– Lietuvoje lankotės jau ne pirmą kartą, bet šis tikriausiai kitoks?

– Taip, Lietuvoje esu koncertavęs šešis ar septynis kartus. Jaučiuosi glaudžiai susijęs su šia šalimi. Visi ukrainiečiai jaučia stiprų ryšį su Lietuva, nes visi žino, kad Jūs vieni geriausių mūsų draugų. Tai pasidarė labai aišku ir labai svarbu, kai Ukraina susidūrė su Rusijos agresija. Tad dar kartą dėkoju visiems lietuviams. Mūsų tautiečiai žino, kad jūs labai stiprūs, sąžiningi ir geri draugai. Tai labai svarbu. Man visada patiko koncertuoti Lietuvoje, bet dabar tai dar labiau ypatinga. Kovo pabaigoje surengiau pasirodymą Filharmonijoje Vilniuje. Tai buvo mano solo koncertas, kuris buvo suplanuotas dar prieš karą. Jam prasidėjus pakeitėme programą, atsirado daug ukrainietiškos muzikos. Jį transliavo radijas, buvo labai ypatingas ir jaudinantis koncertas. Todėl labai laukiu ir Sacharovo centro organizuojamo renginio Kaune. Su Sacharovo centru esame geri draugai ir surengėme ne vieną pasirodymą Lietuvoje, Ukrainoje ir Danijoje. Tuose renginiuose visad kalbame apie žmogaus teises ir demokratiją, totalitarinių sistemų pavojų, o dabar matome, ką tie pavojai iš tiesų sukelia, kaip svarbu demokratija. Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra baisu.

– Kokios mintys kyla matant apšaudomą savo gimtąją Odesą ir visą Ukrainą?

– Tai tipinis ciniškas meluojantis Rusijos režimas. Jie apsimeta, kad nori atnešti Ukrainai nežinau ką, išlaisvinti nuo nacių, kurių nėra. O tuo pačiu metu bombarduoja civilius, susprogdino didžiausią prekybos centrą Odesoje. Tai ką jie nori atnešti? Daugiau neapykantos? Labai sunku surasti tinkamus žodžius. Žmonės miršta, kiti sužeidžiami, sugriaunami miestai, tai siaubinga. Karui prasidėjus apskritai stengiuosi surengti kuo daugiau koncertų, kurie padėtų rinktis aukas Ukrainai ir vakar buvo vienas iš jų, Bazelio konservatorijoje (šiuo metu su šeima gyvenu Šveicarijoje).

Tai irgi buvo labai jaudinantis renginys, jame dalyvavo ir ukrainiečių atlikėjai. Vienas Bazelio konservatorijos profesorius pakvietė apie dešimt jaunų violončelininkų (nuo 8 iki 16 metų amžiaus) iš Ukrainos, du buvo ir iš Odesos, jie gali mokytis pasaulinio garso atlikėją Zakhar Bron Ciuricho akademijoje. Jis labai garsus muzikantas, mokytis pas jį – didelė dovana jauniesiems talentams. Taigi jaunieji atlikėjai irgi pasirodė tame koncerte, buvo ypatinga atmosfera, solidarumas, po koncerto išėjau į fojė, įsijungiau telefoną ir pamačiau mamos likusios Odesoje žinutę: „Nesijaudink man viskas gerai, bet šiandien mus labai stipriai bombardavo“.

Taigi... Tai labai labai sudėtinga, tragiška. Nežinome, kada tas monstras baigs niekam nereikalingą karą. Nežinau, ko jie nori pasiekti, bet Ukraina niekada nepasiduos, nėra prasmės tęsti, tik žūsta daugiau žmonių dėl nieko. Mama pasiliko, ji tikisi toliau dirbti ir atsilaikyti. Ji dirba muzikos akademijoje, moko dainavimo ir skambinimo pianinu. Šiuo metu veda paskaitas nuotoliniu būdu.

– O ar muzikantai turi veiklos?

– Filharmonijoje, operoje ir muzikiniuose teatruose, aišku, renginių nebūna. Kai kas bando organizuoti mažus koncertus nedidelėms grupėms, bet žmonių būna nedaug, nes tai pavojinga.

– Kokia muzikos svarba tokiais laikais? Ir žmonėms pabėgusiems nuo karo, kurie gali ateiti į Jūsų koncertą Kaune, ir visiems kitiems?

– Esu visiškai įsitikinęs, kad muzika, ypač klasikinė, yra labai galingas sielos vaistas. Ypač sunkiomis ir tragiškomis aplinkybėmis. Visuomet apie tai kalbėjau ir iki karo, tuomet turėjau omenyje asmeninius išgyvenimus, o dabar turiu omenyje karą ir šiuo atveju muzika padeda. Žmonės stengiasi pasisemti stiprybės klausydami klasikinės muzikos. Likimo ironija, bet dabar turiu labai daug koncertų – visokie specialūs renginiai ukrainiečiams, paramos rinkimo koncertai. Matau publikos reakcijas skirtingose šalyse (per tuos tris mėnesius koncertavau Šveicarijoje, Vokietijoje, Estijoje, Lietuvoje ir Italijoje) ir klausytojų emocijos labai ryškios. Po koncertų prie manęs prieina pabėgėliai iš Ukrainos su ašaromis akyse, išsako gražių atsiliepimų.

– Papasakokite daugiau apie Kaune vyksiančio koncerto „Après un rêve“ programą. Kokius kūrinius ir kodėl pasirinkote?

– Mano pasirodymą sudarys dvi dalys. Pirmoje – europiečių kūriniai. Pasirinkau Bachą, nes jo muzika suteikia harmonijos ir balanso, ko labai trūksta dabartiniame gyvenime, ir Chopiną, nes jis man – grožio simbolis. Per žinias, deja, jau beveik tris mėnesius, matome tik kančias, destrukciją ir chaosą, manau, kad mano pareiga bent jau per koncertus suteikti viltį, kad ši beprotybė greitai baigsis. O antra dalis – ukrainiečių kūriniai. Tai tikrai aukščiausio lygio kūriniai, bet jie nebuvo itin žinomi prieš tai. O dabar yra šansas, kad ši muzika suras savo kelią pas pasaulinį klausytoją. Klausytojų reakcijos juos išgirdus visuomet fantastiškos.

Vienas iš pirmų darbų prasidėjus karui, buvo bendras projektas su mano geru draugu ir puikiu smuikininku Danieliu Hope‘u. Kartu įrašėme muziką Ukrainai (tai labdaros projektas, gautos lėšos keliauja Ukrainai) ten grojame išskirtinai Ukrainos kompozitorių kūrybą. Tai Valentino Silverstrovo, Miroslavo Skoryko, Alemdaro Karamanovo kūriniai. Ši muzika pasklido po visą pasaulį, jos iki šiol per įvairias interneto platformas (Apple Music, Spotify ir kitas) gali klausyti visi norintys. Ją rasti galima Botvinov.com. CD neleidome, nes norėjome ją išleisti kaip įmanoma greičiau. Ir tai padarėme per 10 dienų ir tai jau tampa pasauliniu klasikinės muzikos hitu.

Paramos koncertas „Après un rêve“ vyks gegužės 13 d., penktadienį, 19 val. VDU Didžiojoje salėje. Nemokami bilietai ukrainiečiams ir jiems padedantiems čia. Bilietus įsigyti ir aukoti galima čia.