kartu su aktoriais, kad mums tai būtų svarbu, bet kartu, kad ir žiūrovui tai būtų svarbu – visos šitos kryžkelės yra Ričardo Gavelio romane. Aišku, kitaip pateiktos, tai nėra menininko pasaulis, tai yra buvusios sistemos politinio aparato nario gyvenimo istorija, bet, man atrodo, kad paralelės yra labai aiškios visiems, kurie susiduria gyvenime su noru kažko pasiekti. Tad turėtų būti aktualu visiems žmonėms, kurie nori pasiekti kažkokį tikslą ir tą daryti ne visiškai vieni, o su kažkokia grupe“, – kalbėjo E. Švedkauskaitė.
Sovietmetis kaip teatrinė sąlyga
R. Gavelis savo romane vaizdavo gyvenimą sovietiniu laikotarpiu. Ar klausimai, buvę svarbūs tuometinėje santvarkoje, mums vis dar aktualūs?
„Tas laikotarpio klausimas, man atrodo, spręsis ir po premjeros, kadangi labai svarbu, kokia bus šito spektaklio žiūrovų recepcija. Iš vienos pusės, tas laikotarpis jau yra kaip tam tikra teatrinė sąlyga, kaip tam tikras žanras – aš nebandau pasakyti žiūrovui, kad viskas yra taip pat ir žiūrėkite į tai kaip į kokią objektyvią realybę. Taip nėra, tai yra būdas remiantis praeitimi pagalvoti apie dabartį. Dabar buvo tokia mada, kažkoks poreikis teatre žvelgti į ateitį, kurti futuristinius paveikslus, rodyti futuristinį pasaulį ir taip susilyginti su dabartimi. Aš, atrodo, pagalvojau pasukti atgal, į praeitį, ir taip palyginti. Žinoma, kad išnyko labai daug dalykų, ta sistema griuvo, jos ritualai, bet jie ne išnyko, o modifikavosi – labai daug dalykų liko kaip griuvenos ir šmėklos. Pats pagrindinis šito kūrinio personažas kalba apie tai, kad ta santvarka, tas laikas mumyse liko kaip tam tikra šmėkla, tam tikras vaiduoklis“, – sakė E. Švedkauskaitė.
Naujų dilemų dėl kai kurių spektaklio sprendimų atnešė ir prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą.
„Mes turbūt iki premjeros dienos spręsime, kaip elgtis su labai konkrečiomis nuorodomis į rusišką kultūrą, su rusų kalba, kuri dabar teatre, atrodo, kai išgirsti pjauna ausį. Tai yra didelės dilemos, kurių aš nežinau, ar mes esame pajėgūs išspręsti vieni, be kažkokio žiūrovo atsako. Aš labai tikiuosi, kad spektaklis išeis ir kad mes gausime kažkokį atgalinį ryšį, kuris gal irgi padės susivokti, kaip konfigūruoti šitą spektaklį šių dienų kontekste“, – vylėsi ji.
Kaip niekada svarbus prasmės klausimas
Dabartinis kontekstas, pasak E. Švedkauskaitės, menininkus veikia ne tik priimant konkrečius sprendimus dėl spektaklių ar kitų kūrinių, bet apskritai verčiant kvestionuoti savo veiklą.
„Man atrodo, jis veikia dar ir tokiu pasąmoniniu lygmeniu, kad visiems menininkams, nesvarbu kokia tema jie kuria, turbūt jei ne kasdien, tai kas antrą dieną, ateina klausimas, ar dabar yra prasminga tai daryti, ar nereikėtų geriau išeiti savanoriauti, palikus meną nuošalyje“, – neslėpė ji.
O kokį atsakymą sau rado pati? „Iš vienos pusės, turbūt man pernelyg sunku atsisakyti tų susitarimų, kurie jau yra įvykę, taip pat, nors labai savanaudiška, bet ir troškimo pastatyti šį kūrinį. Kažkaip aš stengiuosi kasdien tikėti ta mintimi, kad jei aš darysiu geriausia ką galiu, galbūt kažkam padarysiu kažką gero. Galbūt žmonės, kurie ateis į spektaklį, galės truputį pamąstyti ne apie karą, o apie kažką kita – galbūt aš taip galėsiu padėti, gal tai bus mano veikimo forma“, – svarstė režisierė.
