Dramaturgės Birutės Kapustinskaitės kurto spektaklio veiksmas vyksta ligoninės laukiamajame, kur susitinka buvęs alkoholikas tėvas Vytas (vaidmenį atlieka A. Bialobžeskis) ir jo dukra Marija (aktorė Agnieška Ravdo). Penkerius metus nesimatę, Marijos mamos operacijos laukiantys šeimos nariai atveria senas širdies žaizdas, tarp jų netikėtai ima megztis iš dalies nauji santykiai. Tėvo ir dukros ryšių virsmą iš šalies stebi naktinėje pamainoje dirbanti jauna seselė (aktorė Justina Nemanytė). Ar tėvui ir dukrai pavyks traumuojančius išgyvenimus palikti praeityje?

Spektaklio idėja kilo jo vadybininkei ir aktorei J. Nemanytei bei dukters vaidmenį dramoje vėliau atlikusiai A. Ravdo.

„Su Agnieška esame kursiokės. Pamenu, prieš pat pandemiją pietavome ir nutarėme, kad labai norėtume sukurti spektaklį, kuris būtų įdomus, patiktų mums ir būtų apie mus. Nuo pat pradžių svarstėme, jog spektaklis galėtų būti apie vidinius išgyvenimus, tėvų ir vaikų santykius. Nusprendėme ieškoti komandos ir išgryninti temą, ėmėme skambinti kolegoms.

Taip jau sutapo, kad prie komandos panoro prisijungti aktorius Darius Gumauskas, kuris tapo spektaklio režisieriumi, aktorius A. Bialobžeskis, kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė. Apskritai visa mūsų komanda esame draugai“, – užkulisius atskleidė pirmą kartą save teatro vadybininkės vaidmenyje išbandžiusi J. Nemanytė.

Netrukus prie komandos buvo pakviesta prisijungti ir dramaturgė B. Kapustinskaitė. Siužetas gimė palaipsniui, dramoje nugulė pačių aktorių išgyvenimai. Tiesa, spektaklio premjeros teko palaukti – dėl pandemijos ji buvo nukelta metams.

„Susėdome visi kartu, pradėjome ieškoti scenarijaus kampų. Nutarėme, kad perteiksime alkoholizmo, sudėtingų tėvo ir dukters santykių tematikas. Iš pradžių, susitikdavome kaip komanda, po to su dramaturge šnekėdavomės jau po vieną. Kiekvienas esame nemažai patyręs“, – tęsė J. Nemanytė.

Ir iš tiesų – kalbėdamas apie spektaklį, A. Bialobžeskis sakė, jog jame atspindimi tokie jo išgyvenimai, kaip priklausomybė, santykiai su vaiku.

A.Ravdo teigė, kad jai, kaip ir spektaklio herojei, artimas bandymas surasti ir atkurti ryšį su tėvu, savotiškas atsakomybės nusikratymas bei kaltės permetimas kitam dėl savo pačios gyvenimo nesėkmių.

„Šis spektaklis man tapo savotiška terapija, vaidindama jame aš supratau, kad mano tėvas turi savo istoriją, savo pasirinkimus, savo tiesą, o aš – savo. Kaltų nėra. Vienintelis būdas atkurti tą ryšį, tai – prisiimti atsakomybę už save ir tik už save“, – sakė A. Ravdo.

Jai antrino ir J.Nemanytė. Pasak aktorės, alkoholizmo tema nėra svetima visiems lietuviams.

„Anot vieno mano pažįstamo psichologo, tobulų tėvų tiesiog nėra. Net jei ir sukurtume tobulus tėvus, jie vis tiek padarytų kažką ne taip. Sunkiausia dalis tėvams ir vaikams yra leisti vieni kitiems būti savarankiškiems. Palikti aukos vaidmenį yra itin sudėtinga. Man tai pavyko padaryti, kai buvau 26-erių, – šyptelėjo ji. – Nors alkoholizmo tema man ir nėra labai artima, negalime nuneigti to, jog visi esame lietuviai, užaugę aplinkoje, kur buvo įprasta vartoti daug alkoholio švenčių metu. O kas Lietuvoje nemėgsta švęsti?“, – teigia J. Nemanytė.

„Lietuvos Kultūros tarybos“ finansuojamo scenos meno kūrinio premjera įvyko praėjusių metų rugsėjį. Spektaklį „Detoksikacija“ sostinės žiūrovai išvydo devynis kartus. Pasirodymas Panevėžyje – pirmasis spektaklio pristatymas kituose šalies miestuose.