Nežinoma nei gimimo, nei mirties data

Valdovų rūmuose rodomoje tarptautinėje parodoje „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ pristatomas šiandienės Vakarų Ukrainos teritorijoje (istoriniame Haliče ir gretimose žemėse) susiformavęs, suklestėjęs ir paplitęs labai savitas, netgi unikalus vėlyvojo baroko skulptūros fenomenas.

Apie J. G. Pinzelį žinoma mažai – nei tikslios jo gimimo, nei mirties datos. Manoma, kad jis yra gimęs apie 1720-uosius metus. Yra žinoma, kad skulptorius susituokė su Marianna Elisabetha Majewska-Kieytowa Ukrainos miestelio Bučačo bažnyčioje ir tikriausiai ten mirė. Paskutinis 1762-ųjų spalio 24 d. įrašas nurodo, kad J. G. Pinzelio našlė ištekėjo trečią kartą. Remiantis bažnytiniu papročiu, kad našlės gedulas turėtų trukti apie metus, galima manyti, kad J. G. Pinzelis mirė apie 1761-uosius. Dar du metrikų įrašai 1752 ir 1759-ųjų liudija, kad J. G. Pinzelis turėjo du sūnus – Bernardą ir Antaną. Tačiau J. G. Pinzelio atžalų pėdsakų, kaip tikino J. Ostrowskis, meno istorikams nepavyko surasti.

„Savo esė J. G. Pinzelio tema (kurią parengiau parodos katalogui) pavadinau „Pinzelis – paskutinis didis europinio baroko skulptorius.“ Esu pasirengęs ginti šią tezę, ypač jeigu padalintume XVIII a. į tokias stiliaus fazes kaip vėlyvasis barokas, rokoko ir klasicizmas. Formaliai Pinzelio kūryba priskiriama vėlyvajam barokui, kaip ir italų skulptoriaus Lorenco Berninio. Pinzelis, be abejo, yra jo pasekėjas. Iš kitos pusės, jis buvo tradicinės, vidurio Europai būdingos skulptūros, siekiančios vėlyvąją gotiką, puoselėtojas. Naudojo tą pačią medžio apdirbimo techniką (auksavimas ir polichrominis dažymas) kaip didis vokiečių skulptorius Tilmanas Riemenschneideris (1460 – 1531). Ta pati tradicija, nors juos ir skiria kone trys šimtai metų“, – kalbėjo J. Ostrowskis.

Jan K. Ostrowski
Foto: DELFI / Julius Kalinskas


Dailės istorikas pažymėjo, kad J. G. Pinzelio kūryba artima čekų, bavarų, austrų skulptūrai. „Iš kur jis kilęs? To nežinome dėl to, kad vienintelės egzistuojančios archyvinės žinios apima paskutiniuosius dešimt jo gyvenimo metų – nuo 1751 iki 1761-ųjų. Aptikome šią informaciją Bučačo bažnytinių metrikų knygoje kartu su savo mokiniu Piotru Krasny, dabar jau profesoriumi, prieš gerus trisdešimt metų. Anksčiau buvo rašoma apie meistrą Pinzelį, nebuvo žinomas jo vardas. Žmogus, gyvenantis XVIII a., neįsivaizduojama, bet taip buvo! Nežinome, kur jis gimė, kur mokėsi, ir kaip pateko į Abiejų Tautų Respubliką (Žečpospolitą)“, – tęsė pasakojimą J. Ostrowskis.

Nėra tikslių biografijos faktų

Trimiestis – Praha, Monakas, Viena – būtent šiomis kryptimis, anot J. Ostrowskio, galima „piešti“ skultporiaus biografiją, tikslių duomenų, deja, nėra žinoma.

Daroma prielaida, kad menininką į Galiciją pakvietė vienas to meto turtingiausių žmonių – Mikalojus Potockis, į istoriją įėjęs kaip žiauriausias karinis veikėjas, dvarų savininkas.

XVIII a. pradžioje Galicija buvo teritorija, įsprausta tarp stačiatikių Rusijos šiaurėje ir musulmonų Rumunijos, priklausančios Osmanų imperijai pietuose. Katalikų tikėjimas po XVII amžiuje Europoje siautėjusios reformos turėjo būti apgintas bet kokia kaina. Ir būtent šis plėšikas ir nuotykių ieškotojas M. Potockis, pasak legendų, savo rankomis nužudęs 40 žmonių – tampa dideliu meno ir katalikybės gynėju ir globėju Galicijoje (kol gyvenimo pabaigoje neatsivertė į graikų katalikybę). Nežinia, ar jis buvo giliai religingas žmogus, ar, veikiau, bijojo pragaro, bet per savo gyvenimą jis liepė pastatyti arba finansavo daugelio bažnyčių statybą Podolėje: Horodenkos bažnyčią, bažnyčios ir vienuolyno kompleksą Počajevo mieste.