Muzika kaip atskiras veikėjas
Nors spektaklis ir vadinasi „Jauno žmogaus memuarai“, jis tikrai nėra skirtas vien jaunimo auditorijai.
„Labai įdomu, kaip reaguos ir ką ten suras jaunoji karta, kuri, beje, turės šį kūrinį skaityti kaip privalomą mokykloje. Bet aš tikiuosi, kad jaunieji galbūt susitapatins ir per muziką, kuri yra vienas svarbiausių šito spektaklio veikėjų. O šiaip mūsų tikslinė auditorija turbūt yra skaitantis, mąstantis žiūrovas, kuris žino, kad Ričardas Gavelis yra sudėtingas, bet labai savitas kūrėjas. Aš kažkaip galvoju, kad turėtų ateiti žmonių, tarp kurių nemažas amžiaus skirtumas, kad jie iš skirtingų perspektyvų įvertintų bandymą kalbėti apie praėjusį laiką ir apie atmintį. Sakyčiau, kad tai yra originali atmintis tų, kuriems virš 40-50 metų, ir kažkoks atminties įsismelkimas į tuos, kuriems apie 20-30“, – kalbėjo E. Švedkauskaitė.
Muzika šiame spektaklyje bus ypatingai svarbi. „Aktoriai, kurie vaidina šitame spektaklyje, yra muzikos bendraautoriai, ir jie ją atlieka gyvai. Tai yra mano sena svajonė – turėti pilnos sudėties muzikinę grupę ant scenos. Ir tai daro aktoriai, dėl to tai iš viso yra nuostabu – tai, kaip jie groja, yra tikrai labai profesionalu, o dainose, muzikoje, kuriuos mes sukūrėme šitam spektakliui, turbūt glūdi tokia pagrindinė šito spektaklio siela ir atmosfera. Galima pavadinti, kad tai yra muzikinis pasakojimas, nes muzikos yra daug, ir kai kur vietoj to, kad mes kažką papasakotume vaidybinėmis scenomis, mes pasakojame daina ar kažkokiu muzikiniu etiudu“, – atskleidė režisierė.
Sudėtingiausias ligšiolinis iššūkis
E. Švedkauskaitė kalbėdama ne kartą prasitarė, kad šis spektaklis – sudėtingiausias iššūkis, su kuriuo jai iki šiol yra tekę susidurti kūrybiniame kelyje.
„Vienas dalykas, tas romano pritaikymas teatrui, bandymas paversti jį dramaturgine medžiaga – jis nėra labai pasiduodantis, kaip, manau, nebūtų ir kiti Gavelio kūriniai. Kitas dalykas, tie nuolatiniai klausimai, kur yra riba tarp laikotarpio atkūrimo ir kažkokios šiandieninės minties. Turbūt tas sunkumas ir tame, kad aš gal taip keistai susitapatinau su tuo pagrindiniu veikėju ir mane ilgą laiką buvo apėmusi tokia sunki sąstingio būsena. Mes turime romaną, kuris pasakoja apie sąstingio laikotarpį Lietuvoje, tai, atrodo, kažkaip nesąmoningai tas sąstingis po oda palindo: sunku apie tai kalbėti, sunku apskritai mąstyti apie tą laiką, jis pilnas kažkokių dvigubumų, moralinių dilemų, pilnas tamsos – jis nėra malonus kūrinys, turbūt visa tai nejučiomis įsismelkia“, – prisipažino ji.
Visgi, dabar sąstingiui vietos jau nebėra, kai priartėjus premjerai dėliojami paskutiniai taškai. „Pradėjome repetuoti didžiojoje scenoje, pradėjo vertis paveikslas prieš mano akis, kuris iki tol atrodė pabiręs į daug skirtingų dalių. Bet dabar jau esame ties finišo tiesiąja ir, manau, jau viskas ant gerų bėgių išvažiuos“, – vylėsi E. Švedkauskaitė.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