Būtent Bučače buvo M. Potockio buveinė ir pilis, kur jis pakvietė dirbti nepaprastai talentingą architektą Bernardą Meretyną ir skulptorių J. G. Pinzelį. Bučačas yra žavingas miestelis vaizdingoje vietoje. Šimtmečius tai buvo ir katalikų tvirtovė, sustabdžiusi kazokų, totorių ir turkų puolimus. Bučačo mieste J. G. Pinzelis turėjo savo studiją.

Johano Georgo Pinzelio skulptūrų paroda
Foto: DELFI / Julius Kalinskas


Tarpukariu nesuspėta atlikti archyvinių tyrinėjimų

Pinzelio skulptūros, kaip pasakojo J. Ostrowskis, puošiančios M. Potockio statytas bažnyčias, puikios būklės išliko iki 1939-ųjų. Per karą jos nenukentėjo, tačiau sovietų valdžia prisidėjo prie jų laipsniško naikinimo. Bažnyčiose buvo įrengti sandėliai, pavyzdžiui, cheminių trąšų, kurios negrįžtamai sugadino freskas. Pavogtos skulptūros, o krosnyje sudeginti mediniai polichrominiai Pinzelio darbai. Tai buvo sąmoninga religinio kultūros paveldo naikinimo politika šiuose kraštuose.

„Bučače architektas B. Meretynas ir skulptorius J. G. Pinzelis kartu sukūrė puikius darbus, tačiau daug jų tiesiog brutaliai sunaikinta. Tai sovietinės valdžios darbas... Visoje Ukrainoje buvo uždaryta daug bažnyčių. Kai pirmą kartą čia lankiausi aštuntame dešimtmetyje – buvo telikusios septynios bažnyčios. Tokioje didelėje teritorijoje! Visos kitos – tuščios“, – apie karo netektis prabilo J. Ostrowskis.

Įspūdingos ir kvapą gniaužiančios šventųjų skulptūros, J. Ostrowskis pabrėžė, išliko tik šviesaus atminimo Ukrainos muziejininkystės patriarcho Boriso Woznickio dėka, kuris visus penkiasdešimt metų bandė gelbėti tai, kas dar buvo išlikę. Jis skulptūras pirko iš prekybininkų, ieškojo kapinėse, kur jie buvo naudojami kaip antkapiai, bažnyčiose.

Johano Georgo Pinzelio skulptūrų paroda
Foto: DELFI / Julius Kalinskas


„Sovietinės Ukrainos sąlygomis netekta daug skulptoriaus darbų – nesuspėta tarpukariu atlikti archyvinių tyrinėjimų jo gyvenimo tematika. Jeigu ne lenkų meno istorikai Adamas Bochnakas, Tadeuszas Mankowskis ir kiti, nežinotume to, ką žinome dabar. Jie pasirūpino geru fotoarchyvu, „atkasė“ archyvinių dokumentų, kurie buvo išmėtyti parapijose. Sovietai viską „išvalė“, kaip ir pačias skulptūras. B. Woznickis, daugiametis Lvovo dailės muziejaus direktorius prisidėjo prie darbų išsaugojimo. Kur tik galėjo, tą surinko. Jeigu ne jis, taip, turėtume tas fotografijas ir prieškarines publikacijas, bet parodos negalėtų įvykti“, – pabrėžė jis.

Koks buvo naikinimo mechanizmas? „Parodoje rodomos skulptūros, kurios buvo bažnyčios altoriuje Volynėje. Jos išsisaugojo todėl, nes buvo kokius dešimt metrų nuo žemės, pačiame altoriaus viršuje. Viskas, kas buvo žemiau – sunaikinta ir sudaužyta. Matyt, buvo sunku užsikabaroti, neturėjo kopėčių, ir taip jos išsisaugojo. B.Woznickis išgelbėjo, tad šiandien šias skulptūras galima pamatyti Valdovų rūmų muziejaus parodoje“, – sakė J. Ostrowskis.

Valdovų rūmų muziejaus parodoje rodomos keturios įspūdingos skulptūros, tyrėjų neabejotinai priskiriamos genialiam meistrui J. G. Pinzeliui. Tai Hodovycios Visų Šventųjų bažnyčios centriniam altoriui sukurtos Švč. Dievo Motinos Sopulingosios ir Šv. apaštalo ir evangelisto Jono skulptūros, Horodenkos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčiai sukurta Šv. Joakimo skulptūra bei Oleskos kapucinų vienuolyno Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai sukurta, nuo 1783 m. į Marijampilio Dievo Gailestingumo vienuolyną (Ukraina) perkelta skulptūra „Šv. Feliksas iš Kantaličės su Kūdikiu“. Hodovycios bažnyčiai sukurtos ir iki šiandien išsaugotos skulptūros sudaro didžiausią išlikusių J. G. Pinzelio kūrinių rinkinį.